Prisiminimų vakaras – su prisipažinimu apie sprogdinimus

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Bu­vę var­žo­vai 1989 me­tų rin­ki­muo­se: Zig­mas Vaiš­vi­la (kai­rė­je) ir Vac­lo­vas Vol­ko­vas.
Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je pri­sta­ty­ta Ko­vo 11-osios ak­to sig­na­ta­ro Zig­mo Vaiš­vi­los pa­reng­ta pa­ro­da "Nr. 21", skir­ta Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo 30-me­čiui pa­mi­nė­ti. Su­si­ti­ki­me vi­rė aist­ros, at­gi­jo ir kry­žia­vo­si to me­to įvy­kių da­ly­vių pri­si­mi­ni­mai, sa­vos tie­sos. Anų die­nų var­žo­vai spau­dė ran­kas, bu­vu­siems bend­ra­žy­giams skrie­jo kri­ti­ka. "Ar jūs Šiau­lių lau­ko are­no­je ma­ne ir ki­tus ma­no ko­le­gas ruo­šė­tės su­sprog­din­ti?" – Žil­vi­no Raz­mi­no apie 1991 me­tų spro­gi­mą Šiau­lių est­ra­do­je klau­sė Čes­lo­vas Jur­šė­nas, vė­liau kar­tu su Ž. Raz­mi­nu pa­ki­lęs ap­žiū­rė­ti pa­ro­dos.

Rin­ki­mų aist­ros

Į pa­ro­dos pri­sta­ty­mą ir dis­ku­si­ją at­vy­ko įvy­kių da­ly­viai, liu­di­nin­kai – Ko­vo 11-osios Ak­to sig­na­ta­rai Z. Vaiš­vi­la, Č. Jur­šė­nas, Do­na­tas Mor­kū­nas, Min­dau­gas Stak­vi­le­vi­čius, ži­no­mi Są­jū­džio ir tuo­me­ti­nės ko­mu­nis­tų par­ti­jos vei­kė­jai.

Pil­nas pa­ro­dos pa­va­di­ni­mas – "Nr. 21" (Tai­kus Są­jū­džio ke­lias į Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mą. Is­to­ri­nė Šiau­lių mi­si­ja).

"No­rė­jo­si pa­ro­da pa­ro­dy­ti tie­są. Ne­no­ri­ma šian­die­ną pri­si­min­ti, kad mes ta­da bu­vo­me su­si­tel­kę, vie­nin­gi. Taip, mes kaž­kur dėl kaž­ko ne­su­tar­da­vo­me, Lie­tu­vos lais­vės ly­ga mus, Są­jū­dį, pre­sin­guo­da­vo, mes pre­sin­guo­da­vo­me Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­ją. Jie mus pri­stab­dy­da­vo, mes Lais­vės ly­gą pri­stab­dy­da­vo­me. Ma­tė­me Kal­nų Ka­ra­ba­cho, Tbi­li­sio įvy­kius. Są­jū­džio stei­gia­ma­ja­me su­va­žia­vi­me bu­vo priim­ta re­zo­liu­ci­ja nu­me­ris 21 – ei­ti rin­ki­mų ke­liu", – pa­ro­dos idė­ją pri­sta­tė Z. Vaiš­vi­la.

1989 me­tų sau­sio 15 die­ną vy­ko XI šau­ki­mo Lie­tu­vos Ta­ry­bų So­cia­lis­ti­nės Res­pub­li­kos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos de­pu­ta­tų pa­pil­do­mi rin­ki­mai – pa­sak Z. Vaiš­vi­los, "pir­mi tik­ri rin­ki­mai į oku­pa­ci­nės val­džios par­la­men­tą, ku­ria­me šiau­lie­čiai jau tu­rė­jo pa­si­rin­ki­mą".

Že­mai­tės rin­ki­mi­nė­je apy­gar­do­je Nr. 109 į ko­vą sto­jo Są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nės gru­pės ir Lie­tu­vos Per­sit­var­ky­mo Są­jū­džio (LPS) Sei­mo ta­ry­bos na­rys Z. Vaiš­vi­la ir Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­jos Šiau­lių mies­to ko­mi­te­to pir­ma­sis sek­re­to­rius Vac­lo­vas Vol­ko­vas.

Z. Vaiš­vi­los tei­gi­mu, šią dvi­ko­vą Šiau­lių Są­jū­dis pa­si­rin­ko kaip prin­ci­pi­nę, bu­vo mes­tos vi­sos jė­gos: "Dvi­ko­va bu­vo ar­ši, plė­šė vie­na pu­sė ki­tos pu­sės pla­ka­tus, kli­ja­vo vie­ni ant ki­tų die­ną nak­tį. Bib­lio­te­ko­je vy­ko pir­mi de­ba­tai."

Z. Vaiš­vi­la su­rin­ko 62,1 pro­cen­to, V. Vol­ko­vas – 15,7 pro­cen­to vi­sų rin­kė­jų bal­sų.

Ren­gi­ny­je da­ly­va­vu­siam V. Vol­ko­vui ši ko­va įsi­mi­nė ki­to­kia – "vis­kas bu­vo la­bai ko­rek­tiš­ka".

Pri­si­mi­nė V. Vol­ko­vas ir kaip 1989 me­tais bu­vo at­sta­ty­din­tas iš LKP Šiau­lių mies­to ko­mi­te­to pir­mo­jo sek­re­to­riaus pa­rei­gų – iki šiol ne­sup­ran­tąs, ko­dėl.

"Kai bu­vo virs­mas-ne­virs­mas mū­sų bran­gioj Lie­tu­vė­lėj, sa­kiau, sa­ky­kit, da­rom, ko trūks­ta, kas yra, aš ir­gi no­riu, aš ir­gi my­liu Lie­tu­vą. Su am­ži­na­til­siu Mor­kū­nu (tuo­me­ti­nis Šiau­lių mies­to Vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas - red.) šne­kam, Po­vi­lai, ka­me rei­ka­las, kas ten yra, tu pir­mi­nin­kas, ten Sa­vi­val­dy­bėj dir­bi. "Ai, nie­ko nė­ra." Ant ry­to ple­nu­mas, at­ne­ša pa­reiš­ki­mą, prieš Vol­ko­vą vi­sas ak­ty­vas pa­si­ra­šęs, ta­me tar­pe Mor­kū­nas: vis­kas kad blo­gai, nei­nam į ko­ją su laik­me­čiu. Ze­no­nas, gar­bės pi­lie­tis, ir­gi pa­si­ra­šė", – pa­ma­tęs sa­lė­je Ze­no­ną Ei­mu­tį Sa­ba­lį (tuo­met – Šiau­lių mies­to Vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko pir­ma­sis pa­va­duo­to­jas – red.), sa­kė V. Vol­ko­vas.

Dve­ji rin­ki­mai

Gu­ber­ni­jos rin­ki­mi­nė­je apy­gar­do­je Nr. 107 Są­jū­džio rem­tas Kau­no A. Snieč­kaus po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­to Šiau­lių fi­lia­lo pro­fe­so­rius Kęs­tu­tis Kriš­čiū­nas var­žė­si su nuo Są­jū­džio at­ski­lu­siu LPS ini­cia­ty­vi­nės gru­pės ir LPS Sei­mo ta­ry­bos na­riu Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­jos rem­tu ra­šy­to­ju Vy­tau­tu Pet­ke­vi­čiu­mi.

Pa­gal tuo­me­tę rin­ki­mų sis­te­mą kan­di­da­tui rei­kė­jo su­rink­ti per 50 pro­cen­tų vi­sų apy­gar­dos rin­kė­jų bal­sų. Nors K. Kriš­čiū­nas lai­mė­jo prieš V. Pet­ke­vi­čių, iš­rink­tas ne­bu­vo: trū­ko bal­sų.

Ant­ruo­se rin­ki­muo­se va­sa­rio 26 die­ną šio­je apy­gar­do­je Č. Jur­šė­nas run­gė­si su R. Ozo­lu.

"R. Ozo­las – Są­jū­džio ra­di­ka­las, ga­li­ma bū­tų taip va­din­ti, aiš­kiai tau­ti­nės orien­ta­ci­jos, o aš vis tiek ki­to­kios orien­ta­ci­jos esu, nors aš ir­gi už Lie­tu­vą, – sa­kė Č. Jur­šė­nas. – Dis­ku­si­jos vy­ko įvai­rio­se vie­to­se, sma­giau­sia bu­vo Pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to sa­lė­je – kiek jū­sų klau­si­mų, kiek įdo­mių mū­sų at­sa­ky­mų! Pas­kui vie­nas bū­si­mas sig­na­ta­ras neiš­ken­tė ir pa­siū­lė man pa­sta­ty­ti pa­mink­lą. Aš at­sa­kiau: "Jei­gu jūs da­ry­si­te, aš pri­si­dė­siu". Kol kas nie­kas nie­ko ne­da­rė, man pri­si­dė­ti ne­rei­kė­jo. Pra­lai­mė­jau aš pa­grįs­tai, są­jū­di­nin­kai bu­vo ant ban­gos, jie ne­šė tau­tos bal­są ir jie at­sto­va­vo tau­tai. O aš vis dėl­to bu­vau ki­tos ko­hor­tos at­sto­vas."

Č. Jur­šė­nas pri­mi­nė, kad R. Ozo­lui rin­ki­muo­se pa­gel­bė­jo net tuo­me­ti­niai Šiau­lių par­ti­nio ko­mi­te­to va­do­vai (M. Stak­vi­le­vi­čius ir D. Mor­kū­nas – red.). "Ne man, tik­ram par­ti­jos na­riui! Aš vi­siš­kai ne­pyks­tu", – juo­kė­si vė­liau il­ga­me­tis Sei­mo pir­mi­nin­kas.

Vin­giuo­tas ma­nev­ras

Sa­vo po­zi­ci­ją Są­jū­džio me­tais Č. Jur­šė­nas įvar­di­jo "nuo­sek­lus ne­prik­lau­so­my­bi­nin­kas, ly­gi­nant su ra­di­ka­lu Zig­mu, jau ką kal­bė­ti apie Lais­vės ly­gą".

"Jei iš ki­tos pu­sės žiū­rė­si­me į tuos pro­ce­sus, iš es­mės tas pa­ts vaiz­das, nuo­sek­liai bu­vo ei­na­ma į ne­prik­lau­so­my­bę. Ki­tas klau­si­mas, ar ki­ta pu­sė, ku­riai aš at­sto­va­vau, ar vi­si tai da­rė­me nuo­šir­džiai, va ši­tą rei­kia są­ži­nin­gai, praė­jus 30 me­tų, pa­sa­ky­ti. Tai bu­vo il­go lū­žio pe­rio­do re­zul­ta­tas. Kiek­vie­nam iš mū­sų ne taip bu­vo pa­pras­ta ap­si­spręs­ti ir pa­si­rink­ti vie­ną ar ki­tą li­ni­ją."

Č. Jur­šė­nas pri­si­mi­nė ne tik žo­di­nius konf­lik­tus, spjū­vius į kai ku­riuos de­pu­ta­tus, bet ir dau­žo­mus aki­nius, kiek vė­liau – 1991–1992 me­tais.

Es­mi­niu spren­di­mu Č. Jur­šė­nas įvar­di­jo 1989 me­tų gruo­džio ant­ro­je pu­sė­je pa­skelb­tą sa­va­nar­kiš­ką LKP, at­si­sky­ru­sią nuo Mask­vos. Jo tei­gi­mu, tuo­me­ti­nės LKP na­riams ne­bu­vo leng­va per­sio­rien­tuo­ti, bet "są­ži­nin­ges­nius ir pa­do­res­nius įvei­kė ar pa­trau­kė pa­grin­di­nė idė­ja".

Č. Jur­šė­nas kal­bo­je nuo­lat ak­cen­ta­vo Al­gir­do My­ko­lo Bra­zaus­ko vaid­me­nį. Sig­na­ta­ras įsi­ti­ki­nęs, kad "už pla­čios A. Bra­zaus­ko nu­ga­ros ga­lė­jo slėp­tis vi­si – Ter­lec­kas, Lands­ber­gis".

"Ne Ter­lec­kas ir ne Lands­ber­gis su Zig­mu, o Bra­zaus­kas su Be­rio­zo­vu ir ki­tais tuo me­tu bu­vo at­sa­kin­gi už Lie­tu­vą. Tu­rė­jo­me ma­nev­ruo­ti, ma­nev­ro pa­grin­di­nė li­ni­ja bu­vo link ne­prik­lau­so­my­bės. Mes kal­bė­jo­me ki­tais žo­džiais, mes – apie su­ve­re­ni­te­tą, Są­jū­dis – apie ne­prik­lau­so­my­bę. Jei žiū­rė­tu­me teo­riš­kai – tai tas pa­ts. Tik kai kam at­ro­dė, kad su­ve­re­ni­te­tas pra­stas žo­dis."

Č. Jur­šė­nas su­tin­kąs, kad ma­nev­ras bu­vo vin­giuo­tas, zig­za­gais.

Jis pri­mi­nė, kad 1990 me­tų Ko­vo 11-ąją iš 124 de­pu­ta­tų nie­kas ne­bal­sa­vo "prieš", su­si­lai­kė Vil­ni­jos len­kai.

36 sig­na­ta­rai jau išė­ję ana­pi­lin – juos Č. Jur­šė­nas pa­kvie­tė pa­gerb­ti ty­los mi­nu­te.

Įvy­kiai – kaip iš fil­mo

Z. Vaiš­vi­la Są­jū­džio me­tais sa­kė la­biau­siai pa­si­me­tęs, kai at­si­sky­rė LKP. Šiau­liuo­se, jo žo­džiais, įvy­ko pir­ma­sis eks­pe­ri­men­tas: Šiau­lių mies­to Są­jū­džio ta­ry­bos spren­di­mu par­ti­nis M. Stak­vi­le­vi­čius bu­vo de­le­guo­tas pir­muo­ju sek­re­to­riu­mi vie­to­je V. Vol­ko­vo.

M. Stak­vi­le­vi­čius į pub­li­ką krei­pė­si ei­liuo­tai, Pje­ro Ža­no Be­ran­že žo­džiais: "Aš ati­duo­čiau Rot­šil­dų tur­tus ir net Vol­te­ro šlo­vę ne­mir­tin­gą, jei kas gra­žin­tų tuos me­tus, ku­rie ta­ry­tum sap­nas din­go. De­ja, da­bar ki­ta ma­da: vi­sur nau­da, nau­da, nau­da..."

D. Mor­kū­nas de­ta­liai pri­si­mi­nė, kaip 1989 me­tais jis, Šiau­lių pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to Są­jū­džio žmo­gus, ne­ti­kė­tai ta­po LKP mies­to ko­mi­te­to ant­ruo­ju sek­re­to­riu­mi.

Tą­kart į ins­ti­tu­to am­fi­teat­ri­nę di­džią­ją au­di­to­ri­ją atė­jo du vy­rai – Ž. Raz­mi­nas, A. Ul­či­nas, abu "to­kie vie­na­reikš­miš­kai stip­riai už ne­prik­lau­so­my­bę". Vy­rai pa­ra­gi­no ei­ti kar­tu.

"Ve­ža pas Stak­vi­le­vi­čių. Aš bu­vau tiek par­ti­nis, kiek man rei­kė­jo mark­siz­mo-le­ni­niz­mo ka­ted­ro­je. Ple­nu­mas vyks­ta, žmo­nių pil­na. Su­si­tin­ka­me par­ti­jos ko­mi­te­to kie­me – brūz­gy­nai, me­ta­lo, vi­nių par­duo­tu­vi­kė. Į brūz­gy­nus per ga­li­nes du­ris išei­na Stak­vi­le­vi­čius: "Eik ant­ruo­ju sek­re­to­riu­mi."

Šią ži­nią D. Mor­kū­nas priė­męs kaip per­kū­ną iš gied­ro dan­gaus. Iš­kart at­si­sa­kęs, vė­liau su­ti­ko: "Vie­šai, per in­ter­viu, pa­sa­kiau, kad atė­jau nu­šė­to­nin­ti ši­tos par­ti­jos."

Pa­ki­lus kal­bė­ti Ž. Raz­mi­nui, Č. Jur­šė­nas iš­kart už­da­vė klau­si­mą: "Ar jūs Šiau­lių lau­ko are­no­je ma­ne ir ki­tus ma­no ko­le­gas ruo­šė­tės su­sprog­din­ti?"

"Bu­vau aš", – at­sa­kė Ž. Raz­mi­nas. Tik iš­si­gy­nė nuo sa­lė­je pa­si­gir­du­sios rep­li­kos dėl su­dau­žy­tų aki­nių.

Ž. Raz­mi­nas sa­kė da­ly­va­vęs "dau­gy­bė­je da­ly­kų", sprog­di­nęs "ir pa­mink­lą Kryž­kal­nio". Pa­si­džiau­gė nie­ko ne­nu­žu­dęs. Tik vie­no be­si­gai­lįs: "Jei grįž­tų lai­kai, kai bu­vau pas Lands­ber­gį, ko ge­ro, Lands­ber­giui bū­tų blo­gai." Šiuos ra­di­ka­lo žo­džius pa­ly­dė­jo juo­kas ir plo­ji­mai.

Č. Jur­šė­nas ge­rai pri­si­me­na 1991 me­tų aki­mir­ką, kai Šiau­lių est­ra­do­je nuai­dė­jo spro­gi­mas. Sve­čius iš­gel­bė­jo at­si­tik­ti­nu­mas: ar­čiau žmo­nių per­sta­ty­tas sta­las.

"Pra­de­da kal­bė­ti ir – ba­bach! Jei­gu mes ten bū­tu­me bu­vę, sprog­muo, ku­ris pra­mu­šė me­di­nes grin­dis ir me­di­nes lu­bas, ne­ži­nau, ką iš mū­sų bū­tų pa­da­ręs. Gal iš Bra­zaus­ko, kaip stam­baus, bū­tų kas li­kę, bet iš ma­nęs ar Kir­ki­lo – vel­niai ži­no. To­kia jū­sų min­tis bu­vo, bet jums ne­pa­si­se­kė tie­siog."

"Čia bu­vo pro­vo­ka­ci­ja, bu­vo pa­sa­ky­ta, kad bū­tų tik­tai gar­sas ir kad šiek tiek bai­mės įva­ryt. Bet kas tuos sprog­me­nis pa­dė­jo, ku­rie ga­lė­jo kaž­ką už­mušt, čia jau yra ki­tas klau­si­mas", – pa­tiks­li­no Ž. Raz­mi­nas.

Po dis­ku­si­jos da­ly­viai pa­ki­lo į bib­lio­te­kos III aukš­to ga­le­ri­ją, kur iki ko­vo 12 die­nos veiks pa­ro­da "Nr 21". Jo­je eks­po­nuo­ja­mi lei­di­niai, do­ku­men­tai, nuo­trau­kos, su­si­ju­sios su 1989 me­tų įvy­kiais.

Lai­ką, ku­ria­me per­si­py­nė dau­gy­bė da­ly­kų, iliust­ruo­ja ir 1989 me­tų sau­sio 15 die­nos rin­ki­mų nuo­trau­ka: Le­ni­no po­rtre­tas, tris­pal­vė ir ur­na su LTSR her­bu.