Naujausios
Gera padėti kitam
Pokalbio dieną A. Jurgaitytė buvo grįžusi iš budėjimo mobiliame COVID-19 patikros punkte. Savanoriai turi patikrinti atvykusiųjų tapatybę ir paskirtą laiką – ar tikrai registruotas žmogus atvyko tyrimui.
„Prisižiūrime žmonių baimių, labai jaučiasi, kad stresuoja, nebežino, kaip įjungti telefoną ir parodyti, koks laikas paskirtas, pameta savo dokumentą. Puikiai juos suprantu, nė vienas nenorime sužinoti, kad sergame kovidu. Šita vieta labai moko kantrybės – nori nuraminti žmogų, bet per stiklą niekuo padėti negali, nes žmonės sėdi automobilyje“, – sako Aistė.
Savanoriauti mergina pradėjo per pirmąjį karantiną.
„Pirma mintis, kodėl pradėjau savanoriauti, bus juokinga – nes nenorėjau būti namuose. Bet supratau, kad savanorystė mane veža! Man labai gera ir patinka laiko skirti kitam. Aš ir pati labai vertinu, kai kitas žmogus man skiria laiko – laikas yra brangus“, – sako Aistė.
Eidama savanoriauti, lūkesčių nekėlė – tik norėjo būti naudinga. Be to, savo artimoje aplinkoje turi žmonių, kuriems irgi reikia padėti, tad puikiai supranta būseną, kai žmogus jaučiasi bejėgis užsidaręs namuose, bijo ir nežino, kas gali padėti, kur kreiptis.
Todėl Aistė, kur tik reikėjo, ten ėjo. Pavasarį savanorystę pradėjo nuo pirkinių senjorams ir žmonėms, kurie negalėjo išeiti iš namų dėl saviizoliacijos.
Pagal sąrašą supirkdavo pirkinius ir pristatydavo į namus. „Maisto banke“ pakavo maisto davinius, kiti savanoriai juo išvežiodavo. Talkino tiems, kurie izoliavosi Teniso kortuose ir „Turnė“ viešbutyje: perduodavo lauknešėlius nuo namiškių, išnešiodavo maistą į kambarius, išnešdavo šiukšles.
Mergina stengdavosi padrąsinti žmones, palinkėti skanaus, neliūdėti, šypsotis. Gerumas, įsitikino, grįžta gerumu.
Ypač nudžiugino padėka – naminės braškės. Jų gavusi, juokiasi Aistė, jautėsi svarbi ir visą dieną šypsojosi.
„Prie braškių dar buvo įdėta šiek tiek pinigėlių. Gautus pinigėlius mes, savanoriai, dėdavome į bendrą katilą, kad galėtume nupirkti kaukių, pirštinių nepasiturintiems žmonėms. Yra senjorų, kurie vos galą su galu suduria, o dar reikia pirkti kaukes, kurios šiai dienai kosmiškai kainuoja“, – sako A. Jurgaitytė.
Savanorystės dovana Aistė vadina ir pažintis su šviesiais žmonėmis, dirbančius įvairiausius darbus. Savanoriaudama susipažino ir su būsimomis klientėmis.
Gyvenimas nesustoja
Grožio srityje dirbanti Aistė savanorystę tęsia ir dabar.
„Mano veikla sustabdyta, galiu 110 procentų grįžti į savanorio gyvenimą. Stengiuosi prisidėti, kur tik reikia, galbūt nueisiu ir į gyvūnų prieglaudą, nes gyvenimas nesustoja. Man nenukris nei rankos, nei kojos, o pasijausiu naudinga visuomenei. Virusas mus labai atskiria, bet reikia nepamiršti: nėra visapusiško žmogaus, yra visapusiška komanda. Jei būsime vieningi, daug greičiau virusas bus bent pristabdytas.“
Aistė nenusimena, kad jos darbinė veikla sustojo, nes tiki: jei mažiau judėsime, bus mažiau kontaktų, greičiau bus pasiektas rezultatas.
„Žinoma, iš darbinės pusės truputį liūdna, šventės čia pat, norisi, kad žmonės gražūs vaikščiotų, gaila klienčių, kurios nespėjo atvykti, bet jau daug anksčiau reikėjo stabdyti veiklas, tik, mano nuomone, gal reikėjo anksčiau uždaryti prekybos centrus, nes ten didesnė masė žmonių. Bet aš tikrai neburbu – sveikata yra svarbiau. Uždarom, būnam kantrūs ir vėl viskas bus gerai.“
Daug žmonių, atkreipė dėmesį savanorė, dabar prekes užsisako internetu, bet tebesulaukia ir pagalbos prašymų pristatyti pirkinius į namus.
Kartais tenka vienam žmogui nupirkti net keturis didelius maišus pirkinių, būna, kad tenka paplušėti, kol randa specifiškai įvardytą produktą. Savanorė džiaugiuosi, kad žmonės galvoja apie ateitį ir stengiasi vienu kartu kuo daugiau apsirūpinti.
Kartais aplankyti žmonės pasiprašo telefonų numerių, kad galėtų asmeniškai pasiskambinti savanoriui.
Aistė pasiteiravo ir savo kaimynų, ar nereikia pagalbos. Prižiūri netoliese gyvenančią sunkiai sergančią moterį – sulaukusi skambučio, nuperka maisto, išneša šiukšles.
„Užsimezga ir draugystės – tu skiri laiko, žmonės yra dėkingi. Man užtenka, kai žmogus nusišypso ir pasako nuoširdžiai „ačiū“, paklausia, ar neapsunkina, – džiaugiasi A. Jurgaitytė. – Kiti galvoja, kad mes kažką gauname. Žmonės pamiršta žodį „savanorystė“ – savas noras, be jokio atlygio.“
Linki kantrybės ir ramybės
Kaip Aistė reaguoja į neigiančius virusą?
„Iš pradžių norėdavau reaguoti kategoriškai: nusišnekate, visiška nesąmonė – virusas tikrai yra! Dabar supratau, kad žinios labai įbaugino žmones, ypač tuos, kurie psichologiškai silpnesni arba turi sveikatos sutrikimų. Kartais žmogui reikia išsikalbėti. Kol asmeniškai liga nepaliečia, gali atrodyti, kad nesąmonė, bet kai pamatai artimoje aplinkoje, supranti, kad virusas yra. Aš ir pati iš dalies priklausyčiau rizikos grupei, turiu su širdimi problemų, bet manęs baimė nestabdo padėti, nenuleidžiu rankų. Aš žinau, kad virusas yra ir laikausi visų nurodymų: 2 metrų atstumas, kaukės, dezinfekcinis skystis.“
Aistės tėvai gyvena kitame mieste, tad per Kalėdas mergina bus be šeimos. Šią situaciją vadina dar viena galimybe pažinti save, atrasti kasdienybėje naujos veiklos, iššūkių, išmokti kantrybės.
„Kantrybė yra dorybė, jei esi kantrus, išlauki stebuklo. Aš žinau, kad šios šventės praeis vienumoje, ramybėje, bet aš visada galiu susiskambinti su šeima“, – nenusimena.
A. Jurgaitytė visiems linki kantrybės, ramybės, tolerantiškumo – šilumą kurti ne tik per Kalėdas, Naujus metus, bet ir paprastomis dienomis pagalvoti apie artimus žmones.
„Įvertinkime, kad esame čia ir dabar. Ką mes vertiname – ar pačias šventes, ar savo šeimą? O dovanas galima įteikti ir vėliau – šilumą skleidžiame mes patys. Pabūkime ramybėje, nes per daug lekiame, reikia sustoti ir pabūti vienatvėje, jos nebijoti. Aš irgi labai bijojau vienatvės. Bet patys gražiausi dalykai atsitinka vienatvėje, supranti ko nori, tampi stipresnis. Kad ir dangus grius, išliksi ramus – ko dabar labai reikia visam pasauliui.“
Sumažinti savo ego
Orestas Tandzegolskis, kaip ir Aistė, savanorystę pradėjo kovą, per pirmąjį karantiną. Kaip ir daugelį savanorių, prisijungti paskatino Sergėjus Staponkus, Šiaulių mobilių savanorių koordinatorius, kurį Orestas vadina „savanorių karaliumi“.
„Galvojau, ką aš čia sėdėsiu namuose vienas ir galvosiu tik apie save. Ir tikrai į naudą, džiaugiuosi. Kai pradėjau stipriai gilintis į save, pastebėjau dominuojantį ego, kuris permuša, būna, užvaldo“, – sako savanoris. Ir pacituoja įstrigusią mintį: „Mes turėtume gyventi ne tik dėl savęs, bet ir ne dėl kitų, o su visais ir dėl visų.“
Pavasarį Orestas savanoriavo „Maisto banke“, Teniso kortuose, viešbutyje „Turnė“. Teko ne tik pristatyti maisto paketus į namus, bet ėjo ir tvarkyti lovos – sutvirtinti spyruoklės.
„Pasibeldžiu į duris, perduodu maistą, pasakau, skanaus, žmonės padėkoja – paprasti dalykai, bet gera žinoti, kad galiu prisidėti, kad galiu save duoti kitiems. Viduje džiaugsmas – padėka sau, – sako Orestas. – Savanoriaudamas pradedu plačiau galvoti: ne tik apie save su savo subjektyviu pasauliu ir savo problemomis. Atsivėrė platesnis mąstymas, kad esame visi po viena saule, visi kartu esame žemėje, žemė mūsų visų.“
Dabar, per antrąją koronaviruso bangą, Orestas talkina mobiliame patikros punkte, jei atsiranda iškvietimų – apiperka senjorus.
Šios Kalėdos ir Naujieji metai savanoriui bus ne pirmos be saviškių – stengiasi to nesureikšminti. Kai gyveno Danijoje, su artimaisiais per šventes susiskambindavo.
Vaikinas labai džiaugiasi atradęs savanorišką veiklą ir neabejoja, kad ją tęs.
„Ugdosi drąsa, turi eiti į iššūkį, priartėti prie galimo užkrato, bet baimės man tai nesukelia, jaučiuosi pasitikintis savimi“, – sako O. Tandzegolskis.
Vaikinas paskatintų savanoriauti ir kitus – sumažinti savo ego ir galvoti ne tik apie save.
Atsvara neigiamai energijai
Šiaulių mobilių savanorių koordinatorius Sergėjus Staponkus sako, kad šiuo metu yra apie 20 veiklių savanorių, rezerve – antrątiek.
„Kelios moterys parašė iš Kuršėnų, kad turi laiko ir nori prisijungti. Širdis džiaugiasi“, – sako S. Staponkus.
Pasak koordinatoriaus, Savivaldybės palaikomi savanoriai ne tiki budi mobiliuose punktuose, vežioja produktus, bet imasi visų užduočių, jei kas paprašo.
Pavyzdžiui, Šiaulių kultūros centras prašė reguliuoti srautus Prisikėlimo aikštėje, prie apžvalgos aikštelės, o Civilinės metrikacijos skyrius – išvežioti naujagimių kraitelius. Keli savanoriai patys kreipėsi į ligoninę, bet tuo metu pagalbos nebereikėjo.
S. Staponkus džiaugiasi savo komanda – lyg atsvara neigiamai energijai, kuri ateina iš portalų, socialinių tinklų, komentarų.
