Naujausios
Šiaulietis pildo istoriją apie partizanų vadą
Buvęs tremtinys Petras Balčiūnas prisimena, kaip jo šeimos namuose Žvigų kaime, Šiaulių rajone, 1947 metų rudenį lankėsi partizanų vadas Jonas Žemaitis-Vytautas. Šiaulietis atmena ir slėptuves kaimynystėje, kurios nuėjo užmarštin, neužfiksuotos. Kad lankėsi šiuose kraštuose, patvirtina paties Vytauto kalėjime rašyta apybraiža.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Aprašymai – tikslūs
Su P. Balčiūnu susipažinome po „Sibiro reportažų“ ciklo. Šiaulietis į redakciją paskambino radęs informaciją apie savo tėvą, palaidotą Zimoje, Irkutsko srityje.
„Vis pasižiūriu į parvežtas tėvo kapo nuotraukas“, – sako šiaulietis. Užplūdusios emocijos jam grąžino prisiminimus.
P. Balčiūnas Žvigų kaime, Kairių seniūnijoje, gyveno su tėvu Martynu, mama Agota ir dviem seserimis – Morta ir Emilija.
1947 metais jam buvo devyniolika, todėl tų metų įvykius prisimena gerai.
Šiaulietis iš segtuvo išima J. Žemaičio-Vytauto „Apybraižos apie pogrindžio organizaciją nuo BDPS sužlugimo iki pastarojo meto“, spausdintos „Lietuvos kovų archyve N. 7“, kopijas. Taip šį dokumentą, 1953 metų birželį rašytą per tardymus, pavadino pats J. Žemaitis-Vytautas. Rašydamas vengė minėti čekistams dar nežinomus asmenis, pavardes tų, kurie tebegyveno laisvėje.
P. Balčiūnas tekste rodo vietas, susijusias su jo gimtine. „Galiu patvirtinti, kad J. Žemaičio-Vytauto aprašymai, susiję su mano kraštu, labai tikslūs“, – pabrėžia šiaulietis.
J. Žemaitis-Vytautas rašė: „Pagal mano su Žadg.-Bartkum (partizanas Petras Bartkus-Žadgaila-red. past.) iš anksto apsvarstytą ir paruoštą planą, reikėjo įrengti dar 3 slėptuves ne arčiau, kaip už 10 km. nuo jau įrengtų slėptuvių. Tam buvo pasirinkta Kairių apylinkė (Šiaulių raj.) Žadg.-Bartkus man sakėsi, kad vieną slėptuvę toje apylinkėje (Zvėgių kaime) jis bandęs kasti dar prieš mano atvykimą į Šiaulių apylinkes, bet dėl vietos žemumo nuo to darbo turėjo atsisakyti (ėmė veržtis vanduo)“.
P. Balčiūnas ištraukia nuotrauką, joje užfiksuotas iki šių dienų išlikęs senas namas. Šiauliečio teigimu, būtent čia buvo atsisakyta kasti slėptuvę dėl gruntinio vandens. Šis namas priklausęs Liudui Jasuičiui. 1949 metais vyras išduotas ir kaip partizanų ryšininkas nuteistas 10 metų. Žuvo Džezkazgano lageryje.
Nepaminėta slėptuvė
J. Žemaitis-Vytautas rašė: „Aš asmeniškai dalyvavau tik vienos slėptuvės įrengimo darbuose, Zapelskių kaime (Šiaulių raj.) ūkininko tvarte (netoli vėjinio malūno). Prieš šios slėptuvės įrengimą protestavo visa ūkininko šeima pareikšdama, kad mums apsigyvenus slėptuvėj, ji visa išsikraustysianti gyventi į Šiaulių miestą. Neatsižvelgdami į tai, mes slėptuvę įrengėm, šeimininkų reiškiamą baimę ir protestą laikydami laikinu, praeinančiu reiškiniu.“
P. Balčiūnui keista, kad ši slėptuvė nepaminėta knygoje „Partizanų kovos Šiaulių krašte“. „Bet gal ši informacija dėl to ir nežinoma, kad tai buvo slėptuvė“, – svarsto.
Pasak P. Balčiūno, šio ūkininko sodybą nuo jo namų teskyrė apie pusė kilometro. Ūkininkas, kurio pavardės Žemaitis neminėjo, buvęs Benediktas Šerkšnys. „Šaukdavome jį Beniumi“, – sako P. Balčiūnas.
Šiaulietis patikslina, kad šio ūkininko sodyba priklausė Dočkių kaimui, nors buvo ant Zapalskių kaimo ribos.
Tvarto, kuriame buvo įrengta slėptuvė, jau seniai nebėra. Kaip prisiminimas tebestovi iš akmenų sumūrytas malūnas, tik – be sparnų.
„Įrengus slėptuvę, dukros iš tiesų išėjo gyventi į Šiaulius, namuose liko tik pagyvenę tėvai“, – prisimena P. Balčiūnas.
Organizavo susitikimą
J. Žemaitis-Vytautas rašė: „Sužinojau, kad Šiaulių m. apylinkėse slapstėsi buvęs lietuviškos buržuazinės armijos majoras Masys Petras. Stengiaus su juo susitikti, bet mano nustatytu laiku Masys į susitikimo vietą neatvyko. Tuo pat laikotarpiu sužinojau, kad Kairių apylinkėse, savo nuosavame ūkyje gyvenąs kitas buv. liet. buržuazinės armijos majoras (pavardės neprisimenu). Man susitikus su minimu asmeniu paaiškėjo, kad jis ne majoras, bet atsargos jaunesnysis leitenantas, žmogus labai įsibaukštinęs, pogrindžio veiklai visai netinkamas.“
P. Balčiūno teigimu, Žemaičio minimas kariškis buvo jų artimiausias kaimynas, Vincas Murza iš Zapalskių kaimo. O susitikimas vyko Balčiūnų namuose.
„Žemaitis atvyko jau gerai sutemus. Iš vadų tada buvo dviese, tai rodė jų apsauga. Mano tėvui liepė nueiti pakviesti V. Murzą. Į susitikimą vyras atėjo, kalbėjosi iki paryčių. Žemaitis su visa apsauga liko mūsų namuose iki kitos nakties. Kai buvo jau gerai sutemę, išėjo. Jeigu atmintis nešlubuoja, tai buvo 1947 metų rudenį, gal rugsėjo pabaigoje“, – sako P. Balčiūnas.
P. Balčiūnas prisimena ir kaimyno biografiją. Prieškarinėje Lietuvoje baigęs aukštąjį mokslą, gyveno Kaune ir dirbo miškų ūkio departamente. 1940 metais sovietai jį pažemino pareigomis ir paskyrė į Pakruojį urėdo pareigoms. 1944 metais suimtas ir išvežtas Belomoro kanalo darbams. Gal po poros metų grįžo, su žmona ir mažamečiu sūnumi apsigyveno motinos ūkyje. Antrą dalį žemės, kuri priklausė seseriai, dirbo svetimi žmonės, bet visi gyveno tuose pačiuose namuose.
P. Balčiūno manymu, dėl šios priežasties J. Žemaitis-Vytautas ir negalėjo eiti į susitikimą minėtuose namuose. Pasirinkti saugesni ir patikimi Balčiūnų namai.
Įskundė ir dėl medikamentų
Penkių asmenų Balčiūnų šeima dėl pagalbos partizanams į Irkutsko sritį buvo ištremta 1951 metais.
Ryšiai su mišku nurodyti byloje, kurią, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, P. Balčiūnas atsivertė. Nurodyti kaltinimai – namuose teikiama priebėga „banditams“, rėmimas maistu ir medikamentais. Medikamentų istorija Balčiūnus susiejo su partizanu Vaciu Sinkumi-Sakalu.
„Jei atmintis nemeluoja, 1946 metais Dargužių kaime, netoli Lygumų miestelio, sprogusi granata partizaną Sakalą stipriai sužeidė. Reikėjo skubios pagalbos, tad vežimu buvo pervežtas į Žvigų kaimą pas savo seserį. Bet ir čia nebuvo galimybės atvežti gydytojo iš Šiaulių“, – prisimena P. Balčiūnas.
Kreiptasi į Balį Švedą, veterinarijos gydytoją, kuris gyveno netoliese, Mikailaičių kaime. Prieškarinėje Lietuvoje jis tarnavo kariuomenėje, turėjo puskarininkio laipsnį. Šiauliuose dirbo veterinarijos gydytoju – anuomet kariuomenė turėjo daug arklių.
B. Švedas nedvejodamas atvyko sutvarstyti žaizdų ir toliau parūpindavo vaistų.
„B. Švedas buvo bebaimis žmogus. Jis augino tris mažamečius vaikus, o pavojus buvo didelis, – sako P. Balčiūnas. – Kadangi mano tėvai jau nuo senesnių laikų buvo pažįstami su B. Švedu, tėvas ir parnešdavo vaistų sužeistajam“.
Sakalas 1948 metais vasario mėnesį kautynėse prie Kelmės buvo sužeistas, pateko į enkevėdistų rankas. Iš Sibiro grįžo, mirė 1979 metais Šiauliuose.
B. Švedas taip pat neišvengė kalėjimo, buvo nuteistas 10 metų, bet jau kitoje byloje. Ir dabar P. Balčiūnas aplanko jo kapą Ginkūnų kapinėse.
Didelės pagiežos nejaučia
P. Balčiūnas iki šiol amžinos dangaus karalystės linki Žvigų kaimo partizanų ryšininkams Kaziui Ivoškevičiui, Liudui Jasuičiui: „Jie iškentė visas kančias ir nė vieno mūsų kaimo žmogaus neišdavė. O galėjo įduoti pusę kaimo, nes viską žinojo, kas pas ką ateina ar išeina“.
Pasak buvusio tremtinio, tik vienas žmogus iš Žvigų kaimo nusinešė išdaviko vardą – jo pavardė parašyta Balčiūnų šeimos tremties byloje. Duomenis NKVD teikęs žmogus buvo artimas partizanui Sakalui.
„Šio žmogaus abu svainiai jau sėdėjo kalėjime. Gal jau ir nebebuvo kitos išeities. Gal bijodamas tardymo kančių palūžo. Be to, ir visa jo šeima būtų atsidūrusi tremtyje. Per daug didelės pagiežos tam žmogui ir nejaučiu“, – nusišypso P. Balčiūnas.
Su šio žmogaus dukromis P. Balčiūnas dažnokai susitinka Kairių kapinėse. Jo tremtinės motinos ir vyresniosios sesers Mortos kapas yra tik per kelis kapus nuo juos įdavusio žmogaus amžinojo poilsio vietos.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
LIUDININKAS: Petras Balčiūnas neabejoja, kad jų namuose 1947 metais lankėsi partizanų vadas Jonas Žemaitis-Vytautas.
Petro BALČIŪNO archyvo nuotr.
ISTORIJA: Pasak P. Balčiūno, šiame jo šeimos name Žigų kaime 1947 metų rugsėjį įvyko J. Žemaičio-Vytauto ir prieškarinės Lietuvos atsargos karininko Vinco Murzos susitikimas. Balčiūnų šeima (nuotraukoje) 1951 metais ištremta į Sibirą.
PRAEITIS: Šiame name, pasak P. Balčiūno, slėptuvės nepavyko įrengti dėl gruntinio vandens.
