Naujausios
ŠYPSOKIS, SAULĖS MIESTE
Šiauliai turi išsprogti kaip pumpuras po šalnos
Šiaulių miesto garbės pilietis, Šiaulių berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ vadovas Remigijus ADOMAITIS jaučiasi Šiaulių patriotu ir labai laukia, kol miestas pagaliau išsiskleis, išsivaduos tarsi pumpuras pavasarį iš sąstingio. Žinomas chorvedys žino – tam įvykti gali padėti kultūra.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
– Esate kilęs ne iš Šiaulių. Kaip prisijaukinote Šiaulius?
– Dabar man Šiauliai jau mielas miestas. Per darbą juos prisijaukinau, per žmones, per muziką, idėją. Atvažiavau į Šiaulius su idėja ir ji čia išsiskleidė, įleido šaknis, duoda vaisių.
– Kokie Šiauliai, jūsų akimis, Lietuvos, pasaulio mastu?
– Šiauliai kaip pumpuras, kuris vieną kartą turi išsprogti. Laukiu to pumpuro sprogimo. Matau Šiauliuose veiklių žmonių, yra žmonių su idėjomis, tačiau lyg kažkoks šarvas, kažkokia šalna neleidžia jiems išsiskleisti, sužydėti.
– Kas dėl to kaltas? Sovietmetis? Žmonių mentalitetas?
– Kažkoks praleistas momentas, laikas. Šalies mastu požiūris į Šiaulius yra formuojamas neleistinai neteisingai. Šalies žiniasklaida neima gerosios informacijos apie Šiaulius... Šalyje tokia ir suformuota nuomonė apie Šiaulius, kad tai, kas prasčiau yra Šiauliuose, o visa, kas gera – visur kitur. Vilniumi, Kaunu ir Klaipėda šiandien pasibaigia Lietuva.
Galbūt mes patys esame dėl to kalti? Kuris iš Šiaulių didmiesčių neturi normalios koncertų salės? Sąrašą pradeda Šiauliai, Panevėžys, Alytus, Marijampolė... Normalias sales, kur gali vykti geri koncertai turi Vilnius, Kaunas, Klaipėda.
Juk koncertų salė yra ne šiaip sau patalpa, o vieta, kur formuojamas miesto žmonių skonis, kultūra, tai vieta, traukianti, vienijanti žmones.
Gera muzika neskambės daržinėje gerai niekada. Geras spektaklis mokyklos salėje nesižiūrės gerai niekada. Koncertas „Saulės“ koncertų salėje įvyksta, bet jo aukštoji meninė vertė sunyksta su kiekvienu decibelu. Profesionalai tai girdi ir supranta.
Gal Šiauliuose ir neliks daug žmonių vien dėl to, kad yra gera koncertų salė, bet nuomonė apie miestą formuotųsi jau kitokia. Bent jau menininkų nuomonė. O menininkai formuoja kitų žmonių nuomones, auga bendras kultūros kontekstas.
– Kiek šiuo metu „Dagilėlyje“ ugdote būsimų kultūringų žmonių?
– Siaurąja prasme – berniukų – per 300. Plačiąja prasme – kelis tūkstančius. Kadangi per mūsų dainininkus, pritraukiamos yra jų šeimos. Yra žmonių, kurie ateina apskritai pirmą kartą gyvenime į koncertą būtent tada, kai dainuoja jų vaikas, anūkas, sūnėnas.
Buvo laikai, kai per „Dagilėlio“ koncertus Šiaulių katedroje seneliai sukdavo ratus apie šventorių laukdami, kol jų vaikas, anūkas padainuos. Prasiveržė, juos jau matau stovinčius bažnyčioje ir besiklausančius muzikos.
– Kurios Šiaulių vietos jums brangiausios, įdomiausios? Kur jums gera būti?
– Žinoma, „Dagilėlio“ dainavimo mokykla! Patinka Vilniaus gatvės bulvaras, Talkšos ežeras, Salduvė.
Miestas turi puikius gamtos objektus, ežerus turime net kelis. Jeigu išnaudotume tas vietas?! Jeigu padarytume, kaip padarė Druskininkai! Ne kartą svarsčiau, kodėl Šiauliuose prie ežerų neatsiranda poilsio kompleksai? Gal ekonomiškai neapsimoka? Jeigu būtų sudarytos geros sąlygos žmonėms, kurie galėtų pastatyti tuos kompleksus, manau, jie atsirastų, nes jų miestui labai reikia. Mieste trūksta traukos taškų.
– Esate Šiaulių patriotas?
– Manau, kad taip. Man nepatinka, kai apie Šiaulius kas blogai atsiliepia. Man patinka, kai Šiauliai yra giriami. Man patinka su profesoriumi Sauliumi Sondeckiu pasikalbėti apie Šiaulius, kurie jam neįtikėtinai brangūs. S. Sondeckis gyvena Vilniuje, bet gyvena Šiauliais. Tuoj po rinkimų paskambino, klausė, kokie rinkimų vėjais Šiauliuose, nes neturėjo žinių apie tai, kaip rinkimai vyko Šiauliuose, kas išrinkti.
– Kaip ugdyti žmonėse patriotizmą Šiauliams?
– Manau, kad per kultūrą, per meną. Per kultūrą ir meną atsigautų ir patys Šiauliai, jeigu šioms sritims būtų skiriamas tikras dėmesys. Kad ir po truputį, po žingsnelį skirtume dėmesio tokiai muzikai, kuri ugdo dvasią, verčia susimąstyti, suteikia giluminę prasmę.
– Kodėl kultūra, o ne miesto verslas, gamyba, pramonė?
– Paskui kultūrą į miestą ateis viskas, net ir tos geidžiamosios užsienio investicijos. Užsienyje labai didelis dėmesys skiriamas kultūrai, gilioms jos tradicijoms. Buvau nustebęs, kai Vokietijoje padainavome paprastoje bažnytėlėje ir močiutė, kuri klausėsi koncerto ištiesė kelias markes. Vaikai dainavo, jiems turi būti atlyginta.
Džiaugiuosi, kad jau praėjo tie laikai, kai mūsų berniukai pasiskųsdavo, kad kieme draugams negali pasakyti, kad dainuoja chore, nes pasityčios, pasijuoks. Tai jau didelis žingsnis į priekį.
– Ar daug jūsų dainininkų lieka gyventi ir dirbti Šiauliuose, čia kuria savo namus ir šeimas?
– Per mažai... Dažnai išvažiuoja.
Jeigu matys, kad jie miestui reikalingi, manau, kad dalis sugrįš. Patiko vieno filosofo mintis, kad iš Lietuvos žmonės išvažiuoja ne dėl finansinių sunkumų, bet dėl požiūrio į žmones. Niekas jauniems žmonėms neparodo, kad jie reikalingi mieste. Jie jaučiasi nereikalingi...
Jie galėtų pasiūlyti idėjų miestui ir žinotų, kad jie čia ras vietą, kur bus reikalingi, jie gyvens čia. Apie tai ir turi galvoti miestas.
MIESTAS: Šiaulių miesto Garbės pilietis Remigijus Adomaitis viliasi, kad miestui jauni žmonės taps reikalingi.
MENAS: Berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ įkūrėjas ir vadovas Remigijus Adomaitis įsitikinęs, kad menas gali pakylėti Šiaulius.
Trumpai apie Remigijų Adomaitį
Pedagogas ir chorvedys, Šiaulių berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ meno vadovas ir dirigentas, dainavimo mokyklos „Dagilėlis“ direktorius, Šiaulių miesto garbės pilietis.
1990 metais Šiauliuose įkūrė berniukų chorą „Dagilėlis“, 1999 metais – Šiaulių „Dagilėlio“ dainavimo mokyklą. Choras „Dagilėlis“ – daugelio prestižinių tarptautinių konkursų laimėtojas Lietuvoje ir užsienio šalyse.
