Miesto svečią pradžiugino šiaulietės sąžiningumas

D. Ve­lič­ka į Šiau­lius at­vy­ko vie­nos ka­vi­nės kvie­ti­mu ir prieš čia nu­ma­ty­tą va­ka­ro ren­gi­nį nu­ta­rė pa­si­vaikš­čio­ti po mies­tą. Vie­no­je par­duo­tu­vė­je pa­no­ręs at­si­skai­ty­ti už per­ka­mą pre­kę, vy­ras vi­di­nė­je sa­vo striu­kės ki­še­nė­je ne­be­ra­do pi­ni­gi­nės, ku­rio­je bu­vo pu­sant­ro šim­to eu­rų ir įvai­rūs as­mens do­ku­men­tai. Vil­nie­tis pa­ma­nė, kad ją bus pa­li­kęs sve­čių na­muo­se, ku­riuo­se jis bu­vo ap­si­sto­jęs. Ta­čiau ir ten pi­ni­gi­nės ne­bu­vo.

Šiau­lie­tė L. Vol­ko­va vy­riš­ką pi­ni­gi­nę su­ra­do S. Ne­ries gat­vė­je. Pi­ni­gi­nė­je ra­du­si vy­ro as­mens ta­pa­ty­bės kor­te­lę, mo­te­ris užė­jo į ne­to­lie­se esan­čią ka­vi­nę ir jos lan­ky­to­jų bei gat­vės praei­vių tei­ra­vo­si, ar jie ne­ma­tė praei­nan­čio to­kio vy­ro.

Po ne­sėk­min­gų paieš­kų L. Vol­ko­va nu­ta­rė ei­ti į po­li­ci­ją.

Ope­ra­ty­vaus val­dy­mo sky­riaus bu­dė­to­jai ji pa­pa­sa­ko­jo ra­dy­bų is­to­ri­ją ir, per­da­vu­si ras­tą­ją pi­ni­gi­nę, išė­jo. Ta­čiau ne­to­li nuė­jo. Po ke­le­to mi­nu­čių ji su­lau­kė tos pa­čios bu­dė­to­jos te­le­fo­no skam­bu­čio: pi­ni­gi­nės sa­vi­nin­kas jau su­ras­tas, yra atė­jęs jos pa­siim­ti ir la­bai no­ri pa­dė­ko­ti są­ži­nin­gai mo­te­riai.

Į po­li­ci­jos pa­sta­tą grį­žu­si L. Vol­ko­va pa­si­džiau­gė po­li­ci­jos ope­ra­ty­vu­mu, o vil­nie­tis, nuo­šir­džiai ap­ka­bi­nęs mo­te­rį, dė­ko­jo jai už iš­gel­bė­ji­mą iš keb­lios si­tua­ci­jos, į ku­rią, kaip tei­gė, bu­vo pa­te­kęs dėl sa­vo neap­dai­ru­mo, nes dė­da­mas pi­ni­gi­nę, ją įki­šo ne į vi­di­nę striu­kės ki­še­nę, o pra­ki­šo pro ša­lį ir ji at­si­dū­rė ant že­mės.