Gydytojas legenda

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Al­fon­sas Sta­kė­nas sa­ko, jog dar­bas grū­di­na. Tai gal ir yra il­gaam­žiš­ku­mo re­cep­tas.
Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­čiui gy­dy­to­jui me­di­ci­nos moks­lų dr. Al­fon­sui Sta­kė­nui šian­dien su­kan­ka 95 me­tai. "Kai tiek pra­gy­ve­ni, ži­no­ma, esi lai­min­gas", – sa­ko ju­bi­lia­tas.
Žy­mus chi­rur­gas uro­lo­gas 52 me­tus dir­bo Šiau­lių li­go­ni­nė­je, kū­rė ir plė­to­jo uro­lo­gi­jos pa­gal­bą mies­te ir kraš­te. Dar­bą iki šiol va­di­na "gy­ve­ni­mo drus­ka".
Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Tė­vas su sū­nu­mi. Al­fon­sas Sta­kė­nas tei­gia, jog "kiek­vie­nas pa­ts tu­ri už­si­tar­nau­ti var­dą". O Vir­gis Sta­kė­nas pa­si­džiau­gia, jog iš tė­vo pa­vel­dė­jo es­mi­nį da­ly­ką – "dar­bo­ho­liš­ku­mą".

"Aš – kai­mo vai­kas"

Dak­ta­ras Al­fon­sas Sta­kė­nas su­ti­ko ju­bi­lie­jaus iš­va­ka­rė­se priim­ti "Šiau­lių kraš­to" žur­na­lis­tus. Žen­gia­me pro du­ris, jis ei­na mū­sų pa­si­tik­ti, pa­si­rem­da­mas laz­de­le, ly­di­mas sū­naus žy­maus mu­zi­ko, dai­nų au­to­riaus ir at­li­kė­jo Vir­gio Sta­kė­no.

Svei­ki­na­mės. Na­mų šei­mi­nin­kas nu­ste­bi­na iš kar­to – ga­lan­tiš­kai pa­gal in­te­li­gen­tų tra­di­ci­ją bu­čiuo­ja man ran­ką.

Sa­ko, jog jau "vis­ką yra su­ra­šęs" au­to­biog­ra­fi­nė­je kny­go­je "Dak­ta­ro drus­ka". Bet mums rū­pi iš pir­mų lū­pų iš­girs­ti dak­ta­ro min­tis apie gy­ve­ni­mą.

A. Sta­kė­no gy­ve­ni­mą jo drau­gas aka­de­mi­kas Leo­nar­das Kai­riūkš­tis vaiz­džiai yra pa­va­di­nęs "XX am­žiaus Lie­tu­vos kai­mo ber­nio­ko odi­sė­ja."

"Taip, aš esu kai­mo vai­kas", – sa­ko ju­bi­lia­tas, pri­si­min­da­mas gim­ti­nę, tė­vus, skur­džią vai­kys­tę, moks­lo sie­kį.

Gi­mė 1925 me­tų va­sa­rio 8 die­ną Pa­piš­kių kai­me, ku­ris pri­klau­sė Če­da­sų pa­ra­pi­jai (Ro­kiš­kio r.). Tė­vas Ka­zi­mie­ras Sta­kė­nas (1891–1979) bu­vęs ca­ro ar­mi­jos pus­ka­ri­nin­kis, ku­riam te­ko tar­nau­ti Pet­rog­ra­de 1917–1919 me­tais per­gy­ve­no di­džiuo­sius Ru­si­jos per­vers­mus. Sug­rį­žęs į Lie­tu­vą 1920 me­tais ve­dė Ur­šu­lę Sta­siu­ky­tę (1899–1986). Su­si­lau­kė tri­jų sū­nų ir duk­ros. Al­fon­sas – ant­ras vai­kas šei­mo­je. Vie­nin­te­lis iš­leis­tas į moks­lus.

"Var­gom la­bai, kas yra cuk­rus, nė ne­ži­no­jom. Te­ko pie­me­niu tar­nau­ti pas ūki­nin­kus, Lat­vi­jo­je kar­ves ga­niau, už 40 ki­lo­met­rų nuo na­mų, sve­ti­ma kal­ba, nė ke­lio ne­ži­no­jau, kaip pa­rei­ti", – pri­si­me­na.

Mo­kė bū­si­mą aka­de­mi­ką

"Kai pra­džios mo­kyk­los ke­tu­rias kla­ses bai­giau, tė­vas nu­ta­rė to­liau į moks­lus leis­ti", – pa­sa­ko­ja.

Bet vy­ko mo­kyk­lų per­tvar­ky­mas ir tik bai­gu­sius še­šis sky­rius priim­da­vo į gim­na­zi­ją.

"Aš per­šo­kau per penk­tą, šeš­tą sky­rių – per vie­ne­rius me­tus pa­si­ren­giau, – pa­brė­žia. – Ren­gė gim­na­zi­jai mus, aš­tuo­nis mo­ki­nius, tė­vų pa­sam­dy­tas mo­ky­to­jas, eg­za­mi­nus eks­ter­nu iš­lai­kėm tik ke­tu­ri. Taip įsto­jau į gim­na­zi­ją."

Moks­lai se­kė­si. Sma­giai pri­si­me­na, jog te­ko bū­ti bū­si­mo aka­de­mi­ko re­pe­ti­to­riu­mi. Bū­tent L. Kai­riūkš­čiui, kraš­tie­čiui, vai­kys­tės drau­gui, yra pa­dė­jęs.

"Jam moks­lai ne­pa­kan­ka­mai se­kė­si, atė­jo klaus­ti, ką da­ry­ti. Sa­kau, pa­ruo­šiu ta­ve gim­na­zi­jai ir per va­sa­rą pa­ruo­šiau, – pa­sa­ko­ja. – Kai da­bar jo klau­sia, kas tau pa­dė­jo tap­ti aka­de­mi­ku, tai ro­do pirš­tu į ma­ne."

Iki šiol jud­vie­jų ry­šys stip­rus. L. Kai­riūkš­čio, ku­riam da­bar 90 me­tų, lau­kia at­vyks­tant į ju­bi­lie­jaus šven­tę.

Sto­jo ir į P. Ple­cha­vi­čiaus rink­ti­nę

Ro­kiš­kio gim­na­zi­jo­je be­si­mo­kant atė­jo sui­ru­tės me­tai, so­vie­tų val­džia, už­griu­vo ka­ras. Kar­tu su ki­tais gim­na­zis­tais 1944 me­tais bu­vo įsto­jęs į ge­ne­ro­lo Po­vi­lo Ple­cha­vi­čiaus vie­ti­nę rink­ti­nę, pra­si­dė­jo kur­san­tų mo­ky­mai Ma­ri­jam­po­lė­je. Tik vo­kie­čiai grei­tai tą mo­kyk­lą už­da­rė, kur­san­tai tu­rė­jo bū­ti in­ter­nuo­ti, iš­siųs­ti į tar­ny­bą Vo­kie­ti­jo­je.

Kad rei­cho tar­ny­bos iš­veng­tų, ne vie­nas 17–18 me­tų mo­ki­nys pa­žy­mė­ji­muo­se pa­si­tai­sė gi­mi­mo me­tus. Taip ir A. Sta­kė­nas bu­vo ta­pęs 1927 me­tų gi­mi­mo.

Gi­mi­mo me­tų "klas­to­tė" ir prie­var­ti­nis „vi­zi­tas“ į Si­bi­rą vė­liau už­kliu­vo "bud­riems" vei­kė­jams so­vie­ti­niais lai­kais. Kaip ne­pa­ti­ki­mas bu­vo pa­ša­lin­tas iš ad­mi­nist­ra­ci­nių pa­rei­gų. Dir­bo ta­da Šiau­lių mies­to Svei­ka­tos ap­sau­gos sky­riaus va­do­vu.

17 me­tų (1956–1973 m.) rū­pi­no­si svei­ka­tos ap­sau­gos įstai­gų veik­la ir plėt­ra ne tik mies­te, bet ir Šiau­lių ra­jo­ne. Rei­kė­jo ir svei­ka­tos įstai­gų tink­lą kur­ti, or­ga­ni­za­vo 1958 me­tais net vi­sų ra­jo­no gy­ven­to­jų svei­ka­tos pro­fi­lak­ti­nį pa­tik­ri­ni­mą.

"Nie­ka­da val­di­nin­ku ne­no­rė­jau bū­ti, nė pra­šy­mo priim­ti į tas pa­rei­gas ne­ra­šiau, lie­pė dirb­ti pa­gal įsa­ky­mą, tuo pat me­tu chi­rur­go uro­lo­go pra­kti­kos li­go­ni­nė­je ne­bu­vau nu­trau­kęs. Kai at­lei­do, tik ap­si­džiau­giau, kad li­kau tik gy­dy­to­jas – ko vi­sa­da ir no­rė­jau", – pa­brė­žia A. Sta­kė­nas.

Stu­di­jos ir trem­tis

"Me­di­ci­ną pa­si­rin­kau iš kar­to, – pa­sa­ko­ja. – Tė­vai bu­vo be­moks­liai, lei­do mo­ky­tis, kur no­rė­jau."

1945 me­tais įsto­jo į Vil­niaus uni­ver­si­te­tą. Tik dar pir­ma­me kur­se me­di­ci­nos stu­di­jos bu­vo nu­trauk­tos trem­ties.

KGB bu­vo suim­tas, iš­vež­tas į Vor­ku­tą, kaip pla­ti­nęs už­draus­tą an­ti­ta­ry­bi­nę li­te­ra­tū­rą. Po me­tų by­la bu­vo nu­trauk­ta dėl įro­dy­mų trū­ku­mo ir pa­leis­tas iš la­ge­rio.

"Ne­no­riu apie tai kal­bė­ti, – nu­ker­ta.– Ne­no­riu pri­si­min­ti. Bai­su, ką te­ko pa­tir­ti – ir šal­tį, ir ba­dą."

Uni­ver­si­te­tą pa­vy­ko baig­ti. Grį­žęs pa­ban­dė nuei­ti su pa­lei­di­mo iš la­ge­rio do­ku­men­tais, gal priims at­gal? Dė­kin­gas pro­rek­to­riui, iš­drį­su­siam leis­ti tęs­ti moks­lą. Bai­gė uni­ver­si­te­tą su pa­gy­ri­mu.

"Apie jo­kią ki­tą pro­fe­si­ją nie­ka­da ne­gal­vo­jau, tu­rė­jau sa­vo tiks­lą ir ėjau į jį", – sa­ko A. Sta­kė­nas.

Šiau­liuo­se sep­ty­ni de­šimt­me­čiai

Sus­kai­čiuo­ja­me, jog su Šiau­liais yra suau­gęs jau sep­ty­nis de­šimt­me­čius.

Kai 1952 me­tais at­va­žia­vo į Šiau­lių li­go­ni­nę dirb­ti chi­rur­gu, ne­ži­no­jo, "nė kas tie Šiau­liai". Ne­tu­rė­jo nė kur gy­ven­ti, o jau bu­vo ve­dęs. Ro­kiš­ky­je su žmo­na Alek­sand­ra, me­di­ci­nos se­se­le, su­si­pa­ži­no, dar bū­da­mas stu­den­tu. Šeš­ta­me kur­se su­si­tuo­kė.

Li­go­ni­nė tuo me­tu dar bu­vo Vy­tau­to gat­vė­je, da­bar­ti­nės po­lik­li­ni­kos vie­to­je. Bet pa­ma­žu jau kė­lė­si į da­bar­ti­nį, o tuo­met bai­gia­mą sta­ty­ti, pa­sta­tą V. Ku­dir­kos gat­vė­je.

Li­go­ni­nė­je dir­bo nuo ry­to iki va­ka­ro, gy­dy­to­jų trū­ko, daž­nai tek­da­vo bu­dė­ti nak­ti­mis. Po bu­dė­ji­mų tie­siog griū­da­vo pa­snaus­ti ant žo­lės, čia pat už li­go­ni­nės. Tik po po­ros sa­vai­čių iš­si­nuo­mo­jo kam­ba­rį bu­te su bend­ra vir­tu­ve.

"At­va­žia­vo žmo­na, 9 kvad­ra­ti­nių met­rų kam­ba­ry­je bu­vo vi­sas gy­ve­ni­mas, – pri­si­me­na. – Gi­mė sū­nus Vir­gis, duk­ra Jo­vi­ta."

Duk­ra Jo­vi­ta Mar­cin­ke­vi­čie­nė-Ric­ci pa­se­kė tė­vo pė­do­mis. Yra moks­li­nin­kė, bio­che­mi­jos moks­lų dak­ta­rė, dir­ba ir gy­ve­na JAV. Vir­gis Sta­kė­nas ir­gi bu­vo įsto­jęs į me­di­ci­ną, bet mu­zi­ka trau­kė stip­riau.

"Kiek­vie­nas pa­ts sau var­dą tu­ri su­si­kur­ti, ir sū­nus, ir duk­ra to pa­sie­kė", – sa­ko A. Sta­kė­nas, san­tū­riai įver­tin­da­mas sa­vo vai­kus.

Jam pa­čiam dar­bas vi­sa­da bu­vo svar­biau­sias.

"1958 me­tais, kai ati­da­rė li­go­ni­nė­je Uro­lo­gi­jos sky­rių, tu­rė­jau ei­ti ir šio sky­riaus ve­dė­jo pa­rei­gas, pir­mas or­ga­ni­zuo­ti vi­są dar­bą, nes mies­te pa­reng­tų uro­lo­gų dau­giau ne­bu­vo. Uro­lo­gi­jos sky­riaus ve­dė­ju dir­bau 41 me­tus iki 1999 me­tų, ko­le­gos kal­bė­jo, kad ša­lies li­go­ni­nė­se ko ge­ro tai re­kor­das", – pri­si­me­na A. Sta­kė­nas.

Po to dar iki 2005 me­tų dir­bo li­go­ni­nė­je kon­sul­tan­tu. Bu­vo tuo­met jau 80 me­tų. Per gy­dy­to­jo pra­kti­ką at­li­ko per 4 000 ope­ra­ci­jų. Kiek pa­cien­tų tu­rė­jo – ne­sus­kai­čiuo­tų.

Pa­ra­šė ir ap­gy­nė moks­lų kan­di­da­to (da­bar dak­ta­ro) di­ser­ta­ci­ją apie pro­sta­tos ade­no­mos gy­dy­mą. Pa­da­rė ir įre­gist­ra­vo 30 ra­cio­na­li­za­ci­nių pa­siū­ly­mų, su­si­ju­sių su chi­rur­gi­ja, gy­dy­mu.

Su­rink­tą me­džia­gą di­ser­ta­ci­jai ir po jos iki šiol lai­ko pen­kio­se di­de­lė­se dė­žė­se. Jo­se – pa­cien­tų li­gos is­to­ri­jos, kom­pak­tiš­kai su­ra­šy­tos kor­te­lė­se pa­gal pa­ties A. Sta­kė­no su­kur­tą me­to­dą.

"Tai pir­ma­sis „kom­piu­te­ris", – vaiz­džiai pa­ly­gi­na sū­nus Vir­gis: per­fo­ruo­tas kor­te­les per­vė­ręs vir­ba­lu iš kar­to ra­si rei­kia­mas li­gos is­to­ri­jas pa­gal ati­tin­ka­mą diag­no­zę.

"Ne­ži­nau, kam vi­są tą me­džia­gą pa­lik­ti, tą dar­bą rei­kė­tų tęs­ti, su­ži­no­ti pa­cien­tų li­ki­mus", – svars­to pa­ts dak­ta­ras.

Ban­dė su sū­naus pa­gal­ba tai da­ry­ti, bet su­si­dū­rė su neį­vei­kia­ma ga­lia – duo­me­nų ap­sau­gos įsta­ty­mu.

Sū­nus ir tė­vas – apie dar­bą

"Aš gi­mi­nė­je esu bal­ta var­na, bet iš tė­tės vie­ną da­ly­ką pa­vel­dė­jau – dar­bo­ho­liš­ku­mą, – juo­kia­si Vir­gis Sta­kė­nas. – O jis net sek­ma­die­niais kas ry­tą ei­da­vo į li­go­ni­nę, į sky­rių pa­si­žiū­rė­ti, kaip lai­ko­si li­go­niai. Dėl to šei­mo­je net kiek pai­ro­ni­zuo­da­vo­me. Tik, kai pa­ts at­si­dū­riau li­go­ni­nė­je, su­pra­tau, ką reiš­kia, kai ne tik gy­dan­tis gy­dy­to­jas, bet sky­riaus ve­dė­jas atei­na pa­klaus­ti, kaip jau­tie­si. Ta­da tė­tę su­pra­tau ir pa­tei­si­nau."

"Tė­tė bu­vo gas­pa­do­rius na­mie, ta gas­pa­do­riš­ka gys­le­lė, ma­nau, pra­ver­tė ir li­go­ni­nės sky­riui va­do­vau­jant, – sa­ko sū­nus. – At­si­me­nu tik, kaip tau­so­da­vo ran­kas, dirb­da­mas ūkio, bui­ties dar­bus mau­da­vo­si pirš­ti­nes, kad ran­kų ne­su­žeis­tų – su­si­žei­si – ne­ga­lė­si ope­ruo­ti. Da­bar, kai pa­sa­ko­ju, kur koks kon­cer­tas bus, jam ne­la­bai įdo­mu. Bet kai su­ma­nau ko­kį re­mon­tą, iš kar­to da­li­ja pa­ta­ri­mus."

Pats Al­fon­sas Sta­kė­nas at­si­me­na, jog ne kar­tą švie­saus at­mi­ni­mo žmo­na Alek­sand­ra tu­rė­jo su­si­tai­ky­ti su sku­biais iš­kvie­ti­mais ope­ruo­ti, nors jau bu­vo su­si­ruo­šę į kon­cer­tą ar spek­tak­lį.

"Dar­bas, aiš­ku, yra gy­ve­ni­mo drus­ka, – tvir­ti­na A. Sta­kė­nas. – Kai pra­dė­jau dirb­ti chi­rur­gu uro­lo­gu Šiau­liuo­se nė ne­bu­vo iš ko mo­ky­tis, ne­bu­vo kas pa­dė­tų. Pats vis­ką tu­rė­jau or­ga­ni­zuo­ti, at­lik­ti, to­bu­lė­ti ir pa­siek­ti ge­ro re­zul­ta­to. Bet taip ir iš­si­la­vi­nau, pa­sie­kiau aukš­čiau­sios ka­te­go­ri­jos gy­dy­to­jo kva­li­fi­ka­ci­ją."

Kai di­ser­ta­ci­ją ra­šė, vi­siems pa­sa­kęs: ne­kvies­ki­te į jo­kius po­bū­vius, lai­ko lei­di­mus – tik dir­bu ir di­ser­ta­ci­ją ra­šau. Per dve­jus me­tus pa­ra­šė ir ap­si­gy­nė Vil­niaus uni­ver­si­te­te.

"Kiek į ma­ne kas krei­pė­si, nie­ka­da nie­kam neat­si­sa­kiau, priė­miau žmo­nes iš vi­so Šiau­lių kraš­to ir iš sa­vo gim­to­jo kraš­to. Be jo­kio at­ly­gi­ni­mo kon­sul­ta­vau", – sa­ko A. Sta­kė­nas.

Apie il­gą gy­ve­ni­mą ir lai­mę

Ar li­gos to­bu­lė­ja? Ar ma­žiau esa­me joms at­spa­rūs?

"Li­gos bu­vo ir yra, o žmo­nės vis­ką per­ne­ša, – tei­gia il­ga­me­tis gy­dy­to­jas. – Kai gy­dy­to­ju dir­bi vi­so­kių žmo­nių su­tin­ki: ir uba­gų ir ba­go­tų, bet prieš li­gą vi­si tam­pa vie­no­di."

Pab­rė­žia, jog inks­tų li­gos ne­nyks­ta: "Nes ge­rai gy­ve­na­me, lei­džia­me sau vis­ką, o rei­kia dau­giau sai­ko, ir ma­žiau vi­so­kio­mis pre­kei­vių rek­la­mo­mis ti­kė­ti".

Bet, štai, dak­ta­ro Al­vy­do Uni­kaus­ko lai­dų pa­ta­ria klau­sy­ti: "Ge­ras gy­dy­to­jas, pa­ts vis­kuo do­mi­si ir daug iš­ma­no."

Ką jam pa­čiam reiš­kia 95 me­tai?

"95 me­tai la­bai daug, su­lauk­ti to­kio am­žiaus praė­jus to­kį su­dė­tin­gą ke­lią – neį­ti­kė­ti­na, "skan­da­las", – šmaikš­tau­ja.

Gal ži­no il­go lai­min­go gy­ve­ni­mo re­cep­tą?

"Ne­ži­nau. Aš gy­ve­ni­mą pra­gy­ve­nau, dar­bui ati­da­viau vis­ką, nes ne­ga­lė­jau bet kaip dirb­ti. Dar­bas grū­di­na", – tei­gia ju­bi­lia­tas.

"Gy­ve­ni­me vis­ko rei­kia: ir mo­ky­tis, ir dirb­ti, ir auk­lė­ti ki­tus, ir pa­čiam sa­ve ug­dy­ti. Svar­biau­sia – ne­bū­ti vien­pu­siš­kam, – pa­brė­žia. – O kai tiek pra­gy­ve­ni, ži­no­ma, esi lai­min­gas. Lai­mę pa­ts sau tu­ri su­kur­ti."

Komentarai

Manau    Šeš, 2020-02-08 / 16:01
Geras straipsnis, gerb. daktaras taip ilgai gyvena, jog nesėdėjo prie kompiuterio ir čipsų nevalgė
Svečias    Sek, 2020-02-09 / 18:32
Nuostabus daktaras. Biografija nuostabi, kai kurie gyvenimo epizodai akis drėkina ašaromis. Linkiu ilgiausių metų iki apvalaus 100.
antanas    Sek, 2020-02-09 / 18:39

In reply to by Svečias

Nuostabus daktaras. Biografija nuostabi, kai kurie gyvenimo epizodai akis drėkina ašaromis. Linkiu ilgiausių metų iki apvalaus 100.
Svečias    Sek, 2020-02-09 / 18:38
Nuostabus daktaras. Biografija nuostabi, kai kurie gyvenimo epizodai akis drėkina ašaromis. Linkiu ilgiausių metų iki apvalaus 100.
Gražvydas    Ant, 2020-02-11 / 12:03
Ant pirštų, ko gero, galima suskaičiuoti tokius žmones, visą gyvenimą paskyrusiems mums, mūsų sveikatai gerinti. Šaunuolis, gerbiamas daktaras. Tegul gera sveikata jūsų nepalieka ir po 100 metų.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.

Susijusios naujienos