Naujausios
Dalijosi dvasios turtais
„Šiaulių kraštas“ ne kartą yra rašęs apie E. Brajinskienę, lankęsis svečiuose. Aktyviai moteriai rūpėjo daugybė dalykų: nuo mažo iki seno, nuo futbolo komandos iki politinių aktualijų.
Ne kartą etnografijos žinovė pasakojo apie šventes ir jų tradicijas, papročius, dalijosi savo dvasios turtais, sumanymais ir įgyvendintomis iniciatyvomis.
E. Brajinskienė buvo ir dainomis, ir širdimi atsidavusi gimtajam kraštui ir Lietuvai. Kalbėjo tarmiškai – išmintingai ir taikliai.
„Man skauda širdį dėl Lietuvos, dėl to, kaip ji valdoma. Nematau Lietuvoje daug stiprių lyderių ir protingų, bet dorų žmonių, kurie galėtų vesti mūsų šalį. Gal užtektų protingų, bet trūksta atsidavusių. Reikia didelės meilės darbui, kurį dirbi, o ne godumo“, – prieš beveik septynerius metus „Šiaulių kraštui“ sakė šviesuolė („Ir dainomis, ir širdimi – už Lietuvą“, Rita Žadeikytė, 2014 m. rugsėjo 26 d.).
E. Brajinskienė gimė 1930 metų kovo 9 dieną Šeduvoje, 1936–1949 metais mokėsi vietos pradžios mokykloje ir gimnazijoje. Studijavo Vilniaus pedagoginiame institute.
„Šiaulių kraštui“ yra sakiusi, jog trečiame kurse paliko pedagoginį institutą vien todėl, kad, eidama į auditoriją persižegnojo, prasidėjo neįtikėtini įtarinėjimai, persekiojimai, svarstymai („Nepavargstanti kultūros entuziastė“. Gražina Dunauskienė, 2000 m. gegužės 10 d.).
1952–1954 metais dirbo Šiupylių (Šiaulių r.) septynmetės mokyklos mokytoja, 1954–1958 metais – Šeduvos vidurinės mokyklos mokytoja, aštuonerius metus dirbo kultūros namuose Karelijos autonominėje respublikoje, grįžusi įsidarbino Pakalniškių bibliotekoje. 1970–1986 metais – Šeduvos kultūros namų direktorė, 1986–1989 metais – Raudondvario kultūros namų direktorė.
Telkė meno kolektyvus, organizavo renginius, šventes.
„Pajutau – va, kokio darbo man reikia, ir malonumo jo turėti iš manęs taip lengvai nebeatimsi...“ – minėdama 70-metį, „Šiaulių kraštui“ sakė E. Brajinskienė.
1978 metais E. Brajinskienė įkūrė garsųjį etnografinį ansamblį „Šeduva“. Didelį dėmesį skyrė ir mažiesiems bei jaunimui: sukūrė ir vadovavo vaikų ir jaunimo etnografiniams ansambliams „Vieversėliai“, „Žvirbliukai“.
„Būdavo tiek sumanymų, reikalų ir taip norėjosi tai padaryti, kad nebesutilpdavome į valandas. Kartais, pasilikę po repeticijų padainuoti savo malonumui, užsimiršdavome iki pat paryčių“, – yra sakiusi E. Brajinskienė. Iš pasidainavimų ir gimė etnografinio ansamblio, vėliau pavadinto „Šeduva“, idėja.
Su ansambliu „Šeduva“ parengė daugybę koncertinių programų, projektų. 2006 metais ansamblis už tradicinės kultūros puoselėjimą ir sklaidą apdovanotas „Aukso paukšte“.
2014 metais E. Brajinskienė su kolektyvu „Šeduva“ paskutinįkart dalyvavo Dainų šventėje.
„Laimė, jeigu valgai duoną, Motinos rankom keptą. Laimingas tas žmogus, katras valgo duoną Tėvo rankom riektą. Laimingas tas, kuris turi savo Tėvą, Motiną, savo namus ir savo Tėvynę. Kur jūs bebūtumėt, kur begyventumėt, žinokit, kad visuomet turit teisę grįžti ir mes jūsų laukiam“, – šiais žodžiais pasveikino Dainų šventės dalyvius.
Daugiau nei keturis dešimtmečius E. Brajinskienė rinko tautosaką: surinko apie 1 000 Šeduvos krašto dainų, jos išleistos kompaktinėmis plokštelėmis, įrašytos Lietuvos radijuje, televizijoje, Lietuvos liaudies kultūros centre. Rinko įvairiausius pasakojimus, dainas, užrašinėjo papročius, tradicijas, posakius.
Sukurti Lietuvos televizijos filmai „Šeduvių vestuvės“, „Šeduvių sekminės“, „Šeduvių krikštynos“, Aukštaitijos televizijos filmas „Šeduva“, išleista tautosakos knyga šeduvių tarme „Tetervins subilda“, Šeduvos krašto dainų knyga „Šedvos mestely aušrela auša“ bei to paties pavadinimo kompaktinė plokštelė.
„Per daugiau nei 30 metų surinktas didžiulis pasakojimų, padavimų, papročių, dainų archyvas. Nemažai dainų užrašyta iš Šeduvos krašto dainorių, kurie jau iškeliavo Anapilin. Galvodama, kad ir man iškeliavus Anapilin, dings surinktas paveldas, perdaviau visą medžiagą Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui“, – pristatydama knygą ir plokštelę, 2016 metais sakė E. Brajinskienė.
Panaudota Dievo dovana
E. Brajinskienės veikla įvertinta daugybe apdovanojimų.
1998 metais už kraštotyros, etnografijos darbus apdovanota Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos diplomu ir premija „Už tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą“.
2004 metais nominuota Radviliškio rajono Metų etnografe, tais pačiais metais apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu.
2005 metais LTV projekte „Daugiau saulės, daugiau šviesos“ paskelbta Lietuvos šviesuole, tais pačiais metais apdovanota Gerumo angelo statulėle bei Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.
2010 metais įteiktas Radviliškio rajono savivaldybės mero Padėkos ženklas.
2011 metais E. Brajinskienei suteiktas Šeduvos miesto garbės piliečio vardas, 2017 metais paskelbta Radviliškio krašto garbės piliete.
2000 metais „Šiaulių kraštas“ minėtame straipsnyje „Nepavargstanti kultūros entuziastė“ rašė: „Artimieji kartais pataria: „Pailsėtum, Emilija, prieš savąją kelionę, ramia galva nors senatvėje kiek pabūtum...“ Entuziastės filosofija kitokia: „Kiekvienam Dievas davė kažkokią dovaną. Ją turi panaudoti per visą savo gyvenimą. Nuodėmė to nedaryti“.
Gautą Dievo dovaną E. Brajinskienė panaudojo su kaupu.
