Naujausios
Mamos ir dukros
Alma Meškienė – profesionali fotografė. Baigusi Vilniaus technikos mokyklą kurį laiką dirbo fotoateljė Kretingoje, po to – Šiauliuose ,,Jaunystės“, ,,Mildos“, ,,Silueto“, ,,Draugystės“, ,,Meno“, foto salonuose. Buvo laborantė, retušuotoja, fotografė, vadovavo „Sakalo“ fotoatelje kolektyvui.
1983 metais įstojo į Tautodailininkų sąjungą, o po metų grįžo į gimtuosius Šaukėnus, kur gyveno tėvai.
Čia nusipirko sodybą, rado darbo seniūnijoje. Žinoma, darbas ne pagal specialybę. Ir užmokestis – nedidelis. Bet kūrybinga moteris rado išeitį: kartu su mama siuvo prijuostes, apykakles, nėrė servetėles. Taip prisidurdavo prie atlyginimo, kad galėtų išauginti dukras.
Patarlė sako: „Ką moki, ant pečių nenešiosi“. Auksinės rankos ir menininkės gyslelė Almai padėjo išgyventi sunkiu metu.
O pastaraisiais metais, dirbant Šaukėnų kultūros ir amatų centre, talentas ir darbštumas padėjo išgarsėti.
A. Meškienė tapo Respublikinio Riešinių konkurso ,,Mūsų Lietuva“, Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiui laureate. 2018 metais kartu su dukra Aurelija Stankevičiūte – Uose, taip pat tautodailininke, dalyvavo respublikiniame juostų audimo konkurse ,,Juosta mano Lietuvai“. Abi ir mama, ir dukra tapo konkurso diplomantėmis.
Tais pačiais metais kartu su mama Elena Burduliene ir dukra Aurelija Stankevičiūte – Uose buvo apdovanotos padėkos raštais už dalyvavimą III- ojoje Respublikinėje taikomosios tautodailės parodoje – konkurse ,,Iš Džiugo sakmių“. Jų rankdarbiai buvo įtraukti į organizatorių kurtą katalogą.
Troškimas kurti ir dalintis patirtimi Almos giminėje eina iš kartos į kartą.
Jos senelis Petras buvo mokytojas, močiutė Veronika – naginga siuvėja, mezgėja, talentinga kulinarė.
Iš savo tėvų šias savybes paveldėjo ir Almos mama Elena Burdulienė – mokytoja, muziejininkė, rankdarbių knygelių ir kraštotyrinių knygų autorė, mėgėjiško kino filmų kūrėja, Kelmės rajono savanorė, garbės pilietė, 2020 metų P. Bugailiškio premijos laureatė.
„Mama mane mokė gaminti valgį, megzti, nerti, siūti. Pamenu, dar būdama ketverių ar penkerių metukų, išmokau nerti vąšeliu virveles. Nusinešiau prie keliuko kėdutę, atsisėdau ir neriu, kad matytų pro šalį einantys žmonės. Kai jau buvau vyresniųjų klasių mokinė, kiekvieną savaitę susikurdavau vis naują ir vis kitokią baltą apykaklę prie uniformos“, – prisiminimais dalijasi ponia Alma.
Tėvelis Almą išmokė daug vyriškų darbų: susiremontuoti namus, pjauti dalgiu žolę, įkalti vinį. Tarsi nujausdamas sakė: „Pravers tau tie vyriški darbai“. Ir pravertė. Šiandien moteris džiaugiasi įgijusi praktiškų gyvenimo pagrindų.
Su tėveliu Alma praleisdavo daug laiko: slidinėdavo, žaisdavo, dalyvaudavo jo organizuojamuose turizmo sąskrydžiuose. Tėvas ypač pabrėždavo šeimos ryšius. Mokė juos stiprinti ir puoselėti.
Elena ir Česlovas Burduliai dirbo mokytojais. Savo vaikams skiepijo svarbiausias gyvenimo vertybes: būti žmogiškiems, siekti mokslo ar kito užsibrėžto tikslo, atjausti ir padėti vargstančiam. „Apsiauk kad ir skirtingus sandalus, bet vis tiek važiuok ten, kur gali pasisemti žinių“, – sakydavo tėtis mokiniams.
Londone tiesiog gyveno
Galbūt tėvų įskiepytas požiūris poniai Almai leido ir Londone tiesiog gyventi, o ne kaupti pinigus. Pirmiausia į Jungtinę Karalystę išvyko jos dukros Gina ir Inga. Po kurio laiko pasiūlė emigrantės dalią išbandyti ir mamai.
„ Pirmoje darbovietėje dirbo daug lietuvių, estų, gruzinų, rumunų, susikalbėdavome rusiškai – buvo įdomu. Daug tautų. Įvairiausi papročiai. Darbas – nelengvas, po 12 – 13 valandų per parą. Tačiau per išeigines ir aš, ir dukros keliaudavom, lankydavom muziejus, galerijas, gamtos paminklus, domėjausi architektūra, vietos kultūra ir papročiais, pramogaudavom Atlanto pakrantėse, žiūrėdavome spektaklius ir kino filmus. Mes ne vien dirbome, bet ir gyvenome. Tiesiog gyvenome Londone ir naudojomės visais jo privalumais“, – darbą Anglijoje prisimena tautodailininkė.“
Šaukėniškė puikiai gaudėsi Londono metro žemėlapyje. Nors anglų kalba bendravo silpnokai, bet užteko drąsos keliauti. Susirasti darbo, susikalbėti padėjo dukros Inga ir Gina, kurios visada buvo šalia...
Atostogauti visada važiuodavo namo, į Lietuvą. Iš pradžių keliaudavo automobiliu. „Keltu per audrą Lamanšo sąsiauriu. Bangos ritasi per denį. Kelto nepriima Prancūzijos uostas“, – mena grįžimų akimirkas buvusi emigrantė.
Dažnai kelionės į Lietuvą būdavo varginančios, bet noras sugrįžti namo – stipresnis už nuovargį. Dar sunkiau būdavo po atostogų Lietuvoje vėl grįžti į Londoną. Taip skaudėdavo širdį, tarsi Lietuvoje paliktum dalį savęs.
Laiką praleistą svetur moteris vertina kaip naują patirtį, pažinimą, galimybes. Tačiau sako, jog sugrįžti į Šaukėnus buvo geriausia, ką įmanoma patirti gyvenime: „Čia gimtoji kalba, tradicijos ir papročiai, tėvai, giminės, draugai, čia tave supranta ir vertina. Visada akyse ir širdyje būdavo gimti takeliai, ežerai ir miškai. Gimtinė visada kviečia ir laukia.“
Praėjus dar vieneriems metams, į Lietuvą grįžo dukra Gina. Inga su vyru kol kas gyvena Anglijoje, bet labai norėtų būti kartu su visa šeima tėvynėje.
A. Meškienė Šaukėnų kultūros ir amatų centre pradėjo dirbti tik puse etato, tačiau nenusiminė. „Dabar jaučiu, kad esu savo vietoje“, – sakė ir ėmėsi darbų.
Kai iš darbo Šaukėnų krašto muziejuje išėjo jos mama, Almai buvo patikėtas muziejininkės darbas.
Servetėlės lange
Šaukėnų kultūros ir amatų centro langą puošia auksarankių nertos servetėlės. „Ir užuolaidų funkcija, ir savotiška paroda, ir langas – kitoks“, – paprastai savo sumanymą aiškina Alma Meškienė.
Tradicinius amatus ji puoselėja ne tik savo tiesioginiu darbu, rengdama edukacinius užsiėmimus, kuriuose Šaukėnų, Užvenčio, Tytuvėnų, Maironių, Kurtuvėnų, Šiaulių gyventojai mokosi pinti ir vyti juostas, kurti detales tautiniams kostiumams, nerti rankines, servetėles, rišti apyrankes ir kitų tradicinių amatų.
Tautodailininkė vadovauja „Mezgu rezgu“ būreliui, kuriame laisvalaikį leidžia nemažas būrys šaukėniškių ir aplinkinių kaimelių auksarankių moterų. Draugauja su Biržų rankdarbių asociacija ,,Fantazijų skrynia“ moterimis.
Iš vienos rajono vietovės į kitą keliauja ir ponios Almos parengtos, raganėlių, rankinių bei kitokių rankdarbių parodos.
„Šiuo metu – sudėtinga, – neslepia tradicinių amatų koordinatorė, neseniai tapusi ir muziejininke. Pusę dienos dirbu muziejuje, pusę Šaukėnų kultūros ir amatų centre. Gerai, kad abi darbovietės tose pačiose patalpose. Užtenka tik pakilti į antrą aukštą arba nusileisti į pirmąjį. Bet man labai patinka šie darbai. Atitinka mano prigimtį. Todėl nė nejaučiu, kad dirbu. Atrodo, jog maloniems dalykams leidžiu laiką ir tuo džiaugiuosi, nors darbo diena kartais tęsiasi ir namuose.“
Namuose su mama, kalbos sukasi apie muziejų, eksponatus. Almos mama Elena Burdulienė juos surinko, užrašė senų žmonių pasakojimus. Almai tenka kita misija. Tuos pasakojimus atspausdinti, aprašyti ir archyvuoti eksponatus, padaryti jiems etiketes.
Muziejuje reikia priimti ekskursijas, kad jos būtų įdomesnės Alma veda edukacinius užsiėmimus. Tad kasdien tenka semtis žinių, kad turėtų ką lankytojams papasakoti. Todėl vakaro pokalbiai su mama kartais labai pasitarnauja savišvietai. Tvarkyti muziejaus patalpas – taip pat jos darbas.
,,Grįžusi namo, dažniausiai dar imuosi siuvinio, mezginio ar nėrinio. Kad sukurčiau ką nors gražaus, reikia ir priemonių – tam daug išeina asmeninių lėšų. Neužtenka vien fantazijos. Reikia storų virvių, virvučių, siūlų, sagučių, karoliukų, pagaliukų, vielos, pagalbinių priemonių ir daug daug laiko“, – tautodailininkės darbo ypatumus vardija šaukėniškė.
Ji kasmet dalyvauja Šiaulių regiono tautodailininkų, Kelmės liaudies meno švenčių parodose.
Surengtos keturios personalinės jos tekstilės darbų parodos. Pastaruoju metu A. Meškienė grįžo prie savo profesijos – fotografijos. Jau surengė dvi personalines foto parodas.
Aktyvią tautodailininkės veiklą pastebėjo ir rajono savivaldybės specialistai. Užpernai Kultūros darbuotojų dienos proga A. Meškienė apdovanota Kelmės rajono savivaldybės administracijos švietimo, kultūros ir sporto skyriaus padėkos raštu už etnokultūros puoselėjimą, patirties sklaidą, bei nuoširdų ir kūrybingą darbą.
