Šiauliečiai gelbėjo lietuvių kalbą ir save

Šiauliečiai gelbėjo lietuvių kalbą ir save

„Kalboje tauta pasisako, kas esanti“, – šie Jono Jablonskio žodžiai buvo pasirinkti 1988 metais Šiauliuose vykusiai Kalbos šventei. Į finalinį renginį – teatralizuotą šventę Saulės laikrodžio aikštėje –  susirinko tūkstančiai žmonių. Ar šiandien tokia minia susirinktų dėl gimtosios kalbos? Kalbininkas Kazimieras Župerka, vienas iš šventės organizatorių, sako, jog požiūris į lietuvių kalbą dabar labai pasikeitęs.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

Pirmesni už Vilnių

1988 metų liepos 22 dieną Šiauliuose įvyko pirmasis Sąjūdžio mitingas, o praėjus dviems mėnesiams toje pačioje vietoje žmonės rinkosi į Kalbos šventės baigiamąjį renginį.

Kazimieras Župerka, vienas iš šventės organizatorių, tuometinio Pedagoginio instituto Lietuvių kalbos katedros vedėjas, išsaugojo Televizorių gamyklos radijuje pasakytos kalbos, kurioje pristatė šventės programą, rankraštį.

Prieš 27 metus radijo klausytojams K. Župerka sakė, kad sumanymas Šiauliuose rengti didelę kalbos šventę gimė Kultūros fondo miesto taryboje. O pasiryžimas tą sumanymą įgyvendinti dar sustiprėjo, kai tokią šventę pirmiausia rengti Šiauliuose pasiūlė profesorius Česlovas Kudaba.

„Ar nesutiktų išdidūs Šiauliai perimti šventės estafetę iš kuklaus Vilniaus?“ – K. Župerkos laiške klausė profesorius Juozas Pikčilingis, prašydamas pirmiau leisti šventę surengti vilniečiams. Nors į Šiaulius atkeliavo net trys laiškai, K. Župerka sako nebuvęs lankstus. Vilniuje vienos dienos vakaronė įvyko vėliau.

„Norėjosi, kad lietuvių kalbos erdvės būtų didesnės. Nors dabar sako, kad mūsų patriotizmas buvo sovietinis. Kai kurie inteligentai – istorikai, filosofai – su panieka žiūri į vyresnės kartos – Justino Marcinkevičiaus ir kitų – patriotizmą, kad jis buvo ribotas, prisitaikėliškas. Manau, kad tie, kurie tuo metu negyveno, kurie nebuvo nei miške, nei Sibire, negali teisti mūsų ir vyresnės kartos“, – mano K. Župerka.

Kalbininkas prisimena, kad ilgametis Teismo pirmininkas Vaclovas Birbilas, išspausdinęs patriotinį straipsnį apie lietuvių kalbą, gavo rusės, Šiaulių gyventojos, pasirašiusios Svetlanos vardu, grasinimą, kad „galime tamstą už tokius dalykus ir pavėžėti“.

Vaclovas Vingras, tuometinis Lietuvos kultūros fondo Šiaulių miesto rėmimo tarybos pirmininkas, Inžinierių namų vadovas, šventei organizuoti sudarytos komisijos pirmininkas, primena: po Taškente vykusios konferencijos dėl rusų kalbos visuotinumo net lietuvių kalbos kultūros valandėlės, transliuotos per radiją, pusmetį buvo vedamos dviem kalbomis – rusų ir lietuvių.

„Buvo kažkoks košmaras ir bendra pajauta: reikia gelbėti kalbą ir patiems gelbėtis!“ – prisimena V. Vingras.

Sudarė komisiją

V. Vingras atverčia Lietuvos kultūros fondo Šiaulių miesto rėmimo tarybos 1988 metų balandžio-gruodžio mėnesių darbo planą.

Pirmuoju numeriu įrašyta Kalbos šventė. Už pokalbį „Dabartinė kalbos situacija ir perspektyvos“ atsakingas K. Župerka, už šventę Saulės laikrodžio aikštėje – Šiaulių dramos teatras ir režisierė Regina Steponavičiūtė.

1988 metų gegužės 5 dieną Šiaulių miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas Povilas Morkūnas pasirašė potvarkį dėl komisijos renginiui organizuoti. Komisiją sudarė 14 žmonių.

Šventei buvo išleistas plakatas su Jono Jablonskio portretu ir citata: „Kalboje tauta pasisako, kas esanti“. Plakatą sukūrė grafikė Rima Mačiulytė.

Ir K. Župerka, ir V. Vingras išsaugojo šventės programą-kvietimą. Jame nurodyti 9 renginiai, vykę nuo rugsėjo 9 iki spalio 1 dienos: parodos, gimtosios kalbos, kalbos švaros savaitės, vykusios ne tik švietimo įstaigose, bet ir įmonėse, parduotuvėse.

„Už daugelį renginių buvo atsakingi vietos žmonės – mokyklose, įmonėse, įstaigose. Mums labiausiai rūpėjo didieji, dviejų dienų renginiai – rugsėjo 30 ir spalio 1 dienos“, – sako K. Župerka.

Žmogus prie žmogaus

Rugsėjo 30 dieną Inžinierių namuose vyko konferencija „Dabartinė kalbos situacija ir perspektyvos“. Pasisakė ne tik kalbininkai, bet ir gydytojai, teisininkai, režisieriai, aktoriai, rašytojai, filosofai.

„Man norėdavosi, kad kalbos veikloje dalyvautų ne tik kalbininkai. Ir dabar tą patį kartoju. Kai kurie kalbininkai šiek tiek iš aukšto žiūri į visuomenę, ypač į kalbos priežiūrą, tvarkymą. Bet kai kurie ne kalbininkai turi tokią kalbos nuovoką, kad pavydėti gali“, – sako K. Župerka.

Konferencijoje pasakytos kalbos po dvejų metų buvo išleistos knyga „Kokia tautos kalba“.

Rugsėjo 30-osios vakarą šventė tęsėsi Studentų svetainėje, čia vyko Tarmių vakaronė. „Skripkos“, K. Župerkos žodžiais, buvo dvi – Juozas Pabrėža ir Giedrė Čepaitienė, žemaitis ir suvalkietė.

Iš Linkuvos (Pakruojo r.) su etnografiniu ansambliu atvyko mokytoja Stanislava Lovčikaitė. Studentų svetainė buvo pilnutėlė.

Spalio 1 dieną vyko teatralizuotas renginys Saulės laikrodžio aikštėje. Aikštė buvo pilnutėlė, žmogus prie žmogaus. Renginyje buvo ne mažiau trijų tūkstančių žmonių. Šventės atmosferą V. Vingras apibūdina vienu žodžiu – lietuvybė.

„Emocinis, estetinis reginys“, – sako K. Župerka. Į susirinkusiuosius kreipėsi Mažvydas (aktorius Laimonas Noreika), Simonas Daukantas (Vladas Bagdonas), Žemaitė (Fausta Laurinaitytė), Šatrijos Ragana (Nijolė Narmontaitė), Barbora Radvilaitė (Rūta Staliliūnaitė), Antanas Strazdas (Valerijus Jevsejevas), Povilas Višinskis (Arūnas Sabonaitis).

Šventę vedė aktorius Kazys Tumkevičius. Buvo sugiedota Maironio „Lietuva brangi“ ir Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“.

K. Župerka atverčia Justino Marcinkevičiaus eilėraštį „Kryžių kalnas“. Būtent šias eiles poetas skaitė Saulės laikrodžio aikštėje.

Į šventę J. Marcinkevičių kvietė K. Župerka: „Sakiau, jūs būsite mūsų vėliava. Tada mokėjome išpūtę krūtines šnekėti pakeltu balsu. Atrodė, taip ir reikia.“

Inscenizacijos baigėsi J. Marcinkevičiaus „Mažvydu“. Aktoriui L. Noreikai skiemenuojant žodžius: „Lie-tu-va!“, prisimena V. Vingras, trūko tik mosto, tik dar vieno skiemens, kad visi būtų atsistoję.

Kitą dieną J. Marcinkevičius vyko į ekskursiją. Kartu važiavusiam V. Vingrui įstrigo apsilankymas Kryžių kalne. J. Marcinkevičius pasakojo, kad jį saugumas buvo iškvietęs dėl užrašo „ašara Dievo aky, Lietuva, ką tu veiki“ ant kryžiaus, kuris vadinamas J. Marcinkevičiaus kryžiumi.

„Priėjome prie kryžiaus – o ten atsiklaupusi senutė meldžiasi. J. Marcinkevičiaus akyse sublizgėjo ašaros. Susijaudino. Juk ką tik pasakojo, kad dėl užrašo ant kryžiaus buvo iškviestas. O čia tokia graži senutė klūpo“, – prisimena V. Vingras.

Sovietmečio keliu – savanoriškai

Po Kalbos šventės organizacinės komisijos nariai kreipėsi į Aukščiausiąją Tarybą, kad lietuvių kalba būtų įteisinta kaip valstybinė.

Kreipimosi tekstą parašė K. Župerka. „Visi pasirašėme ir nusiuntėme. Mūsų teksto ištrauka buvo paskaityta Aukščiausios Tarybos posėdyje! Kaip mes didžiavomės! Mes prisidėjome, kad lietuvių kalba taptų valstybine“, – sako kalbininkas.

Po šventės laikraštis „Kalba Vilnius“ rašė: „Šiauliuose neseniai įvyko pirmoji Kalbos šventė. Tai gerai organizuotas renginys, Lietuvoje tokio dar nebuvo. Šiauliškiai visus tiesiog nustebino savo sumanumu, susiklausymu ir sutarimu.“

„Buvome tikri lietuviai romantikai, svajotojai. Tai mums labai būdinga. Sako, kad lietuvį reikia prispausti, okupuoti, tada jis pasidaro karžygys, sėda ant savo žirgo ir lekia. Šiaip yra rūpintojėlis: sėdi, mąsto. O dabar bando darytis pragmatikas: kur geriau gyventi, ten reikia lėkti, – sako K. Župerka. – Požiūris į lietuvių kalbą dabar labai pasikeitė.

Tuo metu reikėjo kalbą ginti, neleisti, kad ją suvarytų į trobą, kad lietuvių kalba nebūtų paversta buitine kalba – to labiausiai buvo bijomasi.“

K. Župerką stebina, kad dabar iniciatyva dėl anglų kalbos eina net iš Švietimo ir mokslo ministerijos. Visai neseniai skaitė raštą, kad siūloma dar daugiau mokslo žurnalų leisti anglų kalba. Kai kuriuose universitetuose žurnalų anglų kalba yra daugiau nei lietuvių.

„Ar ministerija nežino šitos padėties? Pavyzdžiui, čekai pirmiausia rašo čekiškai, o paskui tai, kas yra vertingiausia, paskelbia svetimomis kalbomis. Mes patys susiauriname kalbos vartojimo erdvę. Sovietmečiu buvo einama tokiu keliu, kokiu dabar savo noru einame“, – sako K. Župerka.

Nesirūpinama kalba

Ar V. Vingras dabar įsivaizduotų tokį žmonių susidomėjimą kalba? „Mes iki šiol negalime atsisakyti „kad“ su bendratimi konstrukcijos, rusifikato. Graudu, kai taip kalba ministras, kai žmonės nesirūpina kalba. Juk kur kas įtaigesnė kalba tų, kurie kalba taisyklingai ir sklandžiai“, – sako V. Vingras.

Jis prisimena, kad į Inžinierių namų programą buvo įtraukti lietuvių kalbos kultūros kursai ir renginiai. Didžiausi talkininkai be jokio atlygio buvo Pedagoginio instituto lietuvių kalbos katedros darbuotojai bei iškilieji kalbininkai – Kazys Ulvydas, Aldona Paulauskienė, Aldonas Pupkis, Antanė Kučinskaitė, Arnoldas Piročkinas.

„Niekas nepatikės: rinkdavosi žmonės! 100 vietų salytė būdavo visada pilna“, – sako V. Vingras.

Kalbėdamas apie dėmesį lietuvių kalbai, V. Vingras išskyrė Šiaulių Tarybų Lietuvos 40-mečio televizorių gamyklą ir Algimantą Puklevičių. Gamykla turėjo lietuvių kalbos stendą.

„Visai netoli, už kelių kilometrų buvo kita, „Nuklono“, gamykla. Abi gamyklos buvo sąjunginio pavaldumo. Jei televizorių gamykloje dažniausiai buvo kalbama lietuviškai, „Nuklone“ – absoliučiai rusiškai. Kai Bendruomenės namuose šventėme buvusio televizorių gamyklos direktoriaus Povilo Morkūno jubiliejų, viena iš padėkų jam buvo už tai, kad nebuvo surusinta gamykla“, – sako V. Vingras.

Juozo BINDOKO nuotr.

DALYVIAI: Į baigiamąjį Kalbos šventės renginį Saulės laikrodžio aikštėje suplaukė minia žmonių.

VAIDMUO: Rūtą Staliliūnaitę, įkūnijusią Barborą Radvilaitę, autobuse įamžino aktorius Juozas Bindokas.

ASMENYBĖS: Aktoriai įkūnijo Lietuvai ir lietuvių kalbai nusipelniusias asmenybes.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

ORGANIZATORIUS: Kazimieras Župerka rodo Kalbos šventės Šiauliuose plakatą.

SITUACIJA: Kazimierą Župerką stebina, kad dabar iniciatyva dėl anglų kalbos eina net iš Švietimo ir mokslo ministerijos.

KNYGA: Kalbos šventėje pasakytos kalbos 1990 metais buvo išleistos knyga „Tokia tautos kalba“. Vienintelis filosofas Krescencijus Stoškus pateikė naują variantą.

DEVIZAS: Vaclovo Vingro rankose – kvietimas į šventę. Ant jo užrašyti Jono Jablonskio žodžiai: „Kalboje tauta pasisako, kas esanti.“

PROGRAMA: Kalbos šventės programa.

STATUSAS: Kreipimasis į TSR Aukščiausiąją Tarybą, kuriuo „primygtinai raginama“, kad lietuvių kalba Konstitucijoje būtų įteisinta kaip valstybinė respublikos kalba.