Šiauliai atsisveikina su miesto epocha ir legenda

Šiauliai atsisveikina su miesto epocha ir legenda

Šiau­liai at­si­svei­ki­na su mies­to epo­cha ir le­gen­da

Va­kar am­ži­ny­bėn iš­ke­lia­vo Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­tė Graž­by­lė Venc­laus­kai­tė. Praė­ju­sių me­tų ge­gu­žės 31 die­ną jai su­ka­ko 104 me­tai. G. Venc­laus­kai­tė bu­vo ta­pu­si Šiau­lių mies­to sim­bo­liu, op­ti­miz­mo, ašt­raus pro­to pa­vyz­džiu, tik­rą­ja mies­to le­gen­da. Šian­dien Šiau­lių mies­to ta­ry­ba spręs, ar G. Venc­laus­kai­tė am­ži­no­jo poil­sio ga­lės at­gul­ti ša­lia sa­vo tė­vo – pir­mo­jo Šiau­lių mies­to bur­mist­ro Ka­zi­mie­ro Venc­laus­kio.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Ker­ti­niai as­me­ny­bės ak­me­nys

„Di­de­lė ne­tek­tis. Ji bu­vo mū­sų di­džiu­lė glo­bė­ja, me­ce­na­tė. Jos pa­lai­ky­mas, švie­sūs žo­džiai, min­tys da­rė di­de­lį įspū­dį. Be jo­kios abe­jo­nės, tai bu­vo di­de­lis žmo­gus, la­bai švie­si as­me­ny­bė. Ma­nau, kad to­kių žmo­nių Šiau­liuo­se mes ne­be­tu­ri­me, ar­ba juos rei­kė­tų skai­čiuo­ti ant vie­nos ran­kos pirš­tų. Tai – žmo­gus, ku­ris ma­tė is­to­ri­nes epo­chas. Ir vi­sa­da iš­li­ko žmo­giš­ka, jaut­ri, są­ži­nin­ga sau ir ki­tiems“, – va­kar sa­kė Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus di­rek­to­rius Rai­mun­das Bal­za.

R. Bal­zai vi­suo­met im­po­na­vo G. Venc­laus­kai­tės pro­tas, la­bai konk­re­tūs ir grei­ti spren­di­mai, su­ge­bė­ji­mas grei­tai ras­ti išei­tį. Ža­vė­jo jos ge­bė­ji­mas jung­ti is­to­ri­nę at­min­tį su da­bar­ti­niu gy­ve­ni­mu: G. Venc­laus­kai­tė nuo po­li­ti­nės ak­tua­li­jos ga­lė­da­vo pe­rei­ti į A. Sme­to­nos lai­kų įvy­kius, pa­ly­gin­ti klai­das tar­pu­ka­riu ir šian­dien. Ji su­ge­bė­da­vo vie­ny­ti, su­jung­ti ir pa­da­ry­ti bend­rą iš­va­dą.

R. Bal­za ir G. Venc­laus­kai­tė gi­mę tą pa­čią die­ną – ge­gu­žės 31-ąją. Dau­ge­lį me­tų gim­ta­die­nio pro­ga svei­kin­da­vo vie­nas ki­tą, tai bu­vo pro­ga pa­si­ma­ty­ti, pa­si­kal­bė­ti.

Mu­zie­ji­nin­kai nuo­lat ap­lan­ky­da­vo G. Venc­laus­kai­tę, ji bu­vo mu­zie­jaus bi­čiu­lė ir gar­bės me­ce­na­tė.

Vie­nas iš mu­zie­jaus fi­lia­lų yra įsi­kū­ręs se­se­rų Da­nu­tės ir Graž­by­lės Venc­laus­kaičių do­va­no­ta­me tė­vų na­me Vy­tau­to gat­vė­je. Šiuo me­tu vyks­ta Venc­laus­kių na­mo res­tau­ra­ci­ja.

„Gai­la, kad Graž­by­lė ne­su­lau­kė res­tau­ra­ci­jos pa­bai­gos. Taip ti­kė­jo­mės, kad jai pa­vyks pa­ma­ty­ti in­ter­je­rus, ku­riuos ji ma­tė aug­da­ma šiuo­se na­muo­se“, – sa­kė R. Bal­za.

Mu­zie­jus kau­pė vi­są me­džia­gą, ku­rią G. Venc­laus­kai­tė do­va­no­da­vo, per­duo­da­vo: „Bet ji bu­vo žmo­gus, ku­ris ne­mė­go ar­chy­vuo­ti. Ji ne­bu­vo pri­si­ri­šu­si nei prie ar­chy­vo, nei prie daik­tų. Jai daik­tai bu­vo svar­būs tik tiek, kiek jai tar­na­vo. Ji ger­bė ir my­lė­jo žmo­nes, bet ne daik­tus. Ge­bė­ji­mas pa­dė­ti ki­tiems, at­jau­ta, do­ru­mas, są­ži­nin­gu­mas bu­vo jos ker­ti­niai as­me­ny­bės ak­me­nys.“

Pas­ku­ti­nis G. Venc­laus­kai­tės no­ras bu­vo am­ži­no poil­sio at­gul­ti ša­lia sa­vo tė­vo  Ka­zi­mie­ro Venc­laus­kio  ne­be­vei­kian­čio­se se­no­sio­se Šiau­lių ka­pi­nė­se.

R. Bal­za kal­bė­jo su mies­to va­do­vais, kad išim­ties tvar­ka bū­tų ga­li­ma iš­pil­dy­ti ve­lio­nės va­lią. Klau­si­mas įtrauk­tas į Ta­ry­bos dar­bot­var­kę – šian­dien spren­di­mą tu­rės priim­ti po­li­ti­kai

„Bū­tų nee­tiš­ka neiš­pil­dy­ti jos pa­sku­ti­nės va­lios“, – sa­kė R. Bal­za.

Vy­dū­no krikš­to duk­ra

Praė­ju­sių me­tų lapk­ri­čio 29 die­ną G. Venc­laus­kai­tė iš ek­ra­no svei­ki­no Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je vy­ku­sio ren­gi­nio „Vy­dū­nas Lie­tu­vai ir Šiau­liams“ da­ly­vius. Vy­dū­nas bu­vo G. Venc­laus­kai­tės krikš­to tė­vas, bend­ra­vo su jos ma­ma Sta­nis­la­va Jak­še­vi­čiū­te-Venc­laus­kie­ne.

G. Venc­laus­kai­tė ren­gi­nio da­ly­viams lin­kė­jo vi­suo­me­niš­ku­mo, pa­sa­ko­jo apie sa­vo krikš­ty­nas ir net už­dai­na­vo, pri­si­min­da­ma, kaip šei­mos au­gin­ti­niai svei­ki­no grį­žu­siuo­sius iš baž­ny­čios.

Šį įra­šą pa­ren­gė Vy­dū­no drau­gi­jos na­rė Jur­gi­ta Ged­mi­nie­nė, praė­ju­sių me­tų ru­de­nį in­ten­sy­viai bend­ra­vu­si su G. Venc­laus­kai­te. Pas­ta­rą­jį kar­tą ji Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­tę lan­kė ir svei­ki­no Ka­lė­dų ant­rą die­ną.

No­rė­da­ma įra­šy­ti G. Venc­laus­kai­tės min­tis, po­pu­lia­rin­ti Vy­dū­no at­mi­ni­mą, J. Ged­mi­nie­nė po­rą sa­vai­čių ko­ne kas­dien lan­kė­si pas Vy­dū­no krikš­to ­duk­rą.

„Ji sa­ky­da­vo, kad aš jai duo­du ener­gi­jos ir ga­liu atei­ti, – va­kar sa­kė J. Ged­mi­nie­nė. – G. Venc­laus­kai­tė man pa­li­ko ra­cio­na­lios, pro­tin­gos, įžval­gios, ašt­raus pro­to, grei­tos orien­ta­ci­jos as­me­ny­bės įspū­dį.“

G. Venc­laus­kai­tė bu­vo ir vy­riau­sia Lie­tu­vos skau­tė, pa­dė­jo at­kur­ti Šiau­lių skau­tų or­ga­ni­za­ci­ją po ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo.

„Mes juo­kau­da­vo­me, kad skau­tu ga­li­ma tap­ti nuo 6 iki 100 me­tų, bet da­bar, kai tu­ri­me vy­res­nę skau­tę, pa­kė­lė­me kar­te­lę – nuo 6 iki 106 me­tų“, – „Šiau­lių kraš­tui“ yra sa­kęs Šiau­lių skau­tų tun­to va­do­vas Ser­ge­jus Sta­pon­kus.

Išs­kir­ti­niai gim­ta­die­niai

Praė­ju­sių me­tų ge­gu­žės 31 die­ną 104-ąjį gim­ta­die­nį mi­nė­ju­si G. Venc­laus­kai­tė, kaip ir kas­met, su­lau­kė gau­sių svei­ki­ni­mų. Tarp svei­kin­to­jų bu­vo ar­ti­mie­ji, mies­to Sa­vi­val­dy­bės at­sto­vai, mu­zie­ji­nin­kai, tei­si­nin­kai.

Dė­me­sio ir svei­ki­ni­mų per gim­ta­die­nius gar­bės pi­lie­tė su­lauk­da­vo kas­met. Su­ka­kus 103 me­tams, juo­ka­vo, kad lai­kas iki 100 me­tų skrie­jo grei­tai, o vė­liau – su­lė­tė­jo: „Šim­tas me­tų nė­ra daug, vi­si su­lauk­si­te!“ Lin­kė­jo ne­bi­jo­ti im­ti ge­rų pa­vyz­džių: ji pa­ti nie­ka­da ne­si­gė­di­jo pa­si­mo­ky­ti, jei ma­ty­da­vo, kad žmo­gus ge­riau dir­ba.

„Sūd­na die­na, kiek svei­kin­to­jų, kiek gė­lių“, – taip 102-ojo gim­ta­die­nio pro­ga svei­kin­to­jus na­muo­se pa­si­ti­ko sukak­tu­vi­nin­kė. Tuo­me­ti­niam Šiau­lių mies­to me­rui ji už­ra­šė sa­vo krikš­ta­tė­vio Vy­dū­no kny­gą ir už­si­mi­nė, kad la­bai no­rė­tų, jog bul­va­re at­si­ras­tų pa­mink­las šiam iš­ki­liam žmo­gui.

Per 101-ąjį gim­ta­die­nį G. Venc­laus­kai­tė Šiau­lius ste­bė­jo per pro­gi­nio au­to­bu­so lan­gą.

„Ma­tau daug ap­kū­nių žmo­nių mies­te. Ma­tyt, vi­si tin­gi ju­dė­ti“, – svars­tė. Il­gus me­tus kas­die­nis G. Venc­laus­kai­tės ri­tua­las bu­vo pe­rei­ti bul­va­ru. Po šimt­me­čio daž­niau rink­da­vo­si S. Dau­kan­to gat­vę, kurioje gy­ve­no.

Dar vie­na G. Venc­laus­kai­tės aist­ra bu­vo šo­ko­la­das. Juo­kau­da­vo, kad jos val­gis bu­vo vi­sai ne­vy­dū­niš­kas: ne­mėg­da­vo nei vai­sių, nei dar­žo­vių.

Ypa­tin­gai bu­vo pa­mi­nė­tas G. Venc­laus­kai­tės 100-asis gim­ta­die­nis Ch. Fren­ke­lio vi­lo­je. Gim­ta­die­nio iš­va­ka­rė­se ju­bi­lia­tė bu­vo va­lan­dai pa­kei­tu­si me­rą.

„Graž­by­lė – as­muo, ku­ris sle­pia sa­vy­je daug pa­slap­čių. Tai – iš­ti­sa epo­cha. Du pa­sau­li­niai ka­rai, dvi ne­prik­lau­so­my­bės – vis­kas at­si­spin­di šia­me as­me­ny­je“, – sa­kė mies­to gar­bės pi­lie­tis, me­no­ty­ri­nin­kas Vy­te­nis Rim­kus.

„Jū­sų il­gaam­žiš­ku­mo pa­slap­tis – ne šo­ko­la­das, o mei­lė ir ge­ru­mas“, – per 100-me­čio ju­bi­lie­jų kal­bė­jo Šiau­lių vys­ku­pas Eu­ge­ni­jus Bar­tu­lis.

Be il­go gy­ve­ni­mo re­cep­to

G. Venc­laus­kai­tė – žy­maus Lie­tu­vos tei­si­nin­ko, ad­vo­ka­to, pir­mo­jo Šiau­lių mies­to bur­mist­ro Ka­zi­mie­ro Venc­laus­kio ir ak­to­rės, re­ži­sie­rės, vi­suo­me­nės ir kul­tū­ros vei­kė­jos Sta­nis­la­vos Jak­še­vi­čiū­tės-Venc­laus­kie­nės duk­ra.

2013 me­tais Vil­niaus ro­tu­šė­je „Res­pub­li­kos na­cio­na­li­nių ver­ty­bių“ ap­do­va­no­ji­muo­se skulp­to­riaus Vik­to­ro Tun­ke­vi­čiaus sta­tu­lė­lę „Ša­ke­lė“, skir­tą fi­lant­ro­pei, užau­gi­nu­siai, išauk­lė­ju­siai, iš­moks­li­nu­siai 100 au­gin­ti­nių, at­siė­mė duk­tė G. Venc­laus­kai­tė.

Į šiuos ap­do­va­no­ji­mus G. Venc­laus­kai­tę ly­dė­jo ir „Šiau­lių kraš­to“ žur­na­lis­tai. Po ren­gi­nio lau­rea­tės duk­ra džiau­gė­si, kad bu­vo įver­tin­tas ma­mos triū­sas, at­si­da­vi­mas.

„Ren­gi­ny­je bu­vo ver­ta da­ly­vau­ti vien dėl jū­sų“, – sa­kė šven­tės da­ly­viai, gy­rę G. Venc­laus­kai­tę už ener­gi­ją. „Ne­sup­ran­tu, ko­dėl aš žmo­nėms at­ro­dau iš­skir­ti­nė“, – su jai bū­din­gu hu­mo­ru pe­čiais tą­kart gūž­te­lė­jo po­nia Graž­by­lė.

2013 me­tų Va­sa­rio 16-ąją Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė G. Venc­laus­kai­tei įtei­kė or­di­no „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vai“ Ri­te­rio kry­žių.

Po ap­do­va­no­ji­mo Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bė­je pa­gerb­ta G. Venc­laus­kai­tė bu­vo kuk­li: „Gal ma­ne be rei­ka­lo ap­do­va­no­jo...“

Su­si­ti­ki­me ji sa­kė vis dar su­lau­kian­ti klau­si­mų, ko­dėl 1991 me­tais Šiau­lių mies­tui do­va­no­jo tė­vų na­mus Vy­tau­to gat­vė­je. „Ži­no­te, pirš­ti­nių at­si­sa­ky­ti sun­kiau ne­gu man to na­mo“, – tuo­met paaiš­ki­no po­nia Graž­by­lė ir pri­mi­nė tė­vo no­rą įkur­ti mies­to mu­zie­jų.

G. Venc­laus­kai­tės biog­ra­fi­jo­je – ne vie­nas įver­ti­ni­mas ar ap­do­va­no­ji­mas. Už žy­dų gel­bė­ji­mą Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais G. Venc­laus­kai­tei ir se­se­riai Da­nu­tei bu­vo su­teik­tas Pa­sau­lio tei­suo­lio var­das. 2000 me­tų ba­lan­džio 28 die­ną mo­ti­na S. Venc­laus­kie­nė, se­suo D. Venc­laus­kai­tė (po mir­ties) ir G. Venc­laus­kai­tė bu­vo ap­do­va­no­tos Žū­van­čių­jų gel­bė­ji­mo kry­žiu­mi.

47 me­tus G. Venc­laus­kai­tė dir­bo ad­vo­ka­te.

„Ne­tu­riu aš jo­kio il­go gy­ve­ni­mo re­cep­to. Ma­no tė­vas taip sa­kė: iki 70 me­tų rei­kia dirb­ti – aš taip ir dir­bau. Po to pen­ke­rius me­tus rei­kia rei­ka­lus tvar­ky­ti, o pa­skui ... (iš­raiš­kin­gai pa­si­žiū­ri aukš­tyn). Taip aš nuo sep­ty­nias­de­šimt pen­ke­rių ir lau­kiu, ko ga­liu su­lauk­ti“, – „Šiau­lių kraš­tui“ yra sa­kiu­si G. Venc­laus­kai­tė.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Graž­by­lė Venc­laus­kai­tė bu­vo ašt­raus pro­to, taik­laus hu­mo­ro, op­ti­miz­mo, są­ži­nin­gu­mo, pa­pras­tu­mo pa­vyz­dys.

Per 100-ąjį ju­bi­lie­jųį Ch. Fren­ke­lio vi­los sa­lėje  Graž­by­lė Venc­laus­kai­tė bu­vo pa­si­tik­ta plo­ji­mais.

Švie­saus at­mi­ni­mo bu­vu­sių Šiau­lių mies­to bur­mist­rų vai­kai: Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­čiai Sau­lius Son­dec­kis ir Graž­by­lė Venc­laus­kai­tė. „G. Venc­laus­kai­tė, kai po ka­ro mū­sų šei­mai bu­vo la­bai sun­ku, ne­pra­šo­ma sky­rė ma­no se­se­riai sti­pen­di­ją, kad ga­lė­tų baig­ti uni­ver­si­te­tą,“ – „Šiau­lių kraš­tui“ yra sa­kęs S. Son­dec­kis.

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

Graž­by­lė Venc­laus­kai­tė bu­vo vy­riau­sia Lie­tu­vos skau­tė. 2012 me­tais jai įteik­tas Le­li­jos or­di­nas už nuo­pel­nus Lie­tu­vos skau­ti­jai ir skau­tiš­kam ju­dė­ji­mui.

2013 me­tais Graž­by­lė Venc­laus­kai­tė bu­vo ap­do­va­no­ta or­di­no „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vai“ Ri­te­rio kry­žiu­mi. Pa­siū­ly­mą ap­do­va­no­ti G. Venc­laus­kai­tę, ku­ri vi­są gy­ve­ni­mą tar­na­vo gim­ta­jam Šiau­lių mies­tui, sa­vo veik­lo­je va­do­va­vo­si įsta­ty­mu ir są­ži­ne, tei­kė Sa­vi­val­dy­bė.

Graž­by­lė Venc­laus­kai­tė vi­sa­da bu­vo jau­na sa­vo sie­la ir šir­di­mi.

Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­tės Graž­by­lės Venc­laus­kai­tės 100-asis gim­ta­die­nis bu­vo pa­mi­nė­tas ypa­tin­gai. Gim­ta­die­nio iš­va­ka­rė­se ju­bi­lia­tė bu­vo va­lan­dai pa­kei­tu­si me­rą ir va­do­va­vo mies­tui. „Bu­vo­te vy­riau­sia pa­sau­lio me­rė“, – tą­kart sa­kė Jus­ti­nas Sar­taus­kas ir įtei­kė ju­bi­lia­tei šo­ko­la­di­nį tor­tą, puoš­tą už­ra­šu „Graž­by­lei 100“.