Dievo avinėlis pasitinka vaikus

Spa­lio 11 die­ną "San­do­ros" pro­gim­na­zi­ja mi­nė­jo mo­kyk­los glo­bė­jos Edi­tos Štein (Šv. Kry­žiaus Te­re­sė Be­ne­dik­ta; gi­mė 1891 me­tų spa­lio 12 die­ną Vroc­la­ve, 1942 me­tais žu­vo Auš­vi­co-Bir­ke­nau kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­lo­je) gim­ta­die­nį.

Glo­bė­jos gim­ta­die­nį mo­kyk­los bend­ruo­me­nė su­ma­nė švęs­ti ypa­tin­gai – ati­den­gė ir pa­šven­ti­no M. Gau­bo su­kur­tą bron­zi­nę Die­vo avi­nė­lio skulp­tū­rą.

Tą die­ną po mo­kyk­los kie­mą ga­nė­si ir ke­tu­rios tik­ros iš ūkio Rad­vi­liš­ky­je at­ke­lia­vu­sios avys – ne vi­si vai­kai gar­ba­nes bu­res bu­vo ma­tę gy­vai.

Avi­nė­lio skulp­tū­ra – ne­di­de­lė, bet tei­kia di­de­lį džiaugs­mą.

"San­do­ros" pro­gim­na­zi­jos di­rek­to­rius K. Šal­tis sa­ko, kad pir­mi­nė idė­ja bu­vo mo­kyk­lo­je tu­rė­ti ką nors mie­lo, jau­kaus, gra­žaus – gal­būt pe­ly­tę ar šu­niu­ką. Pa­ma­žu min­tis iš­si­gry­ni­no ir skulp­to­rius M. Gau­bas ka­ta­li­kiš­kai mo­kyk­lai su­kū­rė avi­nė­lį. Lė­šų kū­ri­niui sky­rė slap­tas rė­mė­jas.

"Jė­zus Kris­tus daž­nai yra mi­ni­mas Die­vo avi­nė­liu, kaip au­ka už žmo­ni­jos nuo­dė­mes", – sa­ko ka­ta­li­kiš­kos pro­gim­na­zi­jos di­rek­to­rius.

Į pro­gim­na­zi­jos kie­mą avi­nė­lis at­ke­lia­vo va­sa­rą, prieš moks­lo me­tus.

K. Šal­tis džiau­gia­si, kad jau bliz­ga ne tik avi­nė­lio no­sis, ku­rią pa­bliz­gi­no au­to­rius, bet ir nu­ga­ra – praei­nan­tie­ji skulp­tū­rą pa­glos­to. Di­rek­to­rius nu­glos­ty­tą avi­nė­lį nu­fo­tog­ra­fa­vo ir nuo­trau­kas nu­siun­tė skulp­tū­ros au­to­riui: kad pa­ma­ty­tų, jog kū­ri­nys yra taip mė­gia­mas, jog sun­ku praei­ti pro ša­lį.

K. Šal­tis ne­ti­ki prie­ta­rais, kad avi­nu­ko pa­glos­ty­mas pil­do no­rus. Apie tai pa­si­kal­bė­jo ir su ti­ky­bos mo­ky­to­ja.

"Ka­ta­li­kas ti­ki Jė­zu­mi Kris­tu­mi, o ne ma­gi­ja, ste­buk­lais, pa­try­ni­mais. Per ti­ky­bos pa­mo­kas mo­ky­to­ja ak­cen­tuos: kai tri­ni ave­lei no­sį ir tu­ri no­rą, rei­kia min­ty­se sa­ky­ti: "Die­ve, pa­si­ti­kiu Ta­vim", – sa­ko pro­gim­na­zi­jos di­rek­to­rius.

Avi­nė­lis mo­kyk­los kie­me – ne vie­nin­te­lis ori­gi­na­lus su­ma­ny­mas. Ki­ta idė­ja įgy­ven­di­na­ma da­bar – ant sie­nų pie­šia­mi spar­nai.

Spar­nų su­ma­ny­to­jas ir au­to­rius – K. Šal­tis. Spar­nų es­ki­zus ir ma­ke­tus jis kom­piu­te­riu su­kū­rė pri­tai­ky­da­mas pa­ti­ku­sias idė­jas.

Pro­gim­na­zi­jos vi­du­je spal­vin­gi spar­nai jau nu­pieš­ti, juos nu­spal­vi­no Gi­ta­na Ev­sei­či­kai­tė.

Bal­ti spar­nai iš­si­sklei­dė ir lau­ke, prie val­gyk­los du­rų. Tra­fa­re­tą ant sie­nos K. Šal­tis per­kė­lė tam­so­je, o pie­ši­nį bal­tai nu­da­žė pa­gal­bi­nin­kas Ju­lius Ra­ši­mas.

Iš pra­džių dar­bi­nin­kas jau­di­no­si, kad yra ne dai­li­nin­kas. Di­rek­to­rius nu­ra­mi­no po­sa­kiu: "Ob­liuok, ob­liuok, sū­ne­li, tė­tis ateis, su kir­viu su­tvar­kys."

Prie spar­nų dar at­si­ras už­ra­šas: "San­do­ra – mo­kyk­la, ku­rio­je ge­ra".

Kai spar­nai bus baig­ti, pro­gim­na­zi­ja su­rengs jų pri­sta­ty­mą. Tiks­lios da­tos dar ne­ži­no: "Kaip Die­vas duos".