Naujausios
Romualdo Ozolo atminimą įamžina Bazilionai
Bazilionų (Šiaulių rajonas) mokykloje-daugiafunkciame centre pristatytas istorijos ir kultūros žurnalo „Padubysio kronikos“ ketvirtasis numeris. Tai pirmasis žurnalo numeris, išleistas jau be šviesaus atminimo žurnalo sumanytojo ir leidėjo, Nepriklausomybės Akto signataro Romualdo Ozolo (1939 01 31 – 2015 04 06), kurio atminimą siekiama įamžinti ne Vilniuje, kur ilgą laiką gyveno R. Ozolas, o būtent Bazilionuose.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Romualdą Ozolą prisimenant
Ketvirtasis žurnalo numeris – atsisveikinimas su Romualdu Ozolu, kurio įsteigtas paramos fondas „Už teisingumą Lietuvoje“ 2013 metais išleido pirmąjį „Padubysio kronikų“ numerį. Prisiminimais apie R. Ozolą žurnale dalijasi jo bendražygiai ir bičiuliai Vytenis Rimkus, Aldona Veronika Koskienė, Arūnas Gumuliauskas ir kiti.
Čia jis prisimenamas ne tik kaip Bazilionų žmogus, bet ir prisidėjęs prie Šiaulių gyvenimo. Būtent R. Ozolo pastangomis Šiauliuose buvo įkurta pirmoji bendruomenė Rėkyvoje. Jis 1989 metų rinkimuose į laisvą deputato vietą Aukščiausiojoje Taryboje laimėjo rinkimus būtent Gubernijos rinkimų apygardoje kaip Sąjūdžio kandidatas. R. Ozolas pirmą kartą Šiaulių inžinierių namuose dar Sąjūdžio priešaušryje prakalbo apie Molotovo-Ribentropo slaptuosius protokolus, kurie tuo metu dar buvo tabu.
Iš dalies su R. Ozolu susijusi ir žurnalo rubrika „Šiandien“, kurioje diskutuojama apie Šiaulius, kaip regiono smagratį. Būtent tokią temą diskusijai pasiūlė pats R. Ozolas, jau būdamas ligos patale. Signataras yra surašęs ir palikęs žurnalo leidėjams dar apie 10 šios rubrikos temų, kurios bus gvildenamos ateities numeriuose.
Ketvirtajame numeryje spausdinamas ir R. Ozolo 1955–1957 metais, kai jis pats buvo devintokas – vienuoliktokas, dienoraščio tęsinys. Jame neįtikėtinai taiklios jaunuolio įžvalgos, kalbančios apie tai, kad auga ir bręsta inteligentas ir eruditas, Lietuvą, jos žmones mylintis ir gerbiantis žmogus.
Retų žinių archyvas
R. Ozolas suspėjo pamatyti, kokie straipsniai bus spausdinami ketvirtajame žurnalo numeryje, patarinėjo sudarytojams.
Ketvirtajame numeryje spausdinama niekur neskelbtų ir nenagrinėtų faktų, istorijos reiškinių. Vienas tokių – archeologės Birutės Salatkienės „Dubysos aukštupio archeologijos paveldas“. Įdomus straipsnis apie I pasaulinio karo metu Šiauliuose nusileidusį „Zeppelin LZ 98“.
Su Šiauliais susijęs ir istoriko Jono Sireikos tekstas „Ne(žinomas) Šiaulių burmistras“ apie žymius ir mažiau žinomus Šiaulių burmistrus – Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais jų būta septynių.
Spausdinamas straipsnis apie senuosius tarpukario amatus ir naudotas darbo priemones Padubysio apylinkėse, kiti reti ir pamiršti faktai.
R. Ozolo paramos fondo „Už teisingumą Lietuvoje“ direktorius Eugenijus Skrupskelis pažadėjo, kad po R. Ozolo mirties žurnalas „Padubysio kronikos“ toliau bus leidžiamas.
„Žurnalas jau pastatytas ant ratų ir puikiausiai važiuoja toliau. Yra komanda, ir žurnalas bus leidžiamas. Tai labai svarbus projektas ir pats svarbiausias darbas įamžinant R. Ozolo atminimą“, – sakė E. Skrupskelis.
Jis teigė, kad veiklą toliau tęs ir pats R. Ozolo paramos fondas. Fondo valdybą papildė R. Ozolo dukra Jurga Ozolaitė-Kručkienė.
R. Ozolo bibliotekai reikia Lituanistikos centro
E. Skrupskelis teigė, kad R. Ozolo bendražygiai rengia dokumentus susitikimui su Vyriausybe, Seimo vadovybe, kad iš biudžeto būtų finansuojama Lituanistikos centro statyba prie Bazilionų mokyklos-daugiafunkcio centro.
Naujojo centro reikia todėl, kad R. Ozolas dovanojo Bazilionams apie 15 tūkstančių knygų, dalis jo archyvo yra perduota Bazilionams.
„Priestato reikia ir todėl, kad būtent Bazilionuose yra žurnalo „Padubysio kronikos“ , kuris jau tapo kultūros reiškiniu visam regionui, leidybos centras. Pastačius priestatą Bazilionai galėtų tapti šio krašto kultūriniu centru, nes tam turi visas galimybes“, – sakė E. Skrupskelis.
Anot jo, Bazilionuose R. Ozolo dovanotos bibliotekos pagrindu įkurtas centras neturi tapti knygų saugykla, kur knygos „padėtos ir užmirštos“. Lituanistikos (Lituanikos) centras turėtų vystytis trimis kryptimis: R. Ozolo bibliotekos fondas, antroji – lituanistinė literatūra, liečianti šį kraštą, trečioji kryptis – išeivijoje leista lietuviška literatūra, kuri dažnai prapuola, yra išmetama mirus išeiviui ar užsidarius lietuviškam centrui, kuris kaupė tokią literatūrą.
Dėl trečiosios krypties jau tariamasi su Čikagos lietuvių centru. E. Skrupskelis jau perdavė keletą knygų Bazilionų mokyklai, gautų iš Amerikos lietuvių bendruomenės narės Liudos Rugienienės.
Tai, kad būtent Bazilionuose, o ne Vilniuje, būtų saugomas R. Ozolo atminimas, jo knygos, dienoraščiai, užrašai, liudijo ir susitikime dalyvavęs Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, R. Ozolo bendražygis Alvydas Medalinskas.
Susitikime dalyvavęs Šiaulių rajono vicemeras Algis Mačiulis patikino, kad stengsis, jog toks centras Bazilionuose būtų pastatytas.
Laimos PERMINIENĖS nuotr.
PRISTATYMAS: Bazilionų mokykloje-daugiafunkciame centre pristatytas jau ketvirtasis „Padubysio kronikų“ numeris.
ĮAMŽINIMAS: Romualdo Ozolo paramos fondo „Už teisingumą Lietuvoje“ direktorius Eugenijus Skrupskelis (dešinėje) ir profesorius Vytenis Rimkus, kaip ir R. Ozolas, baigęs Bazilionų mokyklą, įsitikinę, kad R. Ozolo vardą ir atminimą reikia įamžinti būtent Bazilionuose.
ŽURNALAS: „Padubysio kronikų“ ketvirtojo numerio viršelyje – nuotrauka, žvelgiant nuo Ozolų namo šalia Bazilionų į gamtos peizažą.
„Tėvas buvo pamišęs dėl knygų“
Atsiminimais apie savo tėvą Romualdą Ozolą Bazilionuose per „Padubysio kronikų“ ketvirtojo numerio pristatymą dalijosi jo dukra Jurga OZOLAITĖ-KRUČKIENĖ:
– Tėtis buvo labai laimingas, kad turėjo Bazilionus, ilgai turėjo gyvus savo tėvelius. Turėti namus žmogui yra be galo svarbu. Net ir aš, kuri į Bazilionus atvažiuoju pakankamai retai, irgi jaučiu čia namus. Būti mylimam, laukiamam, suprantamam iš pusės žodžio – labai svarbu.
O kas mano tėčiui buvo Bazilionai, jis pats dar papasakos: rudenį turėtų pasirodyti jo pirmasis literatūrinis debiutas, kurio jis nesulaukė, bet jis jam buvo labai svarbus – autobiografinis romanas. Jame pamatysite Bazilionus, kaip juose mano tėtis augo ir brendo.
Jo 75-mečiui išleistoje eilėraščių knygutėje lygiai taip pat – jo Bazilionai.
Aš norėčiau padėkoti Bazilionams už pasidalijimą meile knygoms. Kas pažinojo mano tėtį, visi žinojo, ką jam reiškia knygos. Užaugau tarp rietuvių knygų. Mes su broliu statydavomės namus iš knygų – taip žaisdavome, vėliau tas knygas skaitydavome, dar vėliau – nebežinodavome, kur tas knygas dėti.
Mano tėtis buvo pamišęs dėl knygų! Mama pasakodama vieną epizodą apie knygas visada apsiverkia. Kažkuriuo metu mūsų šeima visiškai neturėjo pinigų. Mama išsiuntė tėtį pasiskolinti pinigų pas bičiulį Bronių Genzelį. Tėvas pasiskolino, mes už tuos pinigus turėjome pirkti mano broliui paltą. Buvo žiema, šalta. Tėtis, eidamas namo, žinoma, užsuko į knygyną ir nupirko knygų...
Kai gimė mano jaunesnioji dukra, tėtis vieną dieną pasisiūlė prižiūrėti anūkę. Man buvo labai didelė staigmena. Grįžtu namo, klausiu, kaip jiems sekėsi būti, o tėtis atsakė: „Viskas gerai, mažoji kažką ten veikė, o aš tau knygas patvarkiau. Tu autorių visiškai nemoki sudėlioti!“
Man visada atrodė, kad kito tokio pamišėlio dėl knygų pasaulyje nėra, bet, pasirodo, yra – Bazilionuose Rimantas Gorys. Jis pasidalijo ta meile knygoms!
Ką darai su meile, viskam, pagalvoju, mano tėtis pritartų. Meilė nugali mirtį. Aš tuo tikiu!
