Šeimos istoriją lipdo po gabalėlį

Šei­mos is­to­ri­ją lip­do po ga­ba­lė­lį

Į Šiau­lius iš Iz­rae­lio at­vy­kęs Ben­ja­min Le­vi­ne po ne­di­de­lį epi­zo­dą dė­lio­ja šei­mos is­to­ri­ją. Dar vi­sai ne­se­niai ma­nė, kad gi­mi­nės šak­nys vi­siš­kai nu­kirs­tos. Žen­gus pir­mą paieš­kų žings­nį, at­si­vė­rė slėp­tos skau­džios pa­tir­tys ir ne­tek­tys, sklei­dė­si ne­ti­kė­ti at­ra­di­mai. Din­gu­sių gy­ve­ni­mų dė­lio­nė­je at­si­ra­do ir Šiau­liai: čia iki mir­ties sto­vyk­los gy­ve­no B. Le­vi­ne tė­vas Mi­chae­lis Le­vi­nas su pir­mą­ja šei­ma.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Skau­di te­ma

Su B. Le­vi­ne su­si­ti­ko­me Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus Ch. Fren­ke­lio vi­lo­je. Į Šiau­lius jį at­ly­dė­jo gi­das Chai­mas Barg­ma­nas.

Pa­ke­liui gi­das sve­čiui pa­siū­lė už­suk­ti į Rad­vi­liš­kį, kur prie Sa­vi­val­dy­bės yra pa­sta­ty­tas stul­pas su ro­dyk­lė­mis, ant ku­rių nu­ro­dy­ti Rad­vi­liš­kio už­sie­nio mies­tų par­tne­rių, tarp jų – ir iš Iz­rae­lio, pa­va­di­ni­mai ir her­bai.

Šiau­liuo­se B. Le­vi­ne pra­lei­do vie­ną die­ną. Ap­žiū­rė­jęs Ch. Fren­ke­lio vi­los eks­po­zi­ci­ją, su­si­ti­ko su Šiau­lių žy­dų bend­ruo­me­ne.

B. Le­vi­ne, ke­liau­da­mas po Lie­tu­vą, ieš­ko­jo din­gu­sios is­to­ri­jos: tė­vo ir mo­ti­nos, tė­vo pir­mo­sios šei­mos.

„Le­vi­nas, Mau­ša, Vil­niaus g-vė 100, 534“, – nu­ro­dy­ta 1938 ir 1939 me­tų „Lie­tu­vos te­le­fo­nų abo­nen­tų są­ra­še“ – Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je sau­go­mo­se te­le­fo­nų kny­go­se.

„Ma­no tė­vas Mi­chae­lis Le­vi­nas, jį vi­si va­di­no Mis­cha, gy­ve­no Šiau­liuo­se nuo 1919 iki 1944 me­tų, čia bu­vo ge­te. Tu­rė­jo žmo­ną ir du vai­kus, jie bu­vo nu­žu­dy­ti na­cių. Ma­no tė­vas nie­ka­da apie tai ne­kal­bė­jo. Ši jo gy­ve­ni­mo da­lis bu­vo per daug skaus­min­ga“, – pa­sa­ko­ji­mą pra­de­da B. Le­vi­ne.

Sū­nus anks­čiau net ne­ži­no­jo, kad tė­vas yra gy­ve­nęs Šiau­liuo­se. Ži­nios bu­vo skur­džios: tė­vas ki­lęs iš Vil­niaus, ma­ma – iš Kau­no, jie su­si­ti­ko po ka­ro, 1947 me­tais, Vo­kie­ti­jo­je. Ži­no­jo, kad ne tik tė­vai, bet ir jų drau­gai yra iš Lie­tu­vos.

„Jie di­džia­vo­si bū­da­mi iš Lie­tu­vos, ma­no tė­vas tar­na­vo Lie­tu­vos ka­riuo­me­ne­je. Iš jo pu­sės šei­ma 400 me­tų gy­ve­no Lie­tu­vo­je. Vi­sos šak­nys čia. Bet kai aš no­rė­da­vau apie tai pa­si­kal­bė­ti, jis ne­ga­lė­da­vo. Ma­ty­da­vau, kad jam su­ke­lia skaus­mą net klau­si­mas, tad nu­sto­jau klau­si­nė­ti. Nie­ko ne­ži­no­jau apie praė­ju­sį gy­ve­ni­mą ir ma­niau, nie­ka­da ne­su­ži­no­siu.“

Su­ži­no­ta is­to­ri­ja

Maž­daug prieš me­tus, kai si­na­go­go­je B. Le­vi­ne pa­ger­bė tė­vo at­mi­ni­mą, į gal­vą atė­jo min­tis, kad tu­ri kaž­ką pa­da­ry­ti dėl ki­tų – ne­ži­no­mų­jų iš praei­ties. Bet kaip, jei net jų var­dų nė­ra?!

Pra­si­dė­jo il­ga paieš­kų is­to­ri­ja su at­ra­di­mais ir pra­ra­di­mais, ak­li­gat­viais ir vėl pir­myn ve­du­sio­mis ži­nio­mis.

Ga­liau­siai pa­vy­ko ras­ti tė­vo pir­mo­sios šei­mos var­dus. Ge­to są­ra­še bu­vo ir jų gi­mi­mo da­tos.

Pir­mo­ji tė­vo žmo­na Bei­le gi­mė 1907 me­tais sau­sio 20 die­ną Šiau­liuo­se. 1934 me­tų ko­vo 10 die­ną Šiau­liuo­se pa­sau­lį iš­vy­do duk­ra Sa­ra Le­vi­nai­tė, 1937 me­tų ba­lan­džio 7 die­ną – sū­nus Hi­le­lis Le­vi­nas.

Paaiš­kė­jo kad M. Le­vi­no pir­mo­ji žmo­na tu­rė­jo dvi se­se­ris ir bro­lį. Vie­na se­suo – Leah Plo­tel – dar 1933 me­tais iš­vy­ko į Iz­rae­lį.

Ši ži­nia nu­ve­dė pas gy­vuo­sius – šios mo­ters vai­kus. Su­si­ti­kus paaiš­kė­jo dar dau­giau. Iš­vy­ku­si iš Lie­tu­vos, ji su­si­ra­ši­nė­da­vo su Šiau­liuo­se li­ku­sia se­se­ri­mi. Ne­ti­kė­tu­mas – B. Le­vi­ne ga­vo tė­vo pir­mo­sios žmo­nos ir vai­kų nuo­trau­ką!

„Dar vi­sai ne­se­niai aš net ne­ži­no­jau, kas jie, o da­bar jau tu­rė­jau nuo­trau­ką!“ – te­le­fo­no ek­ra­ne pa­ro­do B. Le­vi­ne. Fo­tog­ra­fi­jos kam­pu­ty­je ma­ty­ti 1938 me­tų da­ta.

Šiau­lių ge­te Le­vi­nų šei­ma bu­vo nuo 1941 me­tų va­sa­ros. Kai 1944 me­tų lie­pą ge­tas bu­vo lik­vi­duo­tas, M. Le­vi­ną su žmo­na ir vai­kais na­ciai iš­siun­tė į Štut­ho­fo kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­lą. Po mė­ne­sio tė­vas bu­vo per­kel­tas į Da­chau, 1945 me­tais iš­lais­vin­tas ame­ri­kie­čių ka­riuo­me­nės.

Žmo­na, duk­ra ir sū­nus bu­vo nu­žu­dy­ti. Sū­nus bu­vo iš­siųs­tas į Auš­vi­cą – dak­ta­ras Jo­se­fas Men­ge­lė, „Mir­ties an­ge­las“, jį pa­si­rin­ko eks­pe­ri­men­tams. Mer­gai­tė žu­vo bū­da­ma 10-ies, be­riu­kas – 7 me­tų.

Vi­sa ši in­for­ma­ci­ja B. Le­vi­ne pa­sie­kė per pa­sku­ti­niuo­sius du–tris mė­ne­sius. Iki tol te­ži­no­jo, kad tė­vas tu­rė­jo žmo­ną ir vai­kų, bet ne­ži­no­jo, nei kur jie gy­ve­no, nei ko­kie jų var­dai ar am­žius.

„Kai pra­dė­jau ieš­ko­ti, ne­tu­rė­jau jo­kių gi­mi­nių, nu­lį, vi­si bu­vo iš­žu­dy­ti. Da­bar si­tua­ci­ja pa­si­kei­tė. Po pus­me­čio, ma­nau, tu­rė­siu dar dau­giau apie ką pa­pa­sa­ko­ti“, – ti­ki­si B. Le­vi­ne.

Šiau­lių epi­zo­das

Kai B. Le­vi­ne nu­spren­dė skris­ti į Lie­tu­vą, įsi­gi­jo vie­nos kryp­ties bi­lie­tą. Ne­ži­no­jo, kur nu­ves ši ke­lio­nė – ko lauk­ti ir ti­kė­tis.

Pir­mą­sias die­nas sky­rė Vil­niui, kur M. Le­vi­nas gi­mė 1902 me­tų ko­vo 7 die­ną ir gy­ve­no iki 1919 me­tų, kol per­si­kė­lė į Šiau­lius. Ban­dė at­sek­ti ir įsi­vaiz­duo­ti, kur ir kaip klos­tė­si tė­vo gy­ve­ni­mas XX am­žiaus pra­džio­je. Ne­bu­vo leng­va.

Paaiš­kė­jo, kad tė­vas tu­rė­jo dvy­nę se­se­rį Sa­rą, dar du bro­lius Ab­ram (g. 1904) ir Ze­lik (g. 1906), se­se­rį Ro­zą (g. 1903). Vi­si jie bu­vo gi­mę Vil­niu­je. B. Le­vi­ne net neį­si­vaiz­da­vo apie jų eg­zis­ta­vi­mą. Tė­vas ne­bu­vo mi­nė­jęs ne­tgi dvy­nės se­sers.

„Tik kar­tą pra­si­ta­rė apie se­se­rį: kad ji mi­rė jau­na, bet tai bu­vo 30-ies se­kun­džių po­kal­bis prieš 50 me­tų. Pir­mas ir pa­sku­ti­nis kar­tas, kai apie tai gir­dė­jau.“

Sa­ra, Ro­za ir Ab­ram gy­ve­no Vil­niu­je, žu­vo per Ho­lo­kaus­tą. Ze­lik ve­dė mo­te­rį iš Kau­no ir taip pat neiš­gy­ve­no Ho­lo­kaus­to.

Paaiš­kė­jo ir ke­le­tas M. Le­vi­no gy­ve­ni­mo Šiau­liuo­se epi­zo­dų.

Į Šiau­lius jis at­vy­ko mo­ky­tis kai­li­nin­ko ama­to. B. Le­vi­ne svars­to, kad tė­vas ga­lė­jo tu­rė­ti ry­šių su Ch. Fren­ke­liu, gal­būt pas jį mo­kė­si.

Šiau­liuo­se M. Le­vi­nas tu­rė­jo sa­vo vers­lą, kai­lių siu­vyk­lą, na­mus su te­le­fo­nu.

„Tai ro­do, kad jo vers­las bu­vo sėk­min­gas“, – sa­ko B. Le­vi­ne.

„Žiem­ga­los“ žur­na­le pub­li­kuo­ta­me Jo­no Nek­ra­šiaus straips­ny­je „Ama­tai, pra­mo­nė ir ūkis tar­pu­ka­rio Šiau­liuo­se“ nu­ro­do­ma, kad M. Le­vi­no kai­lių siu­vyk­la vei­kė ad­re­su Tra­kų g. 20.

Vė­liau sū­nui pa­vy­ko su­ži­no­ti, kad kaž­kiek lai­ko tė­vas Šiau­liuo­se gy­ve­no tuo­me­ti­nė­je Da­riaus ir Gi­rė­no gat­vė­je, nu­me­ris 33.

Tarp lit­va­kų

Ieš­ko­da­mas praei­ties, B. Le­vi­ne pir­miau­sia kon­cent­ra­vo­si į tė­vą, nes jis tu­rė­jo vai­kų.

Ma­mos Ra­chel Sred­nitzk, ki­lu­sios iš Kau­no, is­to­ri­ja pa­na­ši, tik ji ne­bu­vo su­kū­ru­si šei­mos. Ap­si­lan­kęs Kau­ne, B. Le­vi­ne ra­do na­mą, ku­ria­me ma­ma užau­go, ap­žiū­rė­jo ke­le­tą ki­tų gi­mi­nės pa­sta­tų.

B. Le­vi­ne tė­vai su­si­tuo­kė 1947 me­tais Vo­kie­ti­jo­je. 1949 me­tais Miun­che­ne gi­mė sū­nus Ben­ja­min. Šei­ma iš­vy­ko į JAV, iš pra­džių gy­ve­no Niu­jor­ke, vė­liau per­si­kė­lė į At­lan­tą (Džor­dži­ja), kur B. Le­vi­ne ir užau­go. At­lan­to­je 1953 me­tais gi­mė se­suo Bet­ty, ji te­be­gy­ve­na JAV.

„Užau­gau šei­mo­je, ku­rio­je kal­bė­jo­me ji­diš, pa­ži­no­jo­me lit­va­kus. Mus su­pan­tys žmo­nės, tė­vų drau­gai bu­vo lit­va­kai, iš­gy­ve­nę Ho­lo­kaus­tą. Nie­ka­da ne­bu­vo­me at­skir­ti nuo Lie­tu­vos pa­vel­do, vi­sa­da tai bu­vo di­de­lė mū­sų šei­mos da­lis.“

Tė­vas mi­rė 1977 me­tais, pra­bė­gus dviem sa­vai­tėms po sū­naus ves­tu­vių. Jam bu­vo 75-eri.

1986 me­tais B. Le­vi­ne su žmo­na Na­ta­lie per­si­kė­lė į Iz­rae­lį. Tuo­met au­gi­no tris vai­kus: Itą, Mi­chael (pa­va­din­tą tė­vo gar­bei) ir Sa­rą. Iz­rae­ly­je gi­mė dar trys: Chaim, Shos­ha­na ir Ra­fael.

Il­gą lai­ką šei­ma gy­ve­no Je­ru­za­lė­je, prieš 10 me­tų per­si­kė­lė į Shi­loh: va­lan­da ke­lio į pie­tus iki Je­ru­za­lės ir va­lan­da į va­ka­rus iki Tel Avi­vo.

B. Le­vi­ne, sėk­min­gas tu­riz­mo ir fi­nan­sų sri­čių vers­li­nin­kas, džiau­gia­si spren­di­mu gy­ven­ti Iz­rae­ly­je: yra užim­tas ir lai­min­gas žmo­gus, nes da­ro tai, ką no­ri.

Neat­sa­ky­ti klau­si­mai

Ke­lio­nė po Lie­tu­vą, praei­ties paieš­kos su­jau­kė B. Le­vi­ne min­tis.

„Su­mi­šu­sios, per­si­py­nu­sios emo­ci­jos. Skaus­mas ir pa­si­di­džia­vi­mas – kar­tu. At­vy­kau gal­būt iš­gy­ti, gal­būt iš­mok­ti, – svars­to B. Le­vi­ne. – Gai­la, kad pa­bai­ga to­kia tra­giš­ka. Tė­vas, žy­dų bend­ruo­me­nė kū­rė gra­žų gy­ve­ni­mą Lie­tu­vo­je, jie bu­vo svar­bi ša­lies kul­tū­ros, pro­gre­so da­lis. Ir nu­žu­dy­ti už nie­ką. Dar ne­su­si­dė­lio­jau vi­sų jaus­mų, tam rei­kia lai­ko.“

Gal šei­mos is­to­ri­ja taps kny­ga?

„Gal. Žy­miuo­si pa­sta­bas, fo­tog­ra­fuo­ju, kas­dien nau­jie­nas pra­ne­šu vai­kams. Jei ra­šy­čiau kny­gą, ji ir bū­tų skir­ta vai­kams, anū­kams – ne­bū­ti­na pa­tek­ti į „New Yourk Ti­me“ po­pu­lia­riau­sių kny­gų są­ra­šą.“

B. Le­vi­ne sa­ko ne­tu­rįs konk­re­taus paieš­kų tiks­lo: plau­kia pa­sro­viui ir ste­bi, kur bus nu­neš­tas. Be išanks­ti­nių lū­kes­čių. Il­ga ke­lio­nė, ku­ri neaiš­ku, kur nu­ves.

Pak­laus­tas, ar pa­si­kei­tė nuo­mo­nė apie Lie­tu­vą ke­lio­nės me­tu, su­si­mąs­to.

– Tai gi­lus klau­si­mas, į ku­rį sun­ku iš kar­to at­sa­ky­ti. Bū­siu at­vi­ras. Tė­vai ma­žai kal­bė­jo apie Lie­tu­vos pa­tir­tį. Iki ka­ro jie jau­tė­si svar­bia, di­de­le ša­lies da­li­mi, dir­bo Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bei, vie­šai kal­bė­jo lie­tu­viš­kai.

Jie jau­tė­si iš­duo­ti, nes, pa­vyz­džiui, ma­no se­ne­liai iš ma­mos pu­sės bu­vo nu­žu­dy­ti lie­tu­vių, ne na­cių. Ži­no­ma, jei čia ne­bū­tų bu­vu­sių na­cių, to nie­ka­da ne­bū­tų at­si­ti­kę, vi­si tai su­pran­ta. Ki­ta ver­tus, yra ir šei­mos na­rių, iš­gel­bė­tų lie­tu­vių. Jie slė­pė ūky­je ma­mos se­se­rį.

Sun­ku api­bend­rin­ti. Ir tais bai­siais lai­kais bu­vo daug pa­dė­ju­sių žmo­nių. Aš nie­ka­da ne­bu­vau čia, ne­ži­nau, kur tie­sa. Iki šiol apie tai svars­tau. Vi­sur yra ge­rų ir blo­gų žmo­nių, li­ki­mas ga­li nu­lem­ti vi­saip.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Skaus­mas ir pa­si­di­džia­vi­mas – kar­tu. Šiuos jaus­mus Lie­tu­vo­je iš­gy­ve­no Ben­ja­min Le­vi­ne.

Ben­ja­min Le­vi­ne sten­gė­si įam­žin­ti praei­ties pėd­sa­kus. Gal­būt atei­ty­je su­rink­ta me­džia­ga taps kny­ga vai­kams ir anū­kams.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Ben­ja­min Le­vi­ne tė­vo pir­mo­ji šei­ma: žmo­na Bei­le (Plo­tel) Le­vin, kai­rė­je – ket­ve­rių me­tų Sa­ra, de­ši­nė­je – vie­ne­rių Hil­lel. Vi­si trys bu­vo gi­mę Šiau­liuo­se. Fo­tog­ra­fuo­ta 1938 me­tais.

Ben­ja­min Le­vi­ne tė­vai Mi­chae­lis Le­vi­nas ir Ra­chel Sred­nitz­ki su­si­tuo­kę Miun­che­ne, 1947 me­tai.