Naujausios
Šiaulietė knygą rašė užminuotoje žemėje
Vertėja, poetė, eseistė, be penkių minučių žmogaus teisių ir demokratijos magistrė, Šiaulių J. Janonio gimnazijos auklėtinė Kristina Tamulevičiūtė-Burzić žino atsakymą, kodėl Balkanų šalys „Eurovizijos“ konkurse niekada nebalsuoja už Lietuvą. Gyvendama Sarajeve, mieste, kuriame žemė dar tebėra užminuota, ji parašė knygą ir nustebino net Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklą.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Šaknys
Iš Šiaulių kilusios Kristinos Tamulevičiūtės-Burzić pirmoji knyga – esė rinkinys „Pasakojimas apie vieną miestą“ - ką tik pasiekė knygynus. Tai knyga ne apie jos gimtąjį miestą Šiaulius, o apie Sarajevą, Bosnijos ir Hercegovinos sostinę, kurioje Kristina įleido šaknis, pažino kultūrą ir žmones, išmoko net kelias Balkanų šalių kalbas.
Kristinos kūrinys laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos rengiamą „Pirmosios knygos“ konkursą už prozos kūrinį.
Visai čia pat ir dar vienas svarbus įvykis – magistro diplomas. Kristinai beliko apsiginti magistro darbą. Ji po lietuvių filologijos ir slovėnų kalbos bakalauro studijų Vilniaus universitete Sarajevo ir Bolonijos universitetuose tęsė demokratijos ir žmogaus teisių magistro studijas. Dirbo Žmogaus teisių centre Sarajeve.
„Į Europos Sąjungos struktūras Briuselyje tikrai nesitaikau dirbti, vienas mano pažįstamas eina aukštas pareigas Europos Sąjungos parlamente, gauna didžiulę algą, bet nuobodžiauja. Aš to nenoriu, man tai neįdomu. Aš noriu įdomaus gyvenimo“, – sakė Kristina.
Pastaruoju metu Kristina dirbo vertėja. Daugiausia užsakymų – vertimai iš kroatų, bosnių, serbų kalbų – į anglų kalbą. Išversti į lietuvių kalbą turėjo tik vieną užsakymą.
Dvidešimt ketverių metų rašytoja su vyru bosniu ir neseniai gimusiu sūneliu Naujuosius sutiko Šiauliuose. Sprendžia, kokioje šalyje rinktis ateitį.
Šaknis į literatūrą Kristina yra įleidusi nuo 2008 metų, kai pasirodė jos pirmoji publikacija leidinyje „Literatūra ir menas“. Eilėraščių, esė ir grožinės literatūros vertimų iš slovėnų, kroatų ir bosnių kalbų yra publikavusi „Gintaro lašuose“, „Naujojoje Romuvoje“, „Metuose“, „Šiaurės Atėnuose“.
Su mažuma – įdomiau
Kristina juokiasi, kad lietuvių žinios apie šalį, kurioje ji įleido šaknis, baigiasi tik turistiniais Kroatijos vaizdais, amžiną nervą „Eurovizijos“ dainų konkurse lietuviams keliančiomis Balkanų šalimis, kurios balsuoja viena už kitą, bet tik ne už Lietuvą, ir skaudų, ilgą jų pilietinį karą, kai griuvo Jugoslavija.
„Balkanų šalys yra persimaišiusios. Iš esmės jie visi balsuoja "Eurovizijoje“ už savo šalį, nors gyvena gretimoje. Lygiai, kaip ir airiai nebalsuoja už lietuvius, nors rodo, kad Airija balsuoja už Lietuvą. O juk už Lietuvą balsuoja Airijoje gyvenantys lietuviai“, – sako Kristina.
Kodėl ji pasirinko slovėnų kalbos studijas? „Tai, kas madinga, nebūtinai – įdomu“, – tvirtai sako Kristina.
Vilniaus universitetas ne kasmet renka slovėnų kalbos studijų kursą. Kai Kristina, baigusi Šiaulių J. Janonio gimnaziją, stojo į Vilniaus universitetą, kaip tik Lietuvių filologijos ir slovėnų kalbos kursas buvo renkamas.
„Blaškiausi tarp meilės lietuvių kalbai ir prancūzų kalbos. Pamaniau, gal tiek to ta meilė, stosiu ten, kur stoja mažuma. Norėjau išmokti ne tik kalbą, bet susipažinti ir su tos šalies kultūra“, – tvirtai savo kelią rinkosi Kristina.
Studijuodama Kristina pagal studentų mainų programą „Erasmus“ išvažiavo į Slovėniją, Liublianos miestą. Per pusę metų gerai išmoko ir bendrinę, ir šnekamąją kalbą.
„Slovėnija yra maža šalis, bet kalba įdomi tuo, kad yra per 40 tarmių. Galima sakyti, kad kiekvienas miestas turi savo tarmę“, – pasakojo Kristina.
Pasirinkimai
Kristina į Vilnių nebenorėjo grįžti, baigė tik studijas Vilniaus universitete. Slovėnijoje jai per pažįstamus rašytojus pavyko gauti šios šalies Rašytojų sąjungos butą ir stipendiją versti slovėnų literatūrą. Slovėnijoje butų nuomos kainos, Kristinos teigimu, yra gana didelės, todėl studentė nebūtų galėjusi nuomotis.
Vėliau Kristinai atsirado galimybė išvykti studijuoti į kurią nors buvusios Jugoslavijos šalį. Kroatijoje ji norėjo gyventi nebent prie jūros, bet šis noras neišsipildė. Serbijos sostinė Belgradas, nesvarbu, kad milijoninis, Kristinai pasirodė labai pilkas miestas. „Kaip Šiaulių pietinis rajonas“, – palygino Kristina.
Mergina galiausiai išvažiavo į Bosnijos ir Hercegovinos sostinę Sarajevą. Bosnių kalbos nemokėjo. Nors ji šiek tiek panaši į slovėnų, bet tai jau visai kita kalba. Kristina išmoko ir bosnių kalbą.
„Sarajevą iš visų pusių supa Alpių kalnai. Siauros gatvelės, mečetės, akmenys. Man čia pasirodė labai jauku, nors daug kas mane gąsdino, kad čia pavojinga, net ir pasibaigus karui“, – pasakojo Kristina.
Jie nori pamiršti karą
Skaudžiausia šalies žaizda – Bosnijos karas, vykęs Bosnijoje ir Hercegovinoje nuo 1992 metų kovo iki 1995 metų lapkričio. Per trejus metus žuvo apie 150 tūkstančių žmonių, o apie 2 milijonai tapo pabėgėliais. Bosnijos karo metu Sarajevą buvo apsiautusios serbų pajėgos. Ši apsuptis buvo ilgiausia Europoje nuo II pasaulinio karo – ji truko nuo 1992 metų balandžio 5 dienos iki 1996 metų vasario 29 dienos.
Kristiną daug kas bandė atkalbėti vykti gyventi į Sarajevą.
„Daug kas stebėjosi, kodėl važiuoju į perspektyvų neturinčią, karo nualintą šalį. Iš pradžių truputį keistai jaučiausi. Beveik nemokėjau kalbos, o stojau studijuoti šios šalies literatūros“, – pasakojo Kristina.
Gerokai nustebo ir Kristinos kurso draugai – ką čia veikia ši šviesiaplaukė mergina iš nežinomos jiems šalies. Užteko vieno kavos puodelio, kad Kristina įsigytų gerą draugę. Bosnių kalbą išmoko per porą mėnesių.
„Bosniai labai nemėgsta karo temos. Juk tai buvo jau beveik prieš dvidešimt metų. Tai jiems yra praeitis, kurią jie nori pamiršti“, – pasakojo Kristina.
Ji nuėjo į vieną filmų peržiūrą, kur turėjo rodyti ispanų režisieriaus filmą. Į peržiūrą susirinko daugybė žmonių, kurie tikėjosi pamatyti ispanišką ispanų režisieriaus filmą, o jis iš tiesų buvo apie Bosnijos karą. Kai bosniai žiūrovai suprato, apie ką filmas, masiškai atsistojo ir išėjo iš salės.
„Jiems ši tema jau yra nusibodusi. Jie nori atsiriboti nuo praeities ir eiti į priekį“, – pasakojo Kristina.
Užminuota žemė
„Aplink Sarajevą dar yra daug milžiniško dydžio užminuotų teritorijų. Pinigų išminuoti šioms teritorijoms nebuvo. Bosniai juokauja, kad Europos Sąjunga nedavė pinigų išminuoti tas teritorijas, bet davė pinigų apsauginei „Stop“ juostai, kuria aptvėrė tas teritorijas. Aplink Sarajevą ir visoje Bosnijoje plyti didžiuliai aptverti minų laukai“, – pasakojo lietuvaitė.
Atvykusi į Sarajevą, ji gavo instrukcijas, kaip elgtis Sarajeve, kur galima eiti, o kur yra labai pavojinga.
„Nors Alpių kalnai beprotiškai gražūs, bet juose galima vaikščioti tik pažymėtose turistinėse zonose arba stebėti, kur yra žmonių pėdsakų – automobilių padangų atspaudų, nuorūkų, bet kokio ženklo, kad ten buvo žmonės. O ten, kur nėra jokio žmogaus pėdsako, ar nėra pažymėta, kad saugu, geriau neiti...“, – patirtį iš užminuotos žemės pasakojo Kristina.
Viename Sarajevo mikrorajone, kur gyvena Kristinos draugė, apleistą sklypą šalia gyvenamųjų namų nusipirko žmonės ir ketino jame kurtis. Ramu buvo iki to, kol nesugalvojo šio sklypo suarti. Išminuotojai nedidelėje sklypo teritorijoje rado septynias minas.
Poezija ir politika
Kaip atsitiko, kad eseistė, poetė, vertėja pasirinko tarptautinių santykių ir politikos mokslų studijas?
Kristina pripažįsta, kad tai nulėmė ir Bosnijos karo istorija.
Demokratijos ir žmogaus teisių magistro studijų metu Kristina daug mokėsi apie karą ir jo padarinius būtent Bosnijoje ir Hercegovinoje.
„Tai, kas vyko Bosnijoje, buvo visai kitoks karas: visi kariavo su visais“, – sakė Kristina.
Bosniai ir serbai net ir po beveik 20-ies metų vis dar piešia visai kitus karo scenarijus ir laimėtojus.
Kristinos teigimu, esminį lūžį kare padarė tarptautinės pajėgos, kurios įsikišo tik tada, kai serija šūvių buvo paleista į civilius žmones, laukiančius geriamojo vandens.
Kristina pabrėžia, kad Bosnijos karo metu buvo naikinami ne tik žmonės, bet ir knygos, nes serbai Bosnijoje sprogdino ne tik ekonominius objektus, jie sprogdino didžiules bibliotekas, kultūros paminklus. Studijuojant literatūrą, Kristinos teigimu, iki šiol yra didžiulis knygų stygius.
„Kai studijavau bosnių kalbą, mano geriausi draugai buvo musulmonė bosnė Emina, stačiatikis serbas Nemanja ir katalikė kroatė Josipa. Mes visi kalbėjomės apie tai, kad karas ir iki šiol išlikusi trintis tėra tik politinis dalykas. Juk mes, būdami skirtingų tikėjimų ir tautų bei prigimties, puikiai asmeniškai sutariame. Mes – žmonės, kuriuos sieja literatūra, skatinanti draugauti ir mes draugaujame“, – įsitikinusi Kristina.
Kišenvagis poeto Vlado Braziūno krepšyje
„Yra tokia nuomonė, kad šalyse, kurios išgyveno karą, siautėja nusikalstamumas. Nepasakyčiau. Nusikalstamumo procentas panašus, kaip Lietuvoje. Tik kišenvagių ten kiek daugiau, nei Lietuvoje“, – lygino šalis Kristina.
Ji išmoko atpažinti kišenvagius, kurių daugiausia „dirba“ viešajame transporte.
Sarajevo poezijos dienose Kristina dirbo vertėja ir lydėjo lietuvių poetą Vladą Braziūną. Kristina ne tik vertė V. Braziūno eilėraščius, bet ir vertėjavo jam seminaruose. Ji lydėjo lietuvių poetą iš vieno Sarajevo galo į kitą.
„Laimingi ir patenkinti įlipam į tramvajų. Perspėju poetą, kad saugotųsi kišenvagių, nes jau vieną kolegą iš Lietuvos apvogė. Specialiai atsistojome tramvajaus gale, kur mažiau žmonių ir niekas nestovi už nugaros. V. Braziūnas atsisuka ir mato, kad jo rankinė atidaryta. Pakeliu galvą ir pamatau pažįstamą kišenvagio veidą. Aš jam sušukau: „Aš jus pažinau!“ ir mes su V. Braziūnu iššokome iš tramvajaus“, – pasakojo Kristina.
Lietuvių poetui tąkart pavogė tik lietsargį.
Pasakojimas apie išminties miestą
Kristina dažniausiai rašydavo poeziją, už ją yra gavusi nemažai apdovanojimų. Bet būnant Bosnijoje pradėjo rašyti dienoraštį.
„Stebėjau gyvenimą ir užsirašydavau. Vėliau tie dienoraščių užrašai pynėsi į pasakojimus, apmąstymus. Taip stebėdama šalį, kitokią, nei Lietuva, tapau eseiste“, – pasakojo knygos „Pasakojimas apie vieną miestą“ gimimą Kristina.
„Iš tikrųjų aš pasakoju ne apie Sarajevą, o Sarajevo fone apie tai, kas buvo Lietuvoje. Pasakoju apie tai, ką aš pati išgyvenau, kas man buvo svarbu, ką pamačiau, perskaičiau. Knygoje yra ir Šiauliai. Pabandžiau paieškoti panašumų tarp Lietuvos ir Bosnijos, tarp Sarajevo ir Šiaulių. Bet tai ne faktai, tai išgyvenimai, kurie yra svarbūs žmogui“, – sakė rašytoja.
Kristinos nuomone, gėda Lietuvos leidykloms, kurios skuba versti Vakarų Europos rašytojus, visiškai nesidomėdamos tuo, kas vyksta pasaulio žemėlapyje žemiau į pietus.
„Ten labai stipri, išmintinga literatūra, – įsitikinusi Kristina. – Didelė dalis literatūros, kuri šiuo metu verčiama ir leidžiamos Lietuvoje, yra knygos, kurias galima skaityti nebent per serialų reklamines pertraukas“.
Daugiau: knygos anglų kalba
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
IEŠKOJIMAI: Kristina Tamulevičiūtė Sarajeve parašė savo pirmąją knygą, laimėjusią Lietuvos rašytojų sąjungos konkursą.
KALBOS: Kristina Tamulevičiūtė, gyvendama Slovėnijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje išmoko Lietuvoje nepopuliarias kroatų, bosnių, slovėnų kalbas, tapo vertėja. „Tai, kas madinga, nebūtinai – įdomu“, sako Kristina.
KNYGA: Kristinos Tamulevičiūtės knyga „Pasakojimas apie vieną miestą“, laimėjusi Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos konkursą.
