Naujausios
Rūdės upė išniro į bulvarą
Šiaulių Vilniaus gatvės bulvare dirbantys statybininkai atvėrė Rūdės upelio atkarpą. Mieste prasidedantis ir pasibaigiantis – į Talkšos ežerą įtekantis – upelis dešimtmečiais bėga po žeme. „Būtų fantastiškai įdomu, jei toje vietoje matytume tekantį upelį“, – idėją atidengti Rūdės atkarpą siūlo „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Traukia smalsuolius
Bulvaro dalyje nuo Tilžės gatvės iki Draugystės prospekto šiuo metu rekonstruojami vandentiekio, nuotekų ir paviršutinių nuotekų tinklai. Vilniaus ir Rūdės gatvių sankirtoje atvėrus upelį, darbai šioje vietoje laikinai sustabdyti, bus tariamasi, ką daryti toliau.
Atverta upelio atkarpa sulaukė didelio šiauliečių susidomėjimo. Nuotraukos paplito socialiniame tinkle „Facebook“, miestiečiai specialiai ėjo pažiūrėti, kaip atrodo tik iš istorijos žinoma Rūdė.
„Šiandien pasitaikius pirmai progai specialiai nuvažiavau pasižiūrėti tai, ko turbūt daugelis šiauliečių nėra matę – Rūdės upelio, „palaidoto po gatve“, „Galėtų nebeuždengti“, „Stiklą uždėt ir tegul matosi“, „Wow super!!!“ – emocijas ir pasiūlymus socialiniame tinkle liejo esami ir buvę šiauliečiai.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza irgi apžiūrėjo atkastą upelį.
Tyrimai apie Rūdę, pasak direktoriaus, tėra fragmentiški. 2007 metais R. Balza Sankt Peterburgo valstybiniame archyve aptiko Šiauliuose stovėjusių mūrinių tiltų, pro kuriuos tekėjo Rūdė, brėžinius. Projektai nubraižyti 1839 metais. Tiltai stovėjo Posadnoja (dabar – Vytauto gatvė) ir Fabričnaja (dabar – Vilniaus) gatvėse.
Pasak R. Balzos, išlikusi ikonografija rodo, kad tiltų reikėjo ir vežimams į kitą pusę pervažiuoti, ir žmonėms pereiti.
„Rūdės upelis tekėjo šalia centro, miesto gyvenimui buvo labai svarbus. Vandens telkinys atliepdavo gyventojų poreikius. Šalia upelio buvo skalbiama, semiamas vanduo, padarytos užtvankėlės, buvo galima įtaisyti vandens ratą, stovėjo pirtys – visas ūkinis gyvenimas vykdavo šalia vandens, žmonėms buvo labai patogu“, – sako R. Balza.
R. Balza priminė garsią istoriją, jog XIX amžiuje, 1831 metų sukilimo metu, carinės Rusijos kariuomenė forsavusi Rūdės upelį. Šis „forsavimas“ buvo pristatytas kaip didelis laimėjimas – sukilėliai pastumti ir peržengta Rūdė. Iš pasakojimo atrodytų, kad upė turėjo būti didelė, bet iš tiesų tai tik upeliukas.
„XIX amžiaus pirmoje pusėje vadinamajame Baltajame kalėjime (Vilniaus-Trakų gatvės kvartaliuke) buvo įsikūręs rusų kariuomenės garnizonas, jam irgi buvo svarbu pasiekti centrinę miesto dalį. Upelis tekėdavo į Talkšą, ten buvo klebono iškasti tvenkiniai, pelkėta vieta, tad pereiti buvo nepatogu. Pagrindinis susisiekimas buvo Vilniaus gatve“, – sako R. Balza.
Siūlo atverti atkarpą
Pasak R. Balzos, Šiaulių miestui vadovaujant burmistrui Juozui Valančiui (1931–1938 metų kadencija), buvo tvarkoma vandens nuvedimo sistema, suvedžiotos komunikacijos, nuotekų tinklai, gatvės numelioruotos, pakeista netašytų akmenų danga – brukas.
„Labai gražiai išmūryti suleidimai geltonomis plytomis, – bulvare atsivėrusį vaizdą įvertino R. Balza. – Ir tuomet reikėjo surinkti lietaus vandenį, išmūryti kanalus.“ Jo spėjimu, geltonos plytos galėjo būti pagamintos Aleksandrijoje, Janavičių (prieš tai – Zubovų) plytinėje.
R. Balza siūlo iniciatyvą ir idėją ateičiai: „Būtų fantastiškai įdomu, jei toje vietoje matytume tekantį upelį – bent Vilniaus ir Rūdės gatvių susikirtime, šalia fontano. Labai įspūdinga, jei būtų galima matyti arkines detales, vandenį. Technologiškai dabar nėra sudėtinga tai padaryti.“
Fontanas – upei pažymėti
Bulvaro dalį, kurioje yra ir Rūdės upeliui skirtas fontanas, projektavo trys tuometinio „Šiaulių komprojekto“ (Komunalinio ūkio projektavimo instituto Šiaulių skyriaus) architektai Valentinas Mazuronis, a. a. Rimantas Kačinskas ir Virgilijus Kačinskas, dizainą kūrė tuometinis miesto vyriausiasis dailininkas Vilius Puronas.
Vilniaus ir Rūdės gatvių sankirtoje esantį fontaną sukūrė skulptorius Kazys Kasperavičius, fontanas pastatytas 1986 metais.
Pasak architekto V. Kačinsko, fontanas buvo numatytas Rūdės upelio buvusiai vagai pažymėti: „Idėja buvo įrengti fontaną kaip vandens telkinuką, kuris primintų Rūdės upelį.“
Architektai nežinojo, kur yra tiksli upės vaga. V. Kačinsko teigimu, jokie specialūs tyrimai nebuvo atliekami, žinios surinktos iš aprašymų, istorijos, senųjų istorinių planų.
„Pastatų anuomet buvo mažai, identifikuoti konkrečią vietą buvo sudėtinga. Fontanas statytas pagal susiklosčiusią urbanistinę situaciją, kelio trasoje, derinantis prie jau stovinčių pastatų.“
Ar tiesa, kad fontanu tryško Rūdės upelio vanduo? „Vanduo buvo tiekiamas iš vandentiekio. Būkite gera, nepaneikite tos legendos! Legendos sklando, kas gali žinoti, gal ir taip“, – juokėsi V. Kačinskas.
Pavadinimą suteikė upelio spalva
„Šiaulių kraštas“ apie Rūdės upelį yra kalbėjęs su šiauliete istorike Roma Baristaite ("Ten, kur po žeme bėga upė“, 2014 08 09).
Rūdės upelio ištakos yra šaltiniuotoje pievoje netoli Kristijono Donelaičio gatvės kapinių, perbėgęs per miestą, upelis įteka į Talkšos ežerą už stačiatikių kapinių. Jo ilgis – apie 5 kilometrai.
Rūdės upelio vardas kildinamas nuo žodžio „rūda“, nes upelio vandenį balų rūda nudažydavo rudai.
1870 metais, Chaimui Frenkeliui pradėjus kurti odos fabriką, Rūdės upelis buvęs užtvenktas, o užtvankos vanduo naudotas odai apdirbti. Po dešimtmečio fabrikas iškeltas prie Prūdelio.
Rūdės upelis yra paminėtas 1903 metais Gukovskio ir Ptaškino knygoje „Uezdnyj gorod Šavli“. Rašyta: „Pirčių mieste buvo trys: viena iš jų bendra, visos pastatytos prie Rūdės upelio, kuris išteka iš Šiaulių pelkių. Į šį upelį suteka visi nešvarūs vandenys.“ Mieste nebuvo kanalizacijos, tad Rūdė buvo tapusi savotiška kanalizacijos vaga.
Per Šiaulius upelis sruveno maždaug iki praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio. Apie 1937-uosius upelis pradėtas kanalizuoti, mieste buvo įrenginėjamos kanalizacijos linijos. Galutinai upė vamzdžiuose po žeme atsidūrė sovietmečiu.
Vamzdžiais upė teka po geležinkeliu greta geležinkelio stoties, po Rūdės ir Pakalnės gatvėmis, kerta Ežero gatvę ir pagal ją teka šalia link senųjų kapinių.
R. Baristaitė yra nagrinėjusi ir Rūdės gatvės istoriją. Pirmojo pasaulinio karo metais nuo dabartinės Vilniaus gatvės iki P. Višinskio gatvės buvo suformuota maža laužta gatvelė ir pavadinta Pumpen Strasse – Siurblių gatvės – vardu.
1924 metais ji buvo padalyta į dvi gatves: nuo P. Višinskio iki šulinių prie Rūdės upelio ėjo Šaltinių gatvė, o atkarpa nuo Trakų gatvės buvo pailginta iki Pagyžių (dabar – Vytauto) gatvės ir pavadinta Rūdės gatve. Šis pasikeitimas užfiksuotas 1928 metų miesto plane. Šiandien Rūdės gatvė jungia Vilniaus ir Dubijos gatves.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Spėjama, kad mūrui naudotos plytos galėjo būti iš Aleksandrijos plytinės.
Rūdei įamžinti skirtas fontanas stovi netoli atkastos upės vagos.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza siūlo Vilniaus ir Rūdės gatvių susikirtime atverti Rūdės upelį, kad matytųsi ir vanduo, ir arkinės detalės.
Rūdės vaga teka Trakų gatvės link, galiausiai pasiekia Talkšos ežerą.
