Savanorių misija Ukrainoje – nuo katalikų iki stačiatikių Velykų

Savanorių nuotr.
Savanoriai prie Donecko srities ženklo.
„Reikia duoti žmogui tada, kai jam reikia, o ne tada, kai tau nebereikia“, – šiais šviesaus atminimo močiutės žodžiais vadovaujasi šiaulietė Alma Petrauskienė. Velykų vakarą savanorė su bendraminčiais išvyko į Ukrainą – nuvežti akcijos „Velykos batų dėžutėje“ dovanas bei kitą paramą. Ukrainoje Velykos šiemet buvo švenčiamos savaite vėliau nei pas mus – balandžio 16 dieną. Lietuvių karavanas vyko ten, kur vyksta nuolatiniai apšaudymai.

Gerumas batų dėžėje

Tai – jau antras savanorių organizacijos „Saugus prieglobstis LT“ („SafeHaven LT“), vadovaujamos Olivijos Anaškinaitės, dovanų karavanas Ukrainoje. Pirmoji iniciatyva „Kalėdos batų dėžutėje“ buvo įgyvendinta metų sandūroje. Idėja sulaukė didelio palaikymo, dovanos batų dėžutėse bei kita parama tąkart pasiekė Donecko, Charkivo ir Chersono regionus.

Artėjant Velykoms, geradariai buvo pakviesti Ukrainos vaikams ir kariams padovanoti Velykas batų dėžėje. Šiauliuose Velykų dovanų akciją koordinavo labdaros ir paramos fondo „Peremoga“ vadovė Giedrė Gudonytė. Prie akcijos prisijungė ukrainiečių integracijos centras „Malva“.

Išdalyti dovanas bei kitą paramą kariams, ligoninėms iš Šiaulių vyko savanorė Alma Petrauskienė. Kelionei šiaulietė paskyrė savo atostogas.

Šiauliuose kariams buvo surinktos 75 Velykų dovanos batų dėžėse, o vaikams – 201. Pasipildžius Kaune, Almos automobilyje jau buvo per 500 batų dėžių su dovanomis. Iš viso į Ukrainą iškeliavo per 1 000 velykinių dovanų.

Į Ukrainą išvykusioje kolonoje buvo gabenama įvairiausia parama kariams ir civiliams. Mašinos iš Kauno pajudėjo Velykų vakarą, o grįžo už savaitės – per stačiatikių Velykas.

Ukrainoje lietuvius sutiko partneriai – paramos fondas „Humanitarian Center of Ukraine“ (vadovė Hanna Davydenko). Šis fondas parengė maršrutą, derino dokumentus, logistiką, susitikimus. Parama pasiekė Charkivo ir Donecko regionus.

Savanorių kelionė driekėsi per Kijevą, Vinycią, Charkivą, Balakliją, Iziumą, Slovjavnską, Kramatorską, Lymaną, Kostiantynivką, užsukant į aplinkinius kaimus. Iš viso buvo nuvažiuota per 5 tūkstančius kilometrų. Į pavojingas vietas savanoriai važiavo lydimi kariškių, policijos apsaugos.

Kalėdinėje kelionėje ekipaže buvo po du vairuotojus, šį kartą – po vieną. Ukrainoje atstumai didžiuliai, tad savanoriai kildavo anksti ir į kelią pajudėdavo penktą ryto. Viešbučių darbuotojai buvo labai supratingi, įduodavo pusryčių lauknešėlius.

„Kaip diena ir naktis“, – Ukrainos vakarus, centrinę dalį ir rytus lygina Alma. Kur nevyksta aktyvūs karo veiksmai, tęsiasi kasdienis gyvenimas, žmonės dirba, arčiau fronto – viskas uždaryta.

„Pasiekėme tokias vietas, kur visko reikia. Žmonės džiaugiasi net muilu. Jie nieko neprašo, bet supranti, kad darbų nėra, atlyginimų nėra. Pensijas gauna, bet tai tik 30 eurų, iš tiek turi pragyventi. Maisto jiems atveža, patys matėme ukrainiečių „furos“ važiuoja, bet higienos priemones nusipirkti jau prabanga“, – sako A. Petrauskienė.

Gyvenimas tęsiasi

Alma į Ukrainą keliavo ir su Kalėdų karavanu, tad palygina, kaip keičiasi situacija Ukrainoje.

„Kas pirmiausia krito į akis – jaučiasi, kad atėjo pavasaris, žmonės tvarkosi, darbuojasi šiltnamiuose. Ir toliau daro, ką gali – gyvenimas tęsiasi. Viena moteris sakė: „Jau ketvirtą kartą langus pasikeičiau.“ Važiavome į Balakliją. Buvo bekelė, dabar jau pusė kelio šviežiai išasfaltuota. Iziumo centrinė ligoninė buvo sugriauta, dabar apsitvarkė, kiek įmanoma, daro operacijas, gydo žmones. Labai baisu Bachmute, aišku, mes ten nevažiavome (patenkama tik su spec. leidimais), bet susitikome su ten tarnaujančiais kariškiais. Tiesiai į Bachmutą padovanojome džipą.“

Iš viso savanoriai Ukrainoje padovanojo tris automobilius: džipą, greitosios pagalbos automobilį ir mikroautobusą.

„Nė vienas nedejuoja, – apie nuotaikas karščiausiuose taškuose sako A. Petrauskienė. – Žmonės tokį lygį pasiekė, kad sako – gali numesti ir tą branduolinį ginklą, mes esame pasiruošę, kad tik greičiau viskas pasibaigtų, numirsim ir ką – žmonės susitaikę.“

Balandžio 14 dieną savanoriai išgirdo sprogimus – buvo netoli Slovjansko, kai prasidėjo raketų ataka, nusinešusi ne vieną gyvybę. Tarp žuvusių buvo ir dvejų metų berniukas.

„Kariškiai liepė eiti į slėptuves, informavo, kad labai nesaugu. Baimės nebuvo, nors iš mūsiškių buvo, kas sakė: „Nejaučiu baimės, bet rankos dreba.“ Smegenys duoda impulsą. O driokstelėjimas buvo didelis.“

A. Petrauskienė palygina: kai šiose vietose buvo prieš Naujuosius metus, šaudymas girdėjosi tolumoje, dabar – jau arti. Ir įtampą jau kelia tyla – gal nutiks kažkas baisaus?

Kostiantynivkoje, sako šiaulietė, oro pavojaus sirenos nebegaudžia, nėra prasmės, nes apšaudymai nuolatiniai. Miestelyje veikia tik parduotuvės ir... sporto klubas – kad žmonėms pakeltų dvasią.

Iš pavojingų zonų evakuojami žmonės. Policija, laikydamasi įstatymų, vaikus evakuoja priverstinai. Policininkai, tapę gelbėtojais, į atokius rajonus veža humanitarinę pagalbą, mašinose turi ir sauskelnių, ir mišinukų.

Kur mokyklos neveikia, mokomasi nuotoliu. Net atokiuose kaimuose veikia internetas – vyksta pamokos, laikomi egzaminai.

„Važiuojant nuo Iziumo link Kramatorsko, Slovjansko, tvarkomos pakelės, tempiami iš laukų sudegę tankai. Iki karo zonos laukai užsėti, jau laukia derliaus. O toliau – mirties taškas, daugelyje laukų sudėti įspėjimai, kad minos. Kelių taisyklių nėra, jei laikysiesi, niekur nenuvažiuosi. Vienintelė taisyklė – praleisti kariškius“, – sako A. Petrauskienė.

Alkoholis šioje Ukrainos dalyje niekur neparduodamas, griežtas sausas įstatymas galioja ne tik kariams.

Išskirtinė dovana

Džiugioji kelionės misija – išdalyti Velykų dovanas batų dėžėse. Almą nustebino, kad dovanėlių ateidavo ne tik mažieji, bet ir 16–17 metų paaugliai.

„Balaklijoje į salę buvo sukviesta daugiau kaip 300 vaikų. Karo zonose vaikai labai įbauginti, bijo lipti ant scenos, bijo mikrofonų, baimę kelia didesnis garsas. Kiti verkti pradėjo, tad prašė išjungti mikrofonus“, – pasakoja šiaulietė.

Susitikimai sujaudindavo iki ašarų. Nenusakomas jausmas, kai didžiulis vaikų choras uždainuoja „Червона Калина“ ar vienu balsu padėkoja lietuviams.

„Vaikai labai džiaugiasi dovanomis. Ukrainiečiai gauna humanitarinės pagalbos, yra pagalbos centrai, bet tokios dovanos – kas kita. Dovanomis nudžiugindavome ir karius blokpostuose. Atrodo, smulkmenos, suaugę žmonės, bet labai džiaugėsi, stengėsi irgi atsidėkoti. Labai nustebino Kramatorske (ten padovanojome būriui džipą) – vyrukas atvežė puokštę ir visoms padovanojo po rožę!“

A. Petrauskienė sako, kad Ukrainoje nereikia aiškinti, kas yra Lietuva – čia netgi mokama lietuviškai pasisveikinti, padėkoti.

Ar savanoriams užteko dovanėlių? „Jų niekada neužtenka, – šypsosi Alma. – Dovanėlė yra kaip simbolis, jiems labai reikalinga pagalba, apsilankymas.“

Iš Šiaulių viena dėžutė buvo išskirtinė, skirta jaunai mamai su kūdikiu. Savanoriai niekur tokios nesutiko, suko galvą, negi parsiveš dovaną atgal?

Jauną porelę su vežimėliu pamatė grįždami namo, Lvivo parduotuvėje. „Susižvalgėme su kolega: turime, kam atiduoti! Mes jai – dovaną, o ji duoda pinigus! Sakome, nereikia, čia dovana iš Lietuvos!“ Tai buvo paskutinė dovana, pasiekusi tikslą“, – šypsosi A. Petrauskienė.

Paramos nebūna per daug

A. Petrauskienė sako, kad apie tokias keliones neįmanoma papasakoti – reikia patirti.

„Tai, ką ten žmonės perteikia – čia juokiasi, čia ašaros byra. Tankai pravažiavo, o jau valosi, šluoja. Vis tiek su šypsena žiūri, kad ir kaip sunku būtų, stengiasi išgyventi. Siūlau visiems nuvažiuoti, ypač skeptikams, sakantiems, kam reikia, jiems vyriausybė duoda. Per daug paramos niekada nebūna. Mano amžinatilsį močiutė sakydavo: „Reikia duoti žmogui tada, kai jam reikia, o ne tada, kai tau nebereikia.“

Savanorė sako Ukrainoje nesusidūrusi su ištiesta ranka, kaip neseniai nutiko Šiauliuose.

A. Petrauskienė džiaugiasi kelyje sutiktais žmonėmis. Vienas iš jų – baltarusis Viačeslav Sikora, labai įdomi asmenybė, aktorius, režisierius, žurnalistas, dabar gyvenantis Lenkijoje. Daug matęs, daug patyręs, labai įsigilinęs į karą ir siekiantis, kad visas pasaulis pamatytų, kas vyksta Ukrainoje. Gegužės 9–10 dienomis bus parodytas jo dviejų dalių filmas „Ruzzkij Mir“ („Telegram“ kanale filmas bus rodomas nemokamai).

Kiek karas nusinešė Ukrainos karių gyvybių, nežinia. A. Petrauskienė lankėsi kapinėse – dalyje, skirtoje kariams, tiesiog šlama vėliavos. Nuotraukose – jauni vyrai. Padėta duonos, stikliukas degtinės.

„Atmosfera slogi, vėl kasamos duobės, vėl laukiama. Bandėme pakalbinti duobkasius, bet jie nėjo į kalbas: „Mūsų darbas – palaidoti.“

Paskutinę naktį savanoriai nakvojo Lvive, viešbutyje autobusų stotyje. Iš tarptautinės stoties visą naktį kursavo pilni autobusai: „Ukrainiečiai vis dar juda. Daugiausia jaunimas, vaikai ir moterys. Vyrai tik išlydi. Varšuva, Praha, Berlynas – į visas pasaulio puses.“

Šiauliuose savanoriai tęsia gerus darbus. Šiandien jau nuo ankstaus ryto, 8 valandos, Tilžės gatvėje 66c, pinami maskuojamieji tinklai.

„Orai vis geryn, veiklų vis daugiau, gamta šaukia. Todėl ir bandom tinklus pinti pradėti anksčiau. Visi EARLY BIRDS kviečiu ateiti anksčiau, kad prieš šeštadienio pramogas nuveiktume kažką prasmingo. Kas mėgsta keltis vėliau – užsukit vėliau, visų laukiam, visus priimsim. Labai į naktį netempkim – anksčiau pradėsim, anksčiau ir užbaigsim. Atsinešti nieko nereikia, reikia tik jūsų rankų!“ – feisbuke kviečia G. Gudonytė.

A. Petrauskienė kelionėje darkart įsitikino: maskuojamieji tinklai karių labai vertinama dovana.