Šiaulietės iniciatyva palatų sienas nuspalvins vaikų piešiniai

Iliust­ra­ci­ja iš „Pra­links­mėk ir grei­čiau sveik“ pro­fi­lio „Fa­ce­book“
Lin­kė­ji­mai grei­čiau sveik­ti – iš Šiau­lių „Ra­sos“ pro­gim­na­zi­jos.
Šiau­lie­tė To­ma Pet­ke­vi­čiū­tė-Ja­su­tie­nė sa­va­no­riau­ja li­go­ni­nė­je – bu­di prie vie­ni­šų vai­kų. Pas­te­bė­ju­si tuš­čias Šiau­lių Res­pub­li­ki­nės li­go­ni­nės Mo­ters ir vai­ko kli­ni­kos pa­la­tų sie­nas, To­ma pa­siū­lė idė­ją – pa­puoš­ki­me jas vai­kų pie­ši­niais.
As­me­ni­nė nuo­tr.
Ini­cia­ty­vos au­to­rė To­ma Pet­ke­vi­čiū­tė-Ja­su­tie­nė sa­va­no­riau­ja glo­bo­da­ma li­go­ni­nė­se vie­ni­šus vai­kus: „Jei­gu tik yra lais­vo lai­ko, kur jį ge­riau pa­nau­do­si?“

Per pu­sant­ro mė­ne­sio – apie 100 pie­ši­nių

To­ma Pet­ke­vi­čiū­tė-Ja­su­tie­nė no­rė­jo kli­ni­ko­je be­si­gy­dan­tiems vai­kams su­teik­ti dau­giau tei­gia­mų emo­ci­jų per spal­vin­gus ir gra­žius pie­ši­nius.

Bu­dė­da­ma prie vai­ku­čių, ku­rie yra su­tri­ku­sios rai­dos, su­kaus­ty­ti pa­ra­ly­žiaus, pa­ste­bė­jo, kad jie ne­tu­ri kur pa­si­žval­gy­ti. "Fi­ziš­kai neį­ga­lūs vai­kai ne­ga­li pa­ju­dė­ti, tik žiū­ri į vie­ną bal­tą taš­ką. Jie ne­tu­ri plan­še­čių ar te­le­fo­nų kaip ki­ti vai­kai", – sa­ko To­ma.

Pa­si­ta­ru­si su me­di­kų per­so­na­lu ir su­lau­ku­si bend­ra­min­čių, ki­tų sa­va­no­rių pa­lai­ky­mo, ji ėmė­si ini­cia­ty­vos, ku­rią pa­va­di­no "Pra­links­mėk ir sveik grei­čiau".

Su­kū­rė pro­fi­lį feis­bu­ke, pa­kvie­tė "vi­sus ma­žus ir di­de­lius pri­si­jung­ti prie ge­ru­mo ak­ci­jos": "Vi­si kar­tu iš­mar­gin­ki­me bal­tas pa­la­tų sie­nas ir pa­kel­ki­me ma­žie­siems li­go­niu­kams nuo­tai­ką, ku­ri tik­rai pa­dės grei­čiau pa­sveik­ti." Links­mų ir spal­vo­tų dar­bų te­ma bu­vo "Ma­no gra­žiau­si lin­kė­ji­mai Tau".

Dar­bus bu­vo ga­li­ma at­lik­ti įvai­ria spal­vo­ta tech­ni­ka, bū­ti­nai ant 40x40 cm dro­bės su po­rė­miais, kad bū­tų iš­lai­ky­ta vie­no­vė.

Per pu­sant­ro mė­ne­sio su­lauk­ta apie 100 pie­ši­nių. Prie ak­ci­jos pri­si­dė­jo ir mo­ki­niai, ir mo­ky­to­jai, li­go­ni­nės dar­buo­to­jai, die­nos cent­rai, net šei­mos.

Per as­me­ni­nę pa­tir­tį

To­ma pa­sa­ko­ja su­lau­ku­si daug šil­tų reak­ci­jų, nuo­šir­džių in­ten­ci­jų. Kai ku­rio­mis pa­si­da­li­jo ir su "Šiau­lių kraš­tu".

"Moks­lei­viai, ku­riems te­ko gu­lė­ti li­go­ni­nė­je, ta­py­da­mi pa­sa­ko­jo sa­vo pri­si­mi­ni­mus. Vi­si la­bai sten­gė­si su­kur­ti kaž­ką gra­žaus ir nuo­tai­kin­go, pa­veiks­lą, ku­ris ser­gan­čiam vai­ku­čiui pa­kel­tų ir pra­skaid­rin­tų nuo­tai­ką", – pa­ra­šė Jus­ti­na Šal­tė iš Šiau­lių Sau­liaus Son­dec­kio me­nų gim­na­zi­jos.

"Į dai­lės pa­mo­kas atei­da­vo ir tė­ve­liai pieš­ti kar­tu su vai­kais. Tai bu­vo la­bai įdo­mi pa­tir­tis (...) La­bai džiau­gia­mės, kad vai­kų pie­ši­niai puoš li­go­ni­nės sie­nas. Juk tiek šir­dies ši­lu­mos įdė­ta į šiuos dar­bus", – pa­si­da­li­jo Jo­lan­ta Ze­len­tie­nė iš Gy­ta­rių pro­gim­na­zi­jos.

"Vi­sa­da iš­gy­ve­nu jų atė­ji­mą į ope­ra­ci­nę. Prie nar­ko­zės apa­ra­to yra ma­žas ba­lio­nė­lis, ku­ris jau se­nai ne­be­nau­do­ja­mas, ant jo yra nu­pieš­tas meš­ku­tis. Aš vi­sa­da vai­ku­čiams sa­kau: pri­pū­sit ši­tą ba­lio­nė­lį ir ga­lė­sit ei­ti pas ma­mą. Kaž­ka­da vie­nas vai­ku­tis po ope­ra­ci­jų ma­nęs pa­klau­sė, kur yra tas ba­lio­nė­lis, ku­rį jis pri­pū­tė. Taip ir ki­lo idė­ja, jog rei­kė­tų kaž­ką pa­do­va­no­ti. Ra­dau bro­kuo­tų vien­kar­ti­nių pirš­ti­nių ir pra­dė­jau pieš­ti ant jų meš­ku­čius. Ko­kie jie bu­vo lai­min­gi. O šį kar­tą ma­ne pa­ska­ti­no mū­sų gy­dy­to­ja Jo­li­ta Stan­kū­nie­nė. Sa­ko, ta­vo meš­ku­čiai to­kie gra­žūs, ko­dėl gi tau ne­nu­pie­šus? Ji nu­pir­ko po­rė­mius, o aš su ma­lo­nu­mu nu­pie­šiau", – sa­vo jaut­ria pa­tir­ti­mi pa­si­da­li­jo Lo­re­ta Si­da­rie­nė iš Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės Au­sų, no­sies, gerk­lės li­gų sky­riaus.

"Pa­mo­ko­je lan­kė­si mo­kyk­los psi­cho­lo­gė Ag­nė Kup­ry­tė-Iva­naus­kie­nė. Ste­bė­jau pa­mo­ką ir grau­di­nau­si. Vai­kai taip nuo­šir­džiai pa­sa­ko­jo apie sa­vo dar­bus ir kiek juo­se su­dė­jo sa­vo min­čių, emo­ci­jų ir vil­čių. Min­tis "Jei vai­ku­čiams li­go­ni­nėj ne­skau­dės šir­de­lės, tai jie grei­čiau pa­sveiks ir va­žiuos na­mo" spau­džia gerk­lę", – ra­šė Ži­vi­lė Ba­gū­nai­tė, Rad­vi­liš­kio V. Ku­dir­kos pro­gim­na­zi­jos mo­ky­to­ja, rad­vi­liš­kie­čiai pa­do­va­no­jo net 23 dar­bus.

"Kai pa­ma­čiau kvie­ti­mą da­ly­vau­ti, net ne­su­si­mąs­čiau. Ki­lo idė­ja tą pa­čią mi­nu­tę, kad rei­kia pa­kvies­ti anū­kė­lių kla­sę. Ur­tė ir Emi­li­ja mo­ko­si Ju­ven­tos mo­kyk­lo­je 3C kla­sė­je. Mo­ky­to­ja Dia­na taip pat la­bai su­si­do­mė­jo ir nu­spren­dė da­ly­vau­ti. Kla­sės vai­kai pie­šė su di­džiau­siu no­ru lin­kė­da­mi ser­gan­tiems li­go­niu­kams kuo grei­čiau pa­sveik­ti.

Ma­žoms šir­de­lėms rei­kia ug­dy­ti užuo­jau­tą, su­pra­ti­mą, no­rą pa­dė­ti ser­gan­čiam", – min­ti­mis da­li­jo­si po­nia Dai­va. Ją pri­si­dė­ti prie ak­ci­jos pa­stū­mė­jo as­me­ni­nė pa­tir­tis. "Prieš še­še­rius me­tus po vy­ro sun­kios trau­mos te­ko su­si­dur­ti su rea­ni­ma­ci­jos sie­no­mis, ko­ma, ku­ri tę­sė­si sa­vai­tę, slau­gy­ti, nors gy­dy­to­jai ne­ža­dė­jo nie­ko ge­ro. Kai ar­ti­mas žmo­gus gu­li pri­jung­tas prie apa­ra­tų, pa­lai­kan­čių jo būk­lę, nė­ra bai­siau. Kal­bė­da­vau, pa­sa­ko­da­vau, skai­ty­da­vau ir pra­šy­da­vau, kad at­si­bus­tų... Sup­ran­tu sve­ti­mo skaus­mą, o kal­bant apie ser­gan­čius vai­ku­čius, su­spau­džia šir­dį."

"Mū­sų vai­ku­čiai ir mo­ki­niai di­de­lę da­lį lai­ko pra­lei­džia gy­dy­mo įstai­go­se, sa­na­to­ri­jo­se ir tik­rai su­pran­ta, kas ga­li pra­džiu­gin­ti ir pa­kel­ti nuo­tai­ką. La­bai džiau­gia­mės jaus­da­mie­si rei­ka­lin­gi", – pa­si­džiau­gė ak­ci­ja Li­na Ab­ra­ma­vi­čie­nė iš Šiau­lių spe­cia­lio­jo ug­dy­mo cent­ro.

Lais­vas lai­kas – su "nie­kie­no" vai­kais

Vi­si pie­ši­niai lapk­ri­čio 25 die­ną bus eks­po­nuo­ja­mi ir įteik­ti li­go­ni­nės va­do­vams "Sau­lės" kon­cer­tų sa­lė­je per Mo­ters ir vai­ko kli­ni­kos 10-ojo ju­bi­lie­jaus šven­tę. Da­lis pie­ši­nių gal­būt pa­puoš li­go­ni­nės Au­sų, no­sies, gerk­lės li­gų sky­rių.

To­ma sa­ko, kad sa­va­no­rių pa­gal­ba vai­kams li­go­ni­nė­je la­bai rei­ka­lin­ga, o jų veik­la pra­smin­ga: "Jei­gu tik yra lais­vo lai­ko, kur jį ge­riau iš­nau­do­si?"

Ji, kaip ir ki­ti sa­va­no­riai, bu­di prie vai­kų, ku­rie gy­do­si be ar­ti­mų­jų prie­žiū­ros: vai­kai iš glo­bos įstai­gų, pa­te­kę į įvai­rias kri­zi­nes si­tua­ci­jas ir ki­ti.

"Kai li­go­ni­nės per­so­na­las pa­kvie­čia, mes, pa­si­keis­da­mi bu­di­me vi­są pa­rą. Ir kū­di­kiams, ir di­des­niems vai­kams rei­kia ša­lia esan­čio žmo­gaus", – įsi­ti­ki­nu­si To­ma.

Vi­si la­bai sten­gė­si su­kur­ti kaž­ką gra­žaus ir nuo­tai­kin­go, pa­veiks­lą, ku­ris ser­gan­čiam vai­ku­čiui pa­kel­tų ir pra­skaid­rin­tų nuo­tai­ką.