Naujausios
„Šiandien reikia išmokti būti dėkingam“
Taip sako Šiaulių šv. Ignaco Lojolos bažnyčios rektorius jėzuitas kunigas Mindaugas Malinauskas. Kunigas pataria per gavėnią įdėti triūso, kad aplankytų tikras šv. Velykų džiaugsmas. Po šv. Velykų, balandžio 27-ąją, lauks dar viena šventė – popiežius Jonas Paulius II, kuris meldėsi ir šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje, bus paskelbtas šventuoju.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Trumpa tarnystė
M. Malinauskas sausio pradžioje į Šiaulius atvyko iš Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios.
„Esu Šiauliuose, nes reikėjo greit išvažiuoti dviem kunigams. Algimantas Gudaitis išvyko į Latviją. Algis Baniulis išvažiavo į Lemontą (JAV) pakeisti Antano Saulaičio, kuris grįžta į Vilnių“, – paaiškina kunigas.
Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios rektoriumi jis paskirtas iki rugpjūčio pradžios, tada greičiausiai grįš į Vilnių. Iki tol yra numatęs daugybę veiklos. Ar nebus sunku pradėjus darbus vėl išvykti?
„Didžioji dorybė – išmokti dirbti, draugauti šiandien, o paskui – paleisti. Išmokime paleisti, nes vieną dieną vis tiek reikės viską paleisti“, – linki M. Malinauskas.
Reikia pasirengimo
– Rytoj – Verbų sekmadienis, prasidės Didžioji savaitė iki Velykų. Ką reiškia gavėnia XXI amžiaus žmogui, koks pasninkas jam tinkamas?
– Gavėnia – laikas parodyti uolumą, saikingumą. Per gavėnią yra trys pamatiniai dalykai: pasninkas, malda, išmalda. Pasninkas nėra tik mėsytės nevalgymas (žinoma, galima pradėti bent nuo to).
Skubantis žmogus turi sustoti, pažiūrėti į save iš šalies. Pamatyti savo priklausomybę ir išmokti pasakyti „ne“. Jei žmogui įprasta valgyti, jis pasako: „Šiandien nevalgysiu“. Jei sugeba tai laisvai daryti, tada treniruojasi aukštesnėms vertybėms.
Malda laimini, meldiesi už žmones. Už priešus. Už valdžios atstovus. Yra toks pasakymas: lengviau peikti tamsą, nei įjungti šviesą. O juk galėtume įjungti tą mažytę švieselę: „Laiminu tave, politike“.
Lygiai taip pat – išmalda. Nuo senų laikų bažnyčia vis patvirtina, kad Dievas labai laimina, kai žmogus rūpinasi vargšais, stokojančiais. Nereikia kurti ypatingų situacijų, tik reikia budėti, būti pasiruošus šiandien kažkam duoti gero. Sušelpti tuo, ką turi: geru žodžiu ar daiktu. Šalia nuolatinio skubėjimo turėti tarsi trečią akį – stebėtojo.
Per gavėnios rekolekcijas padariau naujovę: kiekvieną darbo dieną prieš šv. Mišias kalbėjau apie dorybes. Žmonės susirinkdavo, konspektuodavo. Tas mane labai džiugina.
– Kas nutinka, kad tarsi iš pirmo žvilgsnio namuose – pilnatvė, nukrautas Velykų stalas, o prisikėlimo džiaugsmo nėra?
– Gal džiaugsmo nepajuntama todėl, kad nėra pasiruošimo. Juk žmogui smagu susivežti savo užaugintą derlių – įdėti triūso ir gauti. Į gavėnią irgi reikia įdėti triūso.
Blogėti mums sekasi automatiškai, bet daryti gerus dalykus, dorybes – sudėtingiau. Nepakanka sakyti: būsiu geras, nesikeiksiu, nepyksiu. Yda turi peraugti į dorybę. Vietoje to, kad parodyčiau nekantrumą, galiu būti kantrus, ištvermingas.
Šventės bus džiaugsmingos, kai žmogus padirbės savo dvasioje, permąstys santykius su artimaisiais.
Labai gera pradžia, kad apskritai yra džiaugsmo išgyvenimo lūkestis. Bet kai yra didelis noras, reikia ir didelio darbo, pastangų. Neužtenka vien užmokėti.
– Žmonės įprato viską įsigyti pirkdami...
– Būtų gerai, jei galėtumei dorybių įsigyti. Kai žmogus aukoja bažnyčiai, galvoja: ką už tai gausiu? Jokios garantijos nėra, viskas dvasinio lygmens. Tuomet nusprendžia: bažnytėlei aukosiu simboliškai, mokymų paklausysiu simboliškai.
Šių dienų gyvenimo būdo mokytojai užsikelia neblogą kainelę, žmonės susimoka, tikisi, laukia. Ir kažko išmoksta, nes susimokėjo!
Kyla retorinis klausimas: žmogau, kiek galėtum paaukoti už vertybę? Kiek gali iš savęs atiduoti vardan kito?
Religinis išgyvenimas
– Koks jums mieliausias šv. Velykų prisiminimas?
– Šv. Velykos – maldos, procesija. Šešerius metus buvau klierikas, per šv. Velykas visuomet grįždavau į tėviškę – Kauną, Aleksotą. Kunigo gyvenime šv. Velykos – pats sunkiausias darbymetis. Galiausiai aplanko jausmas: „Jau įvyko Velykos!“
Prieš akis iškyla vaizdas bažnyčioje: Švenčiausiasis Sakramentas, visi klūpo, gieda. Man pakyla noras atsimelsti už visą tautą. Žinau, kad už nugaros susirinkusi tauta, kurios pusė tik vieną kartą gyvenime ateina į bažnyčią. Užeina noras pramušti dangų ir tuo pačiu metu – žmonių širdis. Tai – žavintis religinis išgyvenimas.
Dabar didelį džiaugsmą kelia pamokslavimas. Ypač, jei matau, kad žmonių akys dega, šviečia.
– Ką šiemet žmonėms akcentuosite per šv. Velykas?
– Gavėnia susieta su kančia – galvoju apie kančios momentą.
Neseniai buvau pas mirštantį ligonį. Artimieji sutrikę, pasirengę bet ką padaryti, kad viskas būtų gerai. Sakiau: melskitės garsiai. Mirštantieji savotiškai grįžta į savo jaunystės dienas, vaikystę. Žmogaus kryžiaus kelionei padeda paprastos maldos, artimųjų buvimas.
Reikia nepasimesti, neišsigąsti, turėti tvirtumo. Teisinga reakcija krizinėse situacijose ir yra perėjimas iš mirties į prisikėlimą. Tame yra gyvenimas. Kitaip pasiduodame, mirštame.
Tikrą džiaugsmą suteikia viltis, ji kyla iš atsidavimo, pasiaukojimo. Jei žmogus nenori aukotis, atsiduoti, džiaugsmą užgožia egoizmas.
Mokyklose vaikų klausiu, ko jie siekia. „Mes pagyventi norime“, – atsako. Klausiu, kaip? „Baigsim mokslus, užsidirbsim, o tada jau gyvensim“. Bandau įrodyti, kad tai – iliuzija, bėganti žaltvykslė. Reikia šiandien išmokti būti dėkingam. Reikia šiandien išmokti būti kantriam. Reikia šiandien išmokti kalbėtis.
Popiežiaus trauka
– Pernai, popiežiumi tapus Pranciškui, prabilta apie Bažnyčios pavasarį. Kokie buvo pirmieji Bažnyčios pavasario metai?
– Vatikanas dar nuo tada, kai pradėjo spindėti auksu, yra kritikuojamas. Nors pats didžiausias neturtėlis paprastai ir būna popiežius. Ar jis turi savo laiko? Ne.
Oficialiame lygmenyje yra duodamos aiškios žinutės. Vatikano struktūrose yra daug garbės titulų: popiežius ima ardyti struktūras, kurios yra tik atskirų žmonių pagerbimas.
Dabar popiežius viešai ir konkrečiai parodo, kad įmanoma gyventi ir kitaip.
Benediktas XVI kalbėjo moksline kalba, Pranciškus, kilęs iš Lotynų Amerikos, matęs skurdo, kalba praktiškiau. Jis gali tiesiog palinkėti gero vakaro.
Popiežius žengia gražius žingsnius, nes žmonės ieško žmogiškumo. Tad kunigai negali susireikšminti.
– Balandžio 27 dieną Jonas Paulius II bus paskelbtas šventuoju. Jo vizitas Lietuvoje glaudžiai susijęs ir su šv. Ignaco Lojolos bažnyčia. Kaip planuojate paminėti šį įvykį?
– 11 valandą bus aukojamos šv. Mišios. Pamaniau, netilpsime bažnyčioje, perkelsime šv. Mišias į lauką. Tikimės, kad televizija apeigas transliuos iš Vatikano, stengsimės jas rodyti per projektorių.
Po jų planuojame koncertą. Pagrosiu ir aš. Su vyskupu Kęstučiu Kėvalu ir „Marijos radijo“ programų direktoriumi Gintautu Blužu turime kunigų grupę „Sacerdos“. Tik kolegos labai užsikrovę darbais: bandau juos įkalbėti rudenį groti piligriminiame žygyje Kryžių kalnas-Šiluva.
Šiuo metu pats išgyvenu žmonių pamaldumo augimą būtent dėl Jono Pauliaus II. Žmonės neraginami neša gėlių prie paminklo, dega žvakes. Prieš eidami į bažnyčią, pirma nueina prie popiežiaus statulos.
Antradienius pašventėme popiežiaus garbei, meldžiamės už intencijas, jas žmonės rašo lapeliuose. Tą dieną būna kone dvigubai daugiau žmonių.
Jonas Paulius II mums labai artimas: čia (klebonijos kambaryje) šnekėjo, valgė. Kitame kambaryje ilsėjosi. Bažnyčioje meldėsi. O dar garsioji istorija, kai popiežius pasimeldęs bažnyčioje atsistojo su raudona dažų dėme! Vėliau, kuriant skulptūrą, ties keliu išryškėjo raudona dėmė. Eilinis faktas tampa aiškiu rūpesčio ženklu iš dangaus. Kaip patvirtinimas, ką daryti. Melstis, nes jis laimina.
Gražu, kad per Kovo 11-osios šventę mokiniai atėjo prie popiežiaus paminklo. Arba – kad orientacinėse varžybose vienas iš punktų yra nusifotografuoti prie popiežiaus.
Jono TAMULIO nuotr.
DŽIUGESYS: Kunigas vienuolis Mindaugas Malinauskas džiaugiasi, kad popiežiaus Jono Pauliaus II skulptūra tapo mielai lankomu objektu. Balandžio 27 dieną Jonas Paulius II bus paskelbtas šventuoju.
LINKĖJIMAS: Šiaulių šv. Ignaco Lojolos bažnyčios rektorius jėzuitas kunigas Mindaugas Malinauskas likus savaitei iki Velykų linki atsinaujinti. Sustoti, apsispręsti ir pasiryžti keistis.
LAIMINIMAS: Mindaugas Malinauskas sako, jog tikintieji stengiasi atsistoti prieš popiežiaus skulptūrą, taip tikėdamiesi jo palaiminimo.
