Režisierė, tapusi mokytoja

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Da­lė Dar­gie­nė, vai­kų ir jau­ni­mo teat­ro stu­di­jai "Kom­pa­ni­ja šau­ni" va­do­vau­jan­ti dau­giau kaip 25 me­tus, į dar­bą ei­na su šyp­se­na, nes mėgs­ta­mo­je veik­lo­je jau­čia­si lai­min­ga.
Šiau­lių me­nų mo­kyk­los mo­ky­to­ja eks­per­tė, vai­kų ir jau­ni­mo teat­ro stu­di­jos "Kom­pa­ni­ja šau­ni" va­do­vė Da­lė Dar­gie­nė sa­ko, kad teat­ras – daug vis­ko api­man­tis me­nas, ug­dan­tis drą­są ir mo­kan­tis bū­ti ko­man­dos da­li­mi. Ne vie­ną stu­di­jos na­rį šian­dien ga­lima pa­ma­ty­ti teat­re, ki­ne, įvai­rio­se sce­no­se ar už­ku­li­siuo­se. "Kom­pa­ni­ja šau­ni" jiems bu­vo kū­ry­bi­nė pra­džia.

Do­va­na – vai­kai

Su Šiau­lių me­tų mo­ky­to­ja Da­le Dar­gie­ne su­si­tin­ka­me bu­vu­sia­me Šiau­lių uni­ver­si­te­to mo­ko­ma­ja­me teat­re Vy­tau­to gat­vė­je. Čia teat­ro stu­di­ja "Kom­pa­ni­ja šau­ni", ku­riai va­do­vau­ja Da­lė ir Vir­gi­ni­jus Dar­giai, įsi­kū­rė prieš dve­jus me­tus, kai te­ko iš­si­kraus­ty­ti iš re­konst­ruo­ja­mo Šiau­lių kul­tū­ros cent­ro pa­sta­to.

Teat­ro stu­di­ja gy­vuo­ja jau 27 me­tus. Vai­kai vai­di­na, šo­ka, dai­nuo­ja, imp­ro­vi­zuo­ja. Ko­lek­ty­vas da­ly­vau­ja įvai­riuo­se res­pub­li­ki­niuo­se ir tarp­tau­ti­niuo­se fes­ti­va­liuo­se bei pro­jek­tuo­se, drau­gau­ja su bend­raam­žiais iš Lie­tu­vos, Lat­vi­jos, Nor­ve­gi­jos, Da­ni­jos, Es­ti­jos, Suo­mi­jos, Šve­di­jos, Ru­si­jos, Bal­ta­ru­si­jos, Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos, Ita­li­jos, Slo­vė­ni­jos, Vo­kie­ti­jos ir In­di­jos. Į pa­sta­rą­ją ša­lį ko­lek­ty­vas ir da­bar ruo­šia­si vyk­ti. Jau tre­čią kar­tą.

Kas dve­ji me­tai nuo 1996-ųjų stu­di­ja or­ga­ni­zuo­ja tarp­tau­ti­nį vai­kų ir jau­ni­mo teat­rų fes­ti­va­lį-kū­ry­bi­nę la­bo­ra­to­ri­ją "Bal­to­ji var­ne­lė".

Mo­ky­to­ja džiau­gia­si gra­žiu bend­ra­dar­bia­vi­mu su Vals­ty­bi­niu Šiau­lių dra­mos teat­ru.

"Šie­met pa­ra­šiau pro­jek­tą "Au­ga­me kar­tu su teat­ru" ir kar­tą per mė­ne­sį vai­kai ei­na į teat­rą, kur vyks­ta skir­tin­gi su­si­ti­ki­mai. Jau bu­vo sce­nog­ra­fi­jos dirb­tu­vės su Ro­mual­da Ja­ku­baus­kie­ne, kaip at­ko­duo­ti spek­tak­lį – su No­me­da Šat­kaus­kie­ne, bus su­si­ti­ki­mas su re­ži­sie­riu­mi Jo­nu Ter­te­liu, ku­ris da­bar teat­re ku­ria nau­ją spek­tak­lį. Bus už­siė­mi­mas su ak­to­re Mo­ni­ka Šal­ty­te ir Daliumi Jančiausku, pa­skui vai­kai žiū­rės spek­tak­lį "Min­dau­gas", – var­di­ja D. Dar­gie­nė.

Stu­di­ją lan­ko vai­kai nuo 7 iki 19 me­tų. Yra ir še­šia­me­čių, ku­rie la­bai no­ri vai­din­ti.

"Jei­gu vai­kas no­ri vai­din­ti, jam jo­kios są­ly­gos ne­svar­bu, ar yra drau­gų, koks va­do­vas. Ki­ti vai­kai atei­na dėl drau­gų, nė­ra drau­gų – ne­lie­ka ir jų. Ki­ti atei­na dėl va­do­vų. Ki­tus ma­mos at­ve­da, kad vai­kas iš­drą­sė­tų. Ir iš­drą­sė­ja", – sa­ko mo­ky­to­ja eks­per­tė.

Vai­kų sty­giu­mi mo­ky­to­ja ne­si­skun­džia ir tris­kart pa­bel­džia į me­dį. "Aiš­ku, gal no­rė­tų­si, kad dau­giau ber­niu­kų atei­tų."

Ne­ma­ža da­lis stu­di­jos auk­lė­ti­nių vė­liau pa­si­ren­ka ak­to­riaus, re­ži­sie­riaus, mu­zi­ko, teat­ra­lo ke­lią.

"Pas­ta­ruo­ju me­tu daug mū­sų vai­kų stu­di­ja­vo ir stu­di­juo­ja Mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jo­je, pra­ktiš­kai kiek­vie­na­me kur­se. Nau­ber­tas Ja­sins­kas – re­ži­sū­ros ma­gist­ran­tū­ro­je, Pet­ras Ši­mo­nis vai­di­na Ar­tū­ro Arei­mos teat­re, ak­to­rė Na­ta­li­ja Ja­nič­ki­na pas mus nuo pir­mos kla­sės užau­go, Re­mi­gi­jus Ren­čys – džia­zo kū­rė­jas, Po­vi­las Ši­mo­nis – moks­li­nin­kas, bet kar­tu ki­ne­ti­nį teat­rą lan­ko Vil­niu­je, Ade­li­na Ska­lan­dy­tė Ran­kų še­šė­lių teat­re vai­di­na, ki­no re­ži­sie­rės – Eg­lė Ver­te­ly­tė, Mar­ta Dau­liū­tė. Stu­di­jos vai­kas ir Eg­lė Nar­bu­tai­tė, ku­rios pie­ši­niai, links­mos ne­tra­di­ci­nės idė­jos, per­for­man­sai pa­gy­vi­na mies­to erd­ves. Vik­to­ri­ja Kriau­čiū­nai­tė – tur­būt ant­ra lie­tu­vė, ku­riai pa­vy­ko įsto­ti į Royal Aca­de­my of Dra­ma­tic Art Lon­do­ne. Į ko­kius kul­tū­ri­nius ren­gi­nius nu­va­žiuo­jam, ten vi­sur sa­vo vai­kų su­tin­kam: kas fo­tog­ra­fuo­ja, kas gri­muo­ja, kas vai­di­na, kas re­ži­suo­ja", – var­di­ja D. Dar­gie­nė.

Ne­se­niai bai­gia­ma­jam Že­mai­čių die­nų ren­gi­niui Ope­ros ir ba­le­to teat­re stu­di­jai "Kom­pa­ni­ja šau­ni" spek­tak­liui la­bai rei­kė­jo vie­nos kau­kės, pa­vy­ko to­kią ras­ti Vil­niu­je. Ir vėl­gi bu­vęs auk­lė­ti­nis pa­gel­bė­jo. Vil­niu­je gy­ve­nan­tis vi­deo agen­tū­ros "Tur­bo" va­do­vas Ai­ri­das Ja­nu­šaus­kas nu­pir­ko ir pa­do­va­no­jo kau­kę teat­ro stu­di­jai.

"Tie vai­kai yra di­džiau­sia do­va­na", – sa­ko va­do­vė.

Lai­min­gi my­li­mo­je veik­lo­je

Šie­met D. Dar­gie­nė ta­po vie­na iš Me­tų mo­ky­to­jų. Pak­laus­ta, ką reiš­kia Me­tų mo­ky­to­jos ti­tu­las, ji sa­ko: "Šį ti­tu­lą gau­nu jau ant­rą kar­tą. Pir­mą kar­tą prieš 9 ar 10 me­tų, bet ta­da te­bu­vo tik gra­žus dip­lo­mas, ku­ris ka­bo ant sie­nos, o da­bar yra ir pi­ni­gi­nė iš­raiš­ka. Aiš­ku, kad da­bar yra sma­giau, ir nė­ra čia ko ap­si­me­ti­nė­ti. Ko­le­gos iš ki­tų mies­tų šiau­lie­čiams pa­vy­di, nes iš­mo­ka tik­rai so­li­di. Tie du tūks­tan­čiai eu­rų la­bai ge­rai, bet, kaip sa­kiau vie­na­me in­ter­viu, mo­ky­to­jas tu­rė­tų tiek už­dirb­ti kas mė­ne­sį. Jei­gu pa­si­do­mė­tu­mė­te, ko­kie rei­ka­la­vi­mai mums ke­lia­mi, ko­kios kom­pe­ten­ci­jos ten iš­var­din­tos, tai man bū­tų gė­da tiek rei­ka­lau­ti už to­kį at­ly­gi­ni­mą, ko­kį da­bar mo­ka."

D. Dar­gie­nė – ne tik "Kom­pa­ni­ja šau­ni" va­do­vė, bet dės­to ir Šiau­lių uni­ver­si­te­te, yra Šiau­lių me­nų mo­kyk­los dar­buo­to­jų pro­fe­si­nės są­jun­gos pir­mi­nin­kė, Lie­tu­vos mė­gė­jų teat­ro są­jun­gos na­rė.

"Kaž­ka­da Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jai pri­klau­siau, bet tie­siog lai­ko ne­bė­ra. Daug vai­kų, pen­kios gru­pės, vi­si no­ri spek­tak­lio, vie­nu me­tu ke­tu­ris spek­tak­lius ku­riam, dar tu­rim suau­gu­sių­jų gru­pę. Už­ten­ka tų veik­lų", – var­di­ja mo­ky­to­ja.

D. Dar­gie­nė sa­ko, kad jos ir vy­ro Vir­gi­ni­jaus vi­sas gy­ve­ni­mas – dar­bas. Ki­taip ne­bu­vo, ir kai au­go trys jų vai­kai: duk­ra ir du sū­nūs.

"Vai­kai au­go mū­sų dar­be. Ar ge­rai, ar ne­ge­rai da­rėm, bet ne­bu­vo ki­tų są­ly­gų. Duk­ra – teat­ro mo­ky­to­ja Lon­do­ne, stu­di­juo­ja teat­ro te­ra­pi­jos ma­gist­ran­tū­ro­je, vy­res­nis sū­nus bai­gė mu­zi­ki­nes tech­no­lo­gi­jas, jis vi­sa­da mums ge­rą mu­zi­ką pa­rink­da­vo", – sa­ko teat­ro stu­di­jos va­do­vė.

D. Dar­gie­nė šyp­so­si pri­si­mi­nu­si, ko­kie jau­ni ir verž­lūs abu su vy­ru at­vy­ko dirb­ti į Šiau­lius.

"Atė­jom iš to­kio pa­sau­lio, kur įsi­vaiz­da­vom, kad bū­sim me­ni­nin­kai ir la­bai lais­vi. Nors bu­vo so­viet­me­tis, la­bai daug lais­vės tu­rė­jom, daug eks­pe­ri­men­tų da­rėm ir mums jū­ra bu­vo iki ke­lių. Ma­nau, ta drą­sa jau­nys­tė­je pa­dė­jo ir Moks­lei­vių na­muo­se tam tik­rą kul­tū­rą su­kur­ti. Nau­ja­sis va­do­vas ste­bė­jo­si, kad čia la­bai ge­ri san­ty­kiai tarp žmo­nių. Čia la­bai daug kū­ry­bin­gų žmo­nių, mes la­bai sma­giai šven­tes šven­čiam, daž­nai su­si­ren­kam", – sa­ko il­ga­me­tė Šiau­lių moks­lei­vių na­mų (da­bar – Šiau­lių me­nų mo­kyk­la) mo­ky­to­ja.

Ga­li­my­bė pa­bėg­ti nuo kas­die­ny­bės

D. Dar­gie­nė sa­ko, kad ne­for­ma­lio­jo ug­dy­mo si­tua­ci­ja pa­sta­rai­siais me­tais la­bai pa­si­kei­tu­si.

"Kai mes pra­dė­jo­me dirb­ti, tai bu­vo ga­li­my­bė pa­bėg­ti nuo mo­kyk­los kas­die­ny­bės, kur nie­ko įdo­maus ne­vyk­da­vo. Da­bar mū­sų švie­ti­mo sis­te­ma ei­na į tai, kad mo­kyk­la vis­ką apim­tų. Jei­gu anks­čiau pir­mie­ji iš­va­žia­vi­mai į už­sie­nį bu­vo su stu­di­ja, tai da­bar mo­ki­niai su mo­kyk­la iš­vyks­ta pa­gal "Eras­mus" pro­gra­mas. Ma­te­ria­li­nė ba­zė mo­kyk­lo­se žy­miai ge­res­nė ne­gu pas mus. Mes net ap­švie­ti­mo nor­ma­laus ne­tu­ri­me. Tai ką mes ga­li­me pa­siū­ly­ti? Tik sa­ve", – sa­ko Me­tų mo­ky­to­ja.

Pa­sak D. Dar­gie­nės, iš­lai­ky­ti ko­lek­ty­vą yra la­bai sun­ku, tu­ri bū­ti ir va­dy­bi­nin­ku, ir psi­cho­lo­gu, ir kū­rė­ju, nes vai­kai no­ri ge­ro re­zul­ta­to. Jei­gu ne­bus ge­ro re­zul­ta­to, nie­kas ne­kvies į fes­ti­va­lius, o va­kai no­ri iš­va­žiuo­ti. "Su­vo­ki, kad yra svar­bus pro­ce­sas, bet ne­ga­li per il­gai ja­me už­si­bū­ti, rei­kia ir re­zul­ta­to. O no­rint pa­siek­ti re­zul­ta­to, rei­kia daug dirb­ti", – sa­ko mo­ky­to­ja.

Stu­di­jo­je vai­kai ra­gi­na­mi ne­bi­jo­ti klys­ti, kvai­lio­ti, da­ry­ti ne­są­mo­nių.

"Kaip ten be­bū­tų, mo­kyk­la vis tiek ak­cen­tuo­ja klai­dą – su­kly­si, gau­si blo­gą įver­ti­ni­mą. Čia vai­kams sa­kom: iš­drįsk da­ry­ti ne­są­mo­nes, iš klai­dos, iš ne­są­mo­nės ga­li gim­ti la­bai įdo­mių da­ly­kų", – pa­sa­ko­ja D. Dar­gie­nė.

Šian­dien dau­ge­lį vai­kų ne tik sun­ku at­plėš­ti nuo te­le­fo­nų, bet ir pa­stū­mė­ti veik­ti sa­va­ran­kiš­kai.

"Vai­kai ne­pa­si­ti­ki sa­vi­mi, nes la­bai daug kas da­ro­ma už juos sa­kant: tu dar per ma­žas, ne­pa­da­ry­si, su­si­žei­si, pa­si­me­si. No­rė­da­mi ap­sau­go­ti, nuė­jom į kraš­tu­ti­nu­mą. Vai­kai bi­jo pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę", – sa­ko mo­ky­to­ja.

D. Dar­gie­nė skep­tiš­kai žiū­ri į tai, kad ga­li­ma su­do­min­ti bet ku­rį vai­ką, te­rei­kia pa­si­telk­ti kū­ry­biš­ku­mą.

"Yra vai­kų, ku­rie mo­ty­va­ci­jos ir neat­ras. Daž­nai pri­si­me­nu pro­fe­so­rių V. La­ma­naus­ką, ku­ris, kai stu­di­ja­vau ma­gist­ran­tū­ro­je, sa­ky­da­vo, kad vai­ko, ku­ris ne­no­ri mo­ky­tis, ne­pri­ver­si, ga­li pa­čius kū­ry­biš­kiau­sius da­ly­kus da­ry­ti, jo ne­su­mo­ty­vuo­si", – sa­ko mo­ky­to­ja.

Teat­ro stu­di­jos va­do­vai vai­kus ska­ti­na džiaug­tis gy­ve­ni­mu, per il­gai neuž­si­bū­ti pyk­čio, liū­de­sio, blo­gos nuo­tai­kos sta­di­jo­se. Ven­gia kli­juo­ti ir eti­ke­tes – "ge­riau­sias", "ta­len­tin­giau­sias".

"Nie­kas ne­ži­no, kas yra di­dy­sis ta­len­tas. Gal iš­gy­ven­ti sa­vo 95 me­tus ir džiaug­tis kaž­kuo ša­lia, o gal ta­len­tas bū­ti sa­vo veik­lo­je. Mes vai­kams sa­kom: tu tu­ri iš­mok­ti klau­sy­tis sa­vęs, kas tau yra ge­rai.

Mums tiek me­tų aiš­ki­no, kad jei­gu vi­sa­da vie­naip gal­vo­jai, o da­bar – ki­taip, tai su ta­vo ver­ty­bė­mis kaž­kas ne­ge­rai. Ne­se­niai per­skai­čiau, kad ne­rei­kia iš žmo­gaus rei­ka­lau­ti, jog vi­są lai­ką bū­tų pri­si­ri­šęs prie tų pa­čių ver­ty­bių. Mū­sų sme­ge­nis nuo­lat pa­sie­kia nau­ja in­for­ma­ci­ja ir nie­ko blo­go, jei vie­ną die­ną mums at­ro­do vie­naip, o ki­tą – jau ki­taip. Taip vei­kia pri­si­tai­ky­mo me­cha­niz­mas. Mes ne­bi­jom į vai­kų mąs­ty­mą įneš­ti šiek tiek chao­so. Ma­nom, kad abe­jo­ti yra svei­ka, tai pri­ver­čia mąs­ty­ti", – sa­ko mo­ky­to­ja.

Mo­ky­to­jo ir mo­ki­nio ry­šys

Pa­sak D. Dar­gie­nės, teat­ras – daug vis­ko api­man­tis me­nas, ne vel­tui skan­di­na­vai, bri­tai teat­rą, kaip vai­ko ug­dy­mo prie­mo­nę, la­bai ver­ti­na. Tai ir ko­man­di­nis dar­bas, ku­ris šian­dien ypač ak­cen­tuo­ja­mas, nes la­bai svar­bu, kaip tu su žmo­nė­mis bend­rau­ji, kaip mo­ki sa­ve pa­teik­ti. Šian­dien tu pa­grin­di­nia­me vaid­me­ny­je, ry­toj gal at­lik­si vi­sai ma­žu­tį vaid­me­nį, bet tu­ri iš­mok­ti su tuo su­si­tai­ky­ti, nes esi ko­man­dos da­lis. Teat­ras mo­ko drą­sos išei­ti prieš au­di­to­ri­ją. Tai – ir mu­zi­ki­nis la­vi­ni­mas, nes sce­no­je ten­ka dai­nuo­ti, šok­ti.

Mo­ky­to­ja įsi­ti­ki­nu­si, kad ir mo­kyk­lo­je, ir ne­for­ma­lia­ja­me ug­dy­me svar­biau­sia tu­rė­tų bū­ti mo­ky­to­jo ir mo­ki­nio ry­šys, o ne biu­rok­ra­ti­niai da­ly­kai.

"Pas mus mo­ky­to­jas ir mo­ki­nys ap­tar­nau­ja iš­pūs­tą švie­ti­mo sis­te­mą. Kai ta­pau pro­fsą­jun­gos pir­mi­nin­ke, taip en­tu­zias­tin­gai žiū­rė­jau į strei­kus, o da­bar gal­vo­ju: na ge­rai, skirs dau­giau lė­šų, o kur jos nueis? Jos vėl nueis į biu­rok­ra­tų ka­bi­ne­tus, mi­nis­te­ri­jos val­di­nin­kų ap­tar­na­vi­mui, o mo­ky­to­jas gaus 50 eu­rų prie at­ly­gi­ni­mo, ir sa­kys: žiū­rė­kit, pa­kė­lėm at­ly­gi­ni­mus. Bet tai nie­ko neiš­gel­bės. Kai au­gi­nom sa­vo vai­kus, tik su ge­rų ko­le­gų pa­gal­ba iš­temp­da­vo­me nuo al­gos iki al­gos. Tiems, ku­rie da­bar au­gi­na vai­kus, si­tua­ci­ja per daug ne­pa­si­kei­tė. Tai apie ko­kį jau­ną ga­bų vy­rą, dir­ban­tį mo­kyk­lo­je, jie čia sva­jo­ja?" – klau­sia mo­ky­to­ja.

D. Dar­gie­nė su Lon­do­ne gy­ve­nan­čia duk­ra Eg­le daž­nai pa­ly­gi­na švie­ti­mo sis­te­mą čia, Lie­tu­vo­je, ir Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je.

"Ma­no duk­ra per ato­sto­gas ko­jos į mo­kyk­lą ne­ke­lia, o ato­sto­gų ten daug, kas ke­tu­rias sa­vai­tes, va­sa­ros ato­sto­gos trum­pes­nės, bet Ka­lė­dų, Ve­ly­kų ato­sto­gos – po dvi sa­vai­tes. Ir kai mums sa­ko: pa­žiū­rė­kit, kiek jūs tu­ri­te ato­sto­gų va­sa­rą, tai jūs pa­žiū­rė­ki­te, kiek bri­tų mo­ky­to­jas tu­ri per vi­sus me­tus. Ir vai­kai tu­ri nor­ma­lius poil­sio cik­lus, ne­pa­si­da­ro klai­ku nuo krū­vio", – ly­gi­na mo­ky­to­ja.

Dar­giai dir­ba še­šias die­nas per sa­vai­tę, jei­gu iš­va­žiuo­ja į fes­ti­va­lius – ir be išei­gi­nių. Iš­vy­ko­se su vai­kais ten­ka pra­leis­ti 24 va­lan­das per pa­rą, o ap­mo­ka­ma tik už 12 va­lan­dų. Tik to­kiu at­ve­ju, jei mo­kyk­los ad­mi­nist­ra­ci­ja su­pra­tin­ga, grį­žus iš fes­ti­va­lio ga­lima gau­ti po­rą die­nų išei­gi­nių.

Ne­se­niai Moks­lei­vių na­mai bu­vo per­va­din­ti Me­nų mo­kyk­la. D. Dar­gie­nė spė­ja, kad pa­si­kei­tus pa­va­di­ni­mui, kei­sis ir ne­for­ma­lio­jo ug­dy­mo įstai­gos veik­la.

"Mo­kyk­la – tai pa­mo­kos. Aiš­ku, vai­kai ga­lės rink­tis kaž­ko­kį konk­re­tų da­ly­ką, bet tai bus pa­mo­kos, pro­gra­ma pa­gal ku­rią dirb­sim, at­si­skai­ty­mai. Tai jau struk­tū­ri­zuo­ta. Mū­sų am­žiaus mo­ky­to­jui gal ir leng­viau ves­ti pa­mo­kas, ga­li ati­džiau įsi­gi­lin­ti į da­ly­ką. Kai yra ko­lek­ty­vas, tu esi jo da­lis, tu­ri bur­ti, vis­ką or­ga­ni­zuo­ti: iš­vy­kas, spek­tak­lius. O čia at­si­skai­ty­mui pa­ro­dys etiu­dą ir vis­kas. Mums pa­tiems įdo­mu, kuo vi­sa tai baig­sis, ar teat­ras iš­liks, ar bus pa­mo­kos kaip mo­kyk­lo­je", – svars­to D. Dar­gie­nė.

Me­tų mo­ky­to­ja sa­ko, kad svar­biau­sia ne­pra­ras­ti no­ro: "Kol va­do­vas kaž­ko no­ri, kol pa­ts sten­gia­si, ta­da ir vai­kams įdo­mu, jie jau­čia va­do­vo no­rą kaž­ką jiems duo­ti nau­jo."

"Aš vis tiek jau­čiuo­si mo­ky­to­ja. Per tiek me­tų su­vo­kiau, kad tu­riu tą gys­le­lę, ma­no pri­gim­ti­nė sa­vy­bė bū­ti įtai­giai, kai man to rei­kia, aš su­ge­bu suim­ti ko­lek­ty­vą, pa­kreip­ti no­ri­ma link­me. Kai su vy­ru bai­gėm re­ži­sū­rą, taip di­džia­vo­mės, kad mes – re­ži­sie­riai. Pas­kui su­vo­ki, koks tu čia re­ži­sie­rius, nei tų są­ly­gų di­de­lei re­ži­sū­rai yra, nei ką, kad rei­kia vai­kams leis­ti sa­ve iš­reikš­ti, leis­ti jiems kur­ti, o mes tik pa­ko­re­guo­jam. Ta­da ir su­vo­ki, kad tu vis­gi esi mo­ky­to­jas. O jei­gu esi mo­ky­to­jas, tai tas ry­šys tarp ta­vęs ir vai­ko ir ką kar­tu mes ga­li­me pa­da­ry­ti, yra la­bai svar­bus", – sa­ko D. Dar­gie­nė.

Nie­kas ne­ži­no, kas yra di­dy­sis ta­len­tas. Gal iš­gy­ven­ti sa­vo 95 me­tus ir džiaug­tis kaž­kuo ša­lia, o gal ta­len­tas bū­ti sa­vo veik­lo­je. Mes vai­kams sa­kom: tu tu­ri iš­mok­ti klau­sy­tis sa­vęs, kas tau yra ge­rai.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Šie­met ant­rą kar­tą Me­tų mo­ky­to­ja ta­pu­si Da­lė Dar­gie­nė sa­ko, kad la­bai svar­bu yra ry­šys tarp mo­ky­to­jo ir mo­ki­nio, ir la­bai sma­gu, kai tie ry­šiai ne­nut­rūks­ta ir po dau­ge­lio me­tų.

Komentarai

Sveikinimai...    Šeš, 2019-10-26 / 14:11
Kiek tėvų turi džiaugtis ir dėkoti mokytojai Dalei ir p. Virginijui! Vien dėl išugdyto nestandartinio požiūrio į aplinką ...
Neringa    Pir, 2019-10-28 / 15:39
As pati dziaugiuosi,kad pries beveik 30 metu mano gyvenime sitie Mokytojai buvo!Aciu Jums!

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.