Šiaulių kurorte daugėja ir vaikų, ir gyventojų

KAIP GY­VE­NI, ŽMO­GAU?

Šiau­lių ku­ror­te dau­gė­ja ir vai­kų, ir gy­ven­to­jų

Rė­ky­va pa­si­tin­ka ro­dyk­le, kvie­čian­čia į Jo­ni­nes – šian­dien prie eže­ro vyks šven­tė. Eže­ras – pa­grin­di­nis trau­kos cent­ras, vi­lio­jan­tis ne tik poil­siau­to­jus, van­dens spor­to mė­gė­jus, bet ir nau­jus se­niū­ni­jos gy­ven­to­jus. Su­tik­ti rė­ky­viš­kiai sa­ko, kad pa­sta­rai­siais me­tais nau­ja­ku­rių nuo­lat dau­gė­ja. Rė­ky­vos pro­gim­na­zi­ja – vie­nin­te­lė mies­to mo­kyk­la, ku­rio­je mo­ki­nių skai­čius au­ga ket­vir­tus me­tus. Dau­gė­ja ir nuo­sa­vų jach­tų eže­re.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Ža­liau­sia mo­kyk­la

Rė­ky­va – Šiau­lių mies­to da­lis ry­ti­nia­me Rė­ky­vos eže­ro kran­te, įsi­kū­ru­si prie ke­lio, ve­dan­čio į Ty­tu­vė­nus. Pra­va­žia­vę so­dus, su­ka­me ties ro­dyk­le, kvie­čian­čia į Jo­ni­nes. Rė­ky­vos Jo­ni­nės – dau­gia­me­tė tra­di­ci­ja. Šian­dien čia lieps­nos ne tik Jo­ni­nių lau­žai, bet ir šiau­di­nių skulp­tū­rų ple­ne­ro-kon­kur­so „Tra­di­ci­niai švie­sos ženk­lai nū­die­no­je“ kū­ri­niai.

Pra­va­žia­vę Šv. Juo­za­po Dar­bi­nin­ko baž­ny­čią, su­sto­ja­me prie Rė­ky­vos pro­gim­na­zi­jos. Kai Rė­ky­vos dva­ro di­džio­ji da­lis bu­vo iš­da­ly­ta sa­va­no­riams, dva­ro cent­ras ati­te­ko mies­to sa­vi­val­dy­bei, ji 1932 me­tais pa­sta­tė dvie­jų aukš­tų mū­ri­nį na­mą – vai­kų ir se­ne­lių prie­glau­dą. 1964 me­tais čia įkur­ta 4-oji aš­tuon­me­tė mo­kyk­la.

Rė­ky­vos pro­gim­na­zi­jo­je moks­lo me­tai bai­gė­si praė­ju­sį penk­ta­die­nį.

„Kiek­vie­nais me­tais mo­ki­nių vis dau­gė­ja. Esa­me vie­nin­te­lė vie­ta Šiau­liuo­se, kur dau­gė­ja ir vai­kų, ir gy­ven­to­jų. Mo­kyk­lo­je jau ket­vir­tus me­tus skai­čiuo­ja­me 6–8 pro­cen­tų au­gi­mą“, – sa­ko di­rek­to­rius Ro­mas Sen­kus.

Šiais moks­lo me­tais mo­kyk­lo­je mo­kė­si 175 mo­ki­niai, rug­sė­jį jų bus per 180.

„Mums ne­liūd­na! Tik ne­be­tel­pa­me. Yra pa­teik­tas pro­jek­tas, tu­rė­tu­me gau­ti pi­ni­gė­lių ne­di­de­lį prie­sta­tu­ką pa­si­sta­ty­ti, – sa­ko R. Sen­kus. – Pries­ta­tas bū­ti­nas, kla­sy­tės per ma­žos, 27–34 kvad­ra­tų, jei dau­giau kaip 20 vai­kų, tu­ri da­ry­ti dvi kla­ses. Nė­ra nė vie­no lais­vo kam­po. Mū­sų spor­to sa­ly­tė kaip dvi sve­tai­nės.“

Da­bar mo­kyk­la iš­si­dės­čiu­si tri­juo­se „pa­sta­tu­kuo­se“. Ket­vir­tuo­ju di­rek­to­rius įvar­di­ja gand­ra­liz­dį. Gand­ras – mo­kyk­los sim­bo­lis.

Pa­ke­lia­me akis į gand­ra­liz­dį – tuš­čias, gand­rai iš­skri­dę mais­to.

„Ne­lai­mė įvy­ko, pa­sku­ti­nį gand­riu­ką iš­me­tė. Per 30 me­tų ant­ras kar­tas, – sa­ko R. Sen­kus. – Šie­met bu­vo daug no­rin­čių­jų, trys šei­mos kon­ku­ra­vo dėl liz­do. Mū­siš­kiai vi­su mė­ne­siu vė­la­vo grįž­ti. Gand­rė tik prieš po­rą sa­vai­čių pa­ki­lo nuo kiau­ši­nių.“

Eko­lo­gi­nę kryp­tį pa­si­rin­ku­si Rė­ky­vos pro­gim­na­zi­ja – ža­liau­sia mo­kyk­la Lie­tu­vo­je. Sut­var­ky­ta ap­lin­ka pa­de­da ir ug­dy­mui. Di­rek­to­rius pri­si­me­na kli­juo­tą eti­ke­tę – kai­mo mo­kyk­la. Da­bar pro­gim­na­zi­ja – tarp ly­de­rių.

„Džiau­giuo­si ir di­džiuo­juo­si ap­lin­ka. Vien ąžuo­las ką reiš­kia! Dau­giau kaip 250 me­tų! Rei­kia ap­si­ka­bin­ti ir pa­bū­ti, gau­si ener­gi­jos. Šim­ta­me­čių me­džių yra ir dau­giau“, – sa­ko R. Sen­kus.

Prieš du mė­ne­sius pie­vo­je pa­sta­ty­tas vabz­džių vieš­bu­tis. „Vai­kams pa­tin­ka“, – šyp­so­si di­rek­to­rius. Aukš­tos žo­lės sle­pia šim­ta­me­tės lie­pos kel­mą, ja­me gy­ve­na ke­lios rū­šys vabz­džių. Gal ap­si­gy­vens ir vieš­bu­ty­je?

R. Sen­kus mo­kyk­lai va­do­vau­ja nuo 1998 me­tų. Gy­ve­na prie bu­vu­sio „Nuk­lo­no“, o į dar­bą va­ži­nė­ja au­to­bu­su: „Ža­liau­sios mo­kyk­los di­rek­to­riui ki­taip są­ži­nė ne­lei­džia.“

Mo­kyk­lo­je mo­ko­si ir ke­le­tas mo­ki­nių, ku­rie at­va­ži­nė­ja iš mies­to.

Ste­bi vi­są pa­rą

Šiau­lių „Žal­gi­rio“ jachtk­lu­bo di­rek­to­rius, Rė­ky­vos ug­nia­ge­sių sa­va­no­rių drau­gi­jos pir­mi­nin­kas Ar­vy­das Aukš­čio­nis pui­kiai ži­no, kuo gy­ve­na Rė­ky­va. „Ge­ri san­ty­kiai, ge­ri drau­gai“, – vis pri­du­ria, pa­sa­ko­da­mas apie čia vei­kian­čias įstai­gas, įmo­nes.

Dan­gus niau­kia­si – A. Aukš­čio­nis kvie­čia užei­ti vi­dun, į jachtk­lu­bą. Dės­to ir pro­ble­mas, ir džiaugs­mus.

Pa­ro­do prieš­gais­ri­nio lai­vo brė­ži­nį – to­kį sie­kia įsi­gy­ti pa­gal bend­rą Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos pro­jek­tą. Lyg ir vis­kas bu­vo ap­skai­čiuo­ta, su­žiū­rė­ta, bet pir­ki­mas įstri­go val­di­nin­kų ka­bi­ne­te.

Ste­bi­si, kad pa­vel­do­sau­gi­nin­kai pa­rei­ka­la­vo nu­griau­ti na­me­lį, ku­rį bu­vo pa­si­sta­tę ap­žval­gai, o „su­pu­vę“ ga­ra­žai sto­vi. Svars­to, kuo baig­sis elin­go pro­jek­tas.

„Aš ir bro­lis, kaip ug­nia­ge­siai gel­bė­to­jai sa­va­no­riai, sė­di­me vi­są pa­rą“, – sa­ko A. Aukš­čio­nis. Pa­ma­tę dū­me­lį, pa­vo­jaus vie­to­je at­si­du­ria per ke­lias mi­nu­tes. Perp­lauk­ti Rė­ky­vą ka­te­riu pa­kan­ka 3,5 mi­nu­tės.

Šie­met, pa­spjau­do tris kar­tus, ne­bu­vo nė vie­no gais­ro. Su miš­ki­nin­kais da­ry­da­vo rei­dus, pa­dė­jo. Va­ka­rais api­plau­kia eže­rą, ap­žiū­ri pa­kran­tes. Jei pa­ma­to žmo­nių, pa­pra­šo: ne­kur­ki­te lau­žo. Tu­ri ir nak­ti­nio ma­ty­mo žiū­ro­nus.

Ma­žais gais­rais, lau­žais pa­tys pa­si­rū­pi­na. Jei gais­ras di­de­lis, kvie­čia gais­ri­nin­kus, miš­ki­nin­kus. Už­per­nai, de­gant dur­py­nui, te­ko ir ka­riuo­me­nės sraig­tas­par­nius kel­ti.

„Pa­ga­liau, ne­ga­liu pa­ti­kė­ti! Kaip ge­rai! Tru­pu­tį pa­lis!“ – me­ta į ša­lį vi­sas kal­bas, pa­ma­tęs už lan­go il­gai lauk­tą lie­tų. Stai­gų ir trum­pą.

Rė­ky­vos eže­rą ste­bin­tys vy­rai at­lie­ka įvai­rius gel­bė­ji­mo dar­bus. Di­rek­to­riau­ti, juo­kia­si A. Aukš­čio­nis, ne­tu­ri ka­da. Ap­vir­to jach­ta – iš­trau­kė. Sku­bė­jo į pa­gal­bą ir įlū­žus til­tą sta­čiu­siam eks­ka­va­to­riui. „Eks­ka­va­to­riu­mi žve­jo­jo!“ – šmaikš­čiai pri­si­me­na ko­vo mė­ne­sio įvy­kį. Se­no­kai, vėl prie­ta­rin­gai nu­si­spjau­na, ne­bu­vo sken­duo­lių.

Kai 2011 me­tais virš Rė­ky­vos pel­kių su­du­žo Lie­tu­vos ka­ri­nių oro pa­jė­gų lėk­tu­vas L-39, bro­lis Gin­tau­tas Aukš­čio­nis šo­ko į kran­ti­nė­je plū­du­riuo­jan­tį klu­bo ka­te­rį ir pa­si­lei­do į kran­tą, kur ma­tė­si juo­dų dū­mų stul­pas. Iš­si­gel­bė­ju­sius pi­lo­tus par­pluk­dė iki jachtk­lu­bo. Už tai bu­vo įver­tin­tas ap­do­va­no­ji­mu.

Jach­tų dau­gė­ja

A. Aukš­čio­nis Rė­ky­vo­je dar­buo­ja­si per tris de­šimt­me­čius.

Da­bar­ti­nės Rė­ky­vos su tuo, kas bu­vo, sa­ko, net ne­pa­ly­gin­si. Bu­vo so­dai, me­di­niai ba­ra­kiu­kai, ga­ra­žiu­kai, da­bar – ko­kie na­mai, ko­kie so­dai, pi­lių yra! Ir Ba­čiū­nų gat­vė­je ko­kie na­mai dygs­ta!

„Pri­žiū­ri­me, prii­ma­me jach­tas. Jach­tų dau­gė­ja, ne­be­tu­ri­me vie­tos. Jach­tos šiau­lie­čių. Tur­tin­giau žmo­nės pra­dė­jo gy­ven­ti. Ne­tu­ri­me fi­zi­nės ga­li­my­bės vi­sų priim­ti. Pla­nuo­ja­me sep­ty­nias pa­pil­do­mas vie­tas.“

Rė­ky­vo­je vei­kia du jachtk­lu­bai. Prie Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės glo­bos na­mų įsi­kū­ręs Rė­ky­vos van­dens klu­bas – „drau­gai, ko­le­gos, ne kon­ku­ren­tai“. Pui­kiai su­ta­ria ir su ša­lia įsi­kū­ru­siais „At­ža­ly­no“ spor­to mo­kyk­los spor­ti­nin­kais.

Lie­pos 6–7 die­no­mis Rė­ky­vo­je vyks var­žy­bos „Žal­gi­rio“ tau­rei lai­mė­ti ir šei­mų var­žy­bos – šimt­me­čiui pa­mi­nė­ti. Lie­pos 14–15 die­no­mis – tra­di­ci­nė tarp­tau­ti­nė re­ga­ta Ole­go Tru­cha­no tau­rei lai­mė­ti.

„Eže­ras yra nuo­sta­bus olim­piniam bu­ria­vi­mui ir kai­ta­vi­mui. Viena­reikš­miš­kai. Nė­ra Lie­tu­vo­je ki­tos to­kios ak­va­to­ri­jos „Op­ti­mis­tams“, „La­se­riams“. Eže­ras yra aukš­čiau už mies­tą. Sus­kai­čiuo­ti ant pirš­tų ga­li­ma, kiek bū­na per me­tus šti­liaus. Ne­gi­lus, nė­ra di­de­lių ban­gų“, – gi­ria eže­rą A. Aukš­čio­nis.

Pa­si­džiau­gia, kad se­niū­ni­ja pa­si­rū­pi­no smė­liu pa­plū­di­my­je, kad gel­bė­ji­mo sto­tis sto­vi pa­čia­me pa­plū­di­my­je – „ne už jū­rų ma­rių“.

„V. Ma­zu­ro­nis mo­to­ri­nius lai­vus už­drau­dė, ma­žiau triukš­mo. Ge­rai, jei pro­tin­gi, ki­ti gal­vas išūž­da­vo.“

Skau­di pro­ble­ma, sa­ko A. Aukš­čio­nis, kad eže­ras sen­ka. „Čia ne vien ma­no nuo­mo­nė, dur­py­nas pa­da­rė per di­de­lę pra­lai­dą van­dens iš­lei­di­mui. Eže­ras nu­sė­dęs ko­kiu pu­se met­ro, jei ne dau­giau. Į eže­rą nie­kas neį­te­ka, o iš­te­ka apie aš­tuo­nis upe­liu­kus.“

O žu­vies yra? „Taip, eše­riai, ly­de­kos!“

Vi­lio­ja vė­jas

A. Aukš­čio­nis ro­do kran­te pri­švar­tuo­tą prieš­gais­ri­nį ka­te­rį. Kaip nu­stem­ba žmo­nės, pa­ma­tę van­de­niu at­plau­kian­čią „gais­ri­nę“!

Kvie­čia prie ki­to lai­vo – pas Ka­pi­to­ną. Šyp­so­si: pra­var­dės čia greit vi­siems pri­li­pi­na­mos.

„Al­gis, – pri­si­sta­to lai­vo šei­mi­nin­kas. – Anks­čiau lai­vą lai­kiau Min­gė­je. Su lai­vu par­ke­lia­vau be­veik prieš 20 me­tų. To­li va­ži­nė­ti, ku­ras, vai­kai užau­go.“ Lai­vą įsi­gi­jo prieš 38 me­tus.

Gy­ven­ti į Rė­ky­vą šiau­lie­tis su žmo­na per­si­kraus­tė prieš tre­jus me­tus: „Čia ne­pa­ly­gin­si, ke­lios mi­nu­tės iki eže­ro. Ku­ror­tas.“

Rė­ky­va, sa­ko po­nas Al­gis, įdo­mus eže­ras, de­šim­tas Lie­tu­vo­je na­tū­ra­lus van­dens tel­ki­nys pa­gal uži­ma­mą plo­tą. Pak­ran­tė­se žmo­nės uo­gau­ja. Pa­va­sa­rį ap­link eže­rą vyks­ta var­žy­bos.

Abu vy­rai nu­si­gai­li: eže­ras tik­rai nu­se­kęs. Ir taip jau dve­ji me­tai.

Po­nas Al­gis at­krei­pė dė­me­sį, kad per pa­sta­ruo­sius tre­jus me­tus į Rė­ky­vą at­vyks­ta daug jau­nų šei­mų, ku­ria­si. Kas sa­vai­tę ma­to, kaip iš ko­kio bu­to bal­dus iš­kraus­to.

Jo pa­žįs­ta­mi Rė­ky­vo­je yra įsi­gi­ję vie­no kam­ba­rio bu­tą – at­va­žiuo­ja iš pie­ti­nio va­sa­rą.

Eže­rą skro­džia bu­rės, vė­ją gau­do jė­gos ait­va­rų mė­gė­jai.

„Toks oras kai­ti­nin­kams – pa­sa­ka“, – įver­ti­na A. Aukš­čio­nis.

Ant kran­to bur­len­tę gul­do ką tik iš van­dens iš­li­pęs vy­ras. Ka­zi­mie­ras at­vy­ko iš Pa­ne­vė­žio: „Kai vė­jas pu­čia, vi­sa­da čia ra­si­te. Tai yra ma­no ho­bis. Kas meš­ke­rio­ja, kas šach­ma­tais žai­džia.“

Bu­riuo­ja pa­ne­vė­žie­tis 20 me­tų. Var­žy­bos, šyp­so­si – jau praei­tas eta­pas: „Man 70 me­tų.“

Rė­ky­va jau­nė­ja

Po­pie­tės dan­gus vėl niau­kia­si, su­stip­rė­jęs vė­jas, pra­pliu­pęs lie­tus iš­slaps­to rė­ky­viš­kius na­muo­se.

Už­su­ka­me į kir­pyk­lą – vie­nin­te­lę Rė­ky­vo­je. Čia dir­ban­ti 25-erių Jus­tė Staš­ke­vi­čie­nė užau­go Rė­ky­vo­je. Tė­tis – ir­gi vie­ti­nis.

„Gam­ta, eže­ras ša­lia, vai­kams la­bai pa­to­gu, nė­ra šur­mu­lio. Nie­ka­da ne­tu­rė­jau min­čių iš­va­žiuo­ti“, – sa­ko rė­ky­viš­kė, au­gi­nan­ti vie­ną at­ža­lą.

O ar kas­dien mau­do­si eže­re? „Ne, – juo­kia­si. – Bet ei­na­me pa­si­vaikš­čio­ti be­veik kas die­ną.“

Rė­ky­va, pa­sa­ko­ja Jus­tė, jau ke­le­rius me­tus jau­nė­ja. Ir jos kai­my­nys­tė­je yra nau­ja­ku­rių. Klien­tų ir­gi ne­trūks­ta.

Gro­žio pro­ce­dū­rų atė­ju­si Dai­va į Rė­ky­vą iš Rad­vi­liš­kio kar­tu su vy­ru at­si­kė­lė prieš ne­pil­nus dve­jus me­tus. Prip­ra­to ir ki­tur gy­ven­ti ne­no­rė­tų. Nė­ra triukš­mo. Pa­to­gus su­si­sie­ki­mas. Į dar­bą Šiau­liuo­se va­žiuo­ja ir ma­ši­na, ir au­to­bu­su. Au­to­bu­su per pi­ko va­lan­das už­gaiš­ta apie pus­va­lan­dį. Kai ties Ser­ben­tų gat­ve bu­vo pa­sta­ty­ti nau­ji švie­so­fo­rai, tiek lai­ko rei­kia ir va­žiuo­jant au­to­mo­bi­liu.

Nu­ri­mus lie­tui, prie eže­ro smė­ly­je kle­ge­na an­čių šei­my­na. Pak­ran­te vaikš­ti­nė­ja jau­na šei­ma. Sa­man­ta, Kęs­tu­tis ir Ur­tė at­vy­ko iš Jo­niš­kio: „Vė­jas, ban­gos – čia mū­sų Pa­lan­ga.“

Tin­ka vi­soms kar­toms

Į Rė­ky­vą at­vyks­ta­me ir ki­tos die­nos po­pie­tę, kai eže­rą ne tik šiau­šia vė­jas, bet ir glos­to sau­lė. Ant pie­vos iš­ky­lau­ja tri­jų kar­tų at­sto­vai. At­va­žia­vo iš Šiau­lių. Vy­riau­sia­jai, po­niai Do­mi­ny­kai, čia la­bai pa­tin­ka. „Ką ten Prū­de­ly, vie­ni apa­ti­niai“, – juo­kia­si, džiaug­da­ma­si erd­ve. Į Rė­ky­vą at­va­žiuo­ja nuo se­nų lai­kų – su­skai­čiuo­ja, kad jau bus ir 50 me­tų praė­ję.

Ta­ku, ve­dan­čiu pa­lei eže­rą, ve­ži­mė­lius stu­mia Ais­tė Štei­mo­nie­nė ir Ka­ro­li­na Bie­ly­jy­tė. Kar­tu tur­se­na šuo.

Ais­tė Rė­ky­vo­je nuo gi­mi­mo. Ka­ro­li­na at­si­kraus­tė, kai bu­vo 10–11 me­tų: „Bu­vo­me iš­si­kraus­tę į mies­tą, bet vis tiek grį­žom čia gy­ven­ti. Čia ge­riau.“

Pak­laus­tos apie trū­ku­mus, gūž­čio­ja pe­čiais. Va­ži­nė­ja ma­ši­na, o jei ir ne­tu­rė­tų ma­ši­nos, sės­tų į au­to­bu­są. Vei­kia mo­kyk­la, dar­že­lis.

„Iš­ti­sas die­nas ra­tus su­ka­me. Pa­rei­na­me na­mo, pa­val­go­me ir vėl ei­na­me. Pui­kiai gy­ve­na­me, gry­nu oru kvė­puo­ja­me. Dar ne­si­rgo­me – jau me­tai“, – ties ve­ži­mė­liu pa­si­len­kia Ais­tė.

Rė­ky­viš­kė pa­tvir­ti­na: dau­gė­ja jau­ni­mo, o jos na­me – ne­pa­žįs­ta­mų žmo­nių. Bu­tų pa­klau­sa yra. Ža­da par­da­vi­nė­ti se­sers bu­tą, bet kai­no­mis dar ne­si­do­mė­jo. Svars­to, kad dvie­jų kam­ba­rių bu­tas ge­ra­me aukš­te tu­rė­tų kai­nuo­ti apie 30 tūks­tan­čių eu­rų.

Ka­ro­li­na pa­sa­ko­ja, kad šią va­sa­rą poil­siau­to­jų ne­trūks­ta, ypač gau­su at­vyks­tan­čių­jų sa­vait­ga­liais. Prie eže­ro žmo­nės at­va­žiuo­ja ir žie­mą – pa­si­vaikš­čio­ti.

Žmo­nių pri­trau­kia ir per­nai ant eže­ro kran­to at­si­da­ręs res­to­ra­nas. Žu­vie­nė čia kai­nuo­ja tris eu­rus.

Rė­ky­va au­ga

Rė­ky­vos se­niū­ni­ja įkur­ta 2004 me­tais.

Rė­ky­vos se­niū­nė Eg­lė Šim­ke­vi­čie­nė pa­tei­kia sta­tis­ti­kos: 2017 me­tais Rė­ky­vo­je gy­ve­na­mąją vie­tą dek­la­ra­vo 4 872 as­me­nys. 2016 me­tais – 4 810, 2015 – 4 717. Vai­kų iki 18 me­tų 2017 me­tais bu­vo 916, 2016 me­tais – 889, 2015 me­tais – 866.

Rė­ky­vai pri­klau­so 30 so­dų bend­ri­jų.

„Žmo­nės no­ri ra­mios vie­tos. Ple­čia­si gy­ve­na­mie­ji kvar­ta­lai, so­dų bend­ri­jo­se žmo­nės sta­to­si na­mus. Ku­ria­si jau­nos šei­mos. Žmo­nės no­ri tu­rė­ti sa­vo kie­mą, grį­žu­sie­ji iš už­sie­nio no­ri in­ves­tuo­ti“, – svars­to se­niū­nė.

Pa­sak E. Šim­ke­vi­čie­nės, Rė­ky­vo­je vei­kia dur­py­nas, ke­lios par­duo­tu­vės, bal­dų ga­myk­la, au­to­ser­vi­sas, mo­kyk­la, dar­že­lis, pa­štas, bib­lio­te­ka, Kul­tū­ros cent­ras, am­bu­la­to­ri­ja, Glo­bos na­mai, res­to­ra­nas, jachtk­lu­bai.

At­nau­jin­tas pa­plū­di­mys, prie eže­ro vi­są die­ną bu­di gel­bė­to­jai. Nau­jus šimt­me­čio suo­liu­kus Rė­ky­vai pa­da­rė Šiau­lių tar­dy­mo izo­lia­to­riaus nu­teis­tie­ji.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Iš­ti­sas die­nas ra­tus su­ka­me“, – džiaugėsi Rėkyvos gamta Ais­tė Štei­mo­nie­nė (kai­rė­je) ir Ka­ro­li­na Bie­ly­jy­tė.

Rė­ky­vos pro­gim­na­zi­jos vabz­džių vieš­bu­tis.

Rė­ky­vos pro­gim­na­zi­jo­je mo­ki­nių skai­čius au­ga – bū­ti­nas prie­sta­tas.

Ža­liau­sios Lie­tu­vo­je Rė­ky­vos pro­gim­na­zi­jos di­rek­to­rius Ro­mas Sen­kus į dar­bą va­ži­nė­ja au­to­bu­su.

Šiau­lių „Žal­gi­rio“ jachtk­lu­bo di­rek­to­rius, Rė­ky­vos ug­nia­ge­sių sa­va­no­rių drau­gi­jos pir­mi­nin­kas Ar­vy­das Aukš­čio­nis Rė­ky­vą ži­no kaip sa­vo pen­kis pirš­tus.

Lai­vo sa­vi­nin­kas Al­gis į Rė­ky­vą per­si­kraus­tė prieš tre­jus me­tus, o lai­vą iš Min­gės par­si­ga­be­no ge­ro­kai anks­čiau – prieš du de­šimt­me­čius.

Rė­ky­va trau­kia spor­ti­nin­kus, ku­riems rei­kia van­dens ir vė­jo.

Sep­ty­nias­de­šimt­me­tis pa­ne­vė­žie­tis Ka­zi­mie­ras į Rė­ky­vą at­vyks­ta, kai tik pu­čia vė­jas.

Tarp dau­gia­bu­čių ir eže­ro – ba­lan­di­nė.

Kir­pyk­lo­je dir­ban­ti Jus­tė Staš­ke­vi­čie­nė užau­go Rė­ky­vo­je: „Gam­ta, eže­ras ša­lia, vai­kams la­bai pa­to­gu, nė­ra šur­mu­lio. Nie­ka­da ne­tu­rė­jau min­čių iš­va­žiuo­ti.“

Rė­ky­vos pa­plū­di­nio an­tys.

2017 me­tais Rė­ky­vo­je sa­vo gy­ve­na­mą­ją vie­tą dek­la­ra­vo 4 872 as­me­nys.

Švie­čiant sau­lei, Rė­ky­vos pa­plū­di­mys aki­mirks­niu at­gy­ja.

Edi­tos VAR­KA­LIE­NĖS nuo­tr.

Šian­dien, kaip ir kas­met, ant Rė­ky­vos eže­ro kran­to bus šven­čia­mos Jo­ni­nės. Trum­piau­sia nak­tis bus pa­ly­dė­ta apei­go­mis ir bur­tais, var­žy­tu­vė­mis, ug­nies spek­tak­liu ir šven­ti­niu kon­cer­tu.