Ričardas Berankis idealų tenise neturi

Ri­čar­das Be­ran­kis idea­lų te­ni­se ne­tu­ri

Te­ni­si­nin­kas Ri­čar­das Be­ran­kis sa­vait­ga­lį Šiau­lių are­no­je vy­ku­sia­me Da­vi­so tau­rės tur­ny­re tris kar­tus per­ga­lin­gai kė­lė ran­kas. „Emo­ci­jos ge­ros. Daug lai­ko čia pra­leis­ta, čia pra­dė­jau pro­fe­sio­na­liai spor­tuo­ti“, – po ko­vų sa­kė gar­siau­sias Lie­tu­vos te­ni­si­nin­kas. In­ter­viu su R. Be­ran­kiu – iš per­si­ren­gi­mo kam­ba­rio.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Iš­ly­dė­jo plo­ji­mais

R. Be­ran­kis po sek­ma­die­nį vy­ku­sios Da­vi­so tau­rės Eu­ro­pos–Af­ri­kos zo­nos II gru­pės per­ga­lin­gos ko­vos su Vik­tor Du­ra­so­vič kant­riai da­li­ja au­tog­ra­fus. Pa­si­ra­ši­nė­ja ant te­ni­so ka­muo­liu­kų, marš­ki­nė­lių, fo­tog­ra­fuo­ja­si as­me­nu­kėms ir įpras­toms nuo­trau­koms. Ei­lė­je įsiam­žin­ti su Lie­tu­vos te­ni­so žvaigž­de ri­kiuo­ja­si ir vai­kai, ir bran­daus am­žiaus te­ni­so my­lė­to­jai.

„Ryč­ka!“ – lyg se­nam bi­čiu­liui šau­kia sir­ga­liai. Ne vie­ne­rius me­tus Šiau­liuo­se tre­ni­ra­vę­sis te­ni­si­nin­kas at­ro­do ar­ti­mas ir sa­vas. Išei­nan­tį iš sa­lės R. Be­ran­kį žiū­ro­vai pa­ly­di pa­dė­kos plo­ji­mais.

Su­si­tar­ti dėl po­kal­bio su R. Be­ran­kiu – ne pati ­leng­viau­sia už­duo­tis. „Kal­bė­kim neil­gai, ge­rai?“ – iš kar­to pa­pra­šo. Ir pa­ski­ria lai­ką po spau­dos kon­fe­ren­ci­jos.

Spau­dos kon­fe­ren­ci­jo­je po per­ga­lės prieš 18-metį Vik­tor Du­ra­so­vič R. Be­ran­kis ne­daug­žo­džiau­ja, iš­sa­ky­tų min­čių į va­tą ne­vy­nio­ja.

„Aš ge­rai žai­džiau, tik­rai pa­ten­kin­tas sa­vo žai­di­mu. Var­žo­vui siū­ly­čiau nu­si­leis­ti ant že­mės. Nes la­bai jau aro­gan­tiš­kai el­gė­si. Gal gal­vo­ja, kad kaž­ką pa­sie­kė jau la­bai smar­kiai te­ni­se. Te­gul at­si­mer­kia.“

Į gi­les­nius ko­men­ta­rus ne­si­lei­džia: „Pra­šė­te pa­ko­men­tuo­ti, pa­ko­men­ta­vau apie prie­ši­nin­ką, ir vis­kas. Žai­džiau su­si­kau­pęs. Ir ge­rai žai­dė­si. Ti­kė­ki­mės, kad ir daž­niau pa­vyks ge­rai žais­ti.“

Pak­laus­tas, ar šie­met jo dar ga­li­ma su­lauk­ti Lie­tu­vos rink­ti­nė­je, nie­ko ne­ža­da: „Per daug to­li žiū­ri­te į prie­kį. Aš sa­kau, ne­ži­nau, ar žai­siu ar ne.“ Tar­si at­sa­ki­nė­tų ne į klau­si­mus, o at­mu­ši­nė­tų te­ni­so ka­muo­liu­kus.

Trys ge­ros die­nos

Po­kal­biui R. Be­ran­kis pa­si­kvie­čia į Lie­tu­vos rink­ti­nės per­si­ren­gi­mo kam­ba­rį. Pir­miau­sia ko­jas iš­lais­vi­na iš spor­ti­nių ba­te­lių, nu­plė­šia nuo ko­jų pirš­tų pleist­rus.

Su­ži­no­jęs, kad dar teks ei­ti pa­ko­men­tuo­ti var­žy­bų tie­sio­gi­nė­je te­le­vi­zi­jos trans­lia­ci­jo­je, iš pra­džių prie­ši­na­si – ne­no­ri, neis. Nu­ga­li žo­dis „rei­kia“.

La­bai iš­var­gęs? „Nor­ma­liai, nor­ma­liai“, – at­sa­ko ran­ka per­si­brauk­da­mas plau­kus ir at­si­dus­da­mas.

– Ką tik bai­gė­te vie­ne­tų ko­vą per­ga­le. Įver­tin­ki­te vi­sų tri­jų die­nų Lie­tu­vos rink­ti­nės žai­di­mą.

– Api­bend­rin­ti ga­liu taip: šio­kia to­kia vi­siems staig­me­na bu­vo, kai Lau­ry­nas (Lau­ry­nas Gri­ge­lis – red. past.) pra­lo­šė sa­vo vie­ne­tų ma­čą. Bet, ži­no­te, te­ni­sas yra te­ni­sas, vis­ko ga­li nu­tik­ti. Tiek tų nau­jie­nų apie pir­mą die­ną.

Ką apie sa­ve ga­liu pa­sa­ky­ti? Kad vi­są lai­ką ge­rai žai­džiau, iš­lai­kiau sa­vo ge­rą ly­gį, kas ir ma­tė­si, ma­nau, aikš­tė­je. Ir skai­čius tą pa­tį at­spin­di – tiek vie­ne­tai, tiek dve­je­tai. Ge­ros trys die­nos: Lie­tu­va ­li­ko ant­ro­je gru­pė­je – mi­ni­mum. Tai – va­lio!

– Šiau­lių žiū­ro­vams jūs esa­te be­veik šiau­lie­tis. Ko­kio­mis emo­ci­jo­mis grįž­ta­te į Šiau­lius?

– Emo­ci­jos ge­ros. Daug lai­ko čia pra­leis­ta, čia pra­dė­jau pro­fe­sio­na­liai spor­tuo­ti. Šiau­liai yra man la­bai daug pa­dė­ję – ir Sa­vi­val­dy­bė, ir Spor­to sky­rius. Iš­ties esu jiems dė­kin­gas. Vi­sa­da at­va­žiuo­da­mas čia jau­čiu, kad esu prii­ma­mas su ma­lo­nu­mu.

– Ko­kie ge­riau­si pri­si­mi­ni­mai iš Šiau­lių?

– Sun­ku pa­sa­ky­ti. Daug drau­gų, li­kusių čia, žmo­nių, ku­riuos la­bai ger­biu, ku­rie man pa­dė­jo, mo­ty­va­vo, kai ma­žas bu­vau, kai bu­vo sun­kių aki­mir­kų. Šie mo­men­tai ir yra la­biau­siai įsi­mi­nę.

– Da­bar tu­rė­tu­mė­te pas ką at­va­žiuo­ti į Šiau­lius?

– Tik­rai tu­rė­čiau.

– Ar pa­lai­ko­te ry­šius su bu­vu­siu il­ga­me­čiu tre­ne­riu Re­mi­gi­ju­mi Bal­že­ku?

– Ne, ne­pa­lai­ko­me.

– Ko­dėl?

– At­sip­ra­šau, bet čia tik­rai as­me­ni­niai da­ly­kai. Apie tai nie­ko ne­ko­men­tuo­siu.

Per me­tus – mė­nuo Lie­tu­vo­je

– Kur da­bar yra jū­sų na­mai?

– Na­mai yra Vil­nius. Kad ir kiek ma­žai ten bū­čiau, bet na­mus vi­sa­da lai­kiau ir lai­kau Vil­niu­mi. Kol kas ne­tu­riu min­čių kaž­kur per­si­kel­ti. Tuo la­biau – į už­sie­nį.

– Kiek lai­ko pra­lei­džia­te Lie­tu­vo­je?

– Apie mė­ne­sį–pu­sant­ro per me­tus. Bet čia jau – mak­si­mum.

– Da­bar sa­ve lai­ko­te pa­sau­lio pi­lie­čiu?

– Taip.

– Tė­vai iš­siilgs­ta? Ar ke­liau­ja kar­tu? Gal­būt bu­vo ir Šiau­liuo­se?

– Be abe­jo­nės pa­siilgs­ta. Per­nai bu­vo at­va­žia­vę į ke­le­tą tur­ny­rų už­sie­ny­je. Ir Da­vi­so tau­rės vi­suo­met at­vyks­ta pa­žiū­rė­ti, tik šį kar­tą dėl šei­my­ni­nių rei­ka­lų ne­ga­lė­jo at­va­žiuo­ti į Šiau­lius.

– Ko­kie ar­ti­miau­si pla­nai?

– Nuo pir­ma­die­nio bū­nu Vo­kie­ti­jo­je. Ki­tą sa­vai­tę iš­vyks­tu į „Chal­len­ger“ se­ri­jos tur­ny­rą Ka­za­nė­je. Po Ka­za­nės bus Iz­rae­lis. Čia – tik ar­ti­miau­si pla­nai. Po to ne­ži­nau, kas vyks.

– To­kia kas­die­ny­bė – ke­lio­nė po ke­lio­nės?

– Čia dar­bas – ke­liau­ti, žais­ti. Nors, ga­li­ma sa­ky­ti, kad tai – ir kas­die­ny­bė.

– Ne­ti­kė­tai pa­te­ko­te į pres­ti­ži­nį „Mas­ters“ se­ri­jos tur­ny­rą In­dian Vel­se, bet žais­ti Ka­li­for­ni­jo­je at­si­sa­kė­te. Ko­dėl?

– La­bai to­li­ma ke­lio­nė, bū­čiau la­bai iš­var­gęs. Ma­nau, ne­ver­tė­jo keis­ti pla­nų ir skris­ti. Tai yra pa­grin­di­nis mo­ty­vas.

– Ar žais­ti Lie­tu­vos rink­ti­nė­je – gar­bė?

– Ži­no­ma, gar­bė. Žai­di už sa­vo ša­lį. Žmo­nėms vi­so­je Lie­tu­vo­je bū­na pui­ki te­ni­so šven­tė. Ma­lo­nu pa­ma­ty­ti ir ma­ne, ir Lau­ry­ną žai­džian­tį. Ne­daž­nai bū­nu Lie­tu­vo­je.

Tiks­las – Olim­pia­da

R. Be­ran­kis trum­pam at­si­pra­šo. At­si­ne­ša ba­na­ną, įsi­de­da į plak­tu­vą. „Pro­tei­nas, rie­šu­tai, ba­na­nas“, – iš­var­di­ja su­dė­tį. Maž­daug 15 se­kun­džių – ir kok­tei­lis pa­ruoš­tas. Ga­li­me tęs­ti po­kal­bį.

– Ko­kius svar­biau­sius su­žais­tus šio se­zo­no ma­čus iš­skir­tu­mė­te?

– Bu­vo ke­le­tas ge­rų. Ap­lo­šiau Joao Sou­są, 50-uko žai­dė­ją. Tik­rai bu­vo ke­le­tas ge­rų ma­čų, bet da­bar sun­ku at­sa­ky­ti – ne­si­mąs­to.

– Ko­kius tiks­lus sau ke­lia­te?

– Olim­pia­da. Rei­kia pri­si­rink­ti pa­kan­ka­mą kie­kį taš­kų ir tuo­met žai­siu Rio de Ža­nei­re. Ti­kiuo­si – jei tik pa­vyks pa­tek­ti.

– Olim­pia­da – kiek­vie­no spor­ti­nin­ko tiks­las?

– Tiks­las Olim­pia­da gal la­biau tin­ka ki­toms spor­to ša­koms. Ma­no tiks­las – kad bū­čiau pir­ma­sis per vi­są is­to­ri­ją Olim­pia­do­je žai­džian­tis Lie­tu­vos te­ni­si­nin­kas.

– Kar­je­ros pra­džio­je džiaug­da­vo­tės dau­gy­be su te­ni­so pa­sau­liu su­si­ju­sių da­ly­kų, di­de­lį įspū­dį bu­vo pa­li­ku­si tre­ni­ruo­tė su Ro­ge­riu Fe­de­re­riu. Ar da­bar dar kas džiu­gi­na žaidžiant te­ni­są?

– Da­bar la­biau džiu­gi­na lai­mė­ti ma­čai, nei vien tik pa­si­tre­ni­ra­vi­mas su ko­kiu nors TOP žai­dė­ju. Kas anks­čiau at­ro­dė kos­mo­sas, da­bar at­ro­do na­tū­ra­liai.

– Te­be­tu­ri­te idea­lų te­ni­se?

– Ne, idea­lų tik­rai ne­tu­riu – nuo­šir­džiai sa­kau. Aš ir prieš tai ne­svai­gau dėl kaž­ko­kio žai­dė­jo: kad no­rė­čiau bū­ti į jį pa­na­šus ar žais­ti kaip jis. Vi­sa­da no­rė­jau ge­rai žais­ti te­ni­są, ir tiek.

Ge­riau­si – praė­ję me­tai

– Tu­rė­jo­te įvai­rių trau­mų. Ko­kia da­bar svei­ka­ta?

– Tik­rai vis­kas ge­rai – be jo­kių pro­ble­mų.

– Kas dau­giau­siai pro­ble­mų kė­lė pa­sta­ruo­ju me­tu?

– Vis­kas. Net sun­ku at­rink­ti, nes pa­sta­ruo­ju me­tu bu­vo vis­ko – tai čiur­na, tai ke­lias, tai klu­bas, tai dar kaž­kas. Bet čia – ne trau­mos, o ei­na­mie­ji da­ly­kai. Tai nor­ma­lu, kiek­vie­nas spor­ti­nin­kas su tuo nuo­lat su­si­du­ria.

– Ko­kios silp­niau­sios te­ni­si­nin­kų vie­tos?

– Ir rie­šas, ir al­kū­nė. Te­ni­se vi­sas kū­nas dir­ba to­ly­giai, kiek­vie­na kū­no da­lis at­lie­ka sa­vo funk­ci­ją. Nu­si­suk­si pirš­tą – ne­ga­lė­si žais­ti, nu­si­suk­si ran­ką – ne­ga­lė­si žais­ti. Nu­ga­rą – ne­ga­lė­si, pil­vą, ko­ją – bet ką. Net sun­ku pa­sa­ky­ti, kas la­biau­siai „pa­rei­na“.

– Ku­riuos kar­je­ros me­tus va­di­na­te ge­riau­siais?

– Praė­ju­sius me­tus. Me­tai bu­vo sta­bi­liau­si, svei­kiau­si, pel­nin­giau­si. Vi­sais at­žvil­giais tai bu­vo ge­riau­si me­tai.

– Kiek te­ni­sas Lie­tu­vo­je su­lau­kia pa­ra­mos?

– Į šį klau­si­mą ge­riau at­sa­ky­tų Lie­tu­vos te­ni­so są­jun­gos pre­zi­den­tas, bet te­ni­sas po tru­pu­tį tik­rai po­pu­lia­rė­ja.

Te­be­ne­šio­ja žie­dą

Be­kal­bė­da­mas R. Be­ran­kis nu­si­mau­na marš­ki­nė­lius. Ant kak­lo – gran­di­nė­lė su žie­du, ant krū­ti­nės – ta­tui­ruo­tė-hie­rog­li­fas.

„Žie­das ma­no drau­go – am­ži­ną atil­sį“, – paaiš­ki­na. Drau­gas – te­ni­si­nin­kas Ai­va­ras Bal­že­kas – ava­ri­jo­je JAV žu­vo prieš 11 me­tų.

Ką reiš­kia ta­tui­ruo­tė, nu­spren­džia neiš­duo­ti – „čia ir­gi as­me­ni­niai da­ly­kai“.

– O kaip klos­to­si as­me­ni­nis gy­ve­ni­mas?

– Ge­rai, ne­tu­riu kuo skųs­tis. Gy­ve­nu ir dir­bu. Lai­ko as­me­ni­niam gy­ve­ni­mu lie­ka tiek, kiek pa­si­da­rai.

– Te­be­sa­te va­di­na­mas sva­jo­nių jau­ni­kiu?

– Koks čia sva­jo­nių jau­ni­kis... Bet drau­gės ne­tu­riu.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

KO­VA: „Aš ge­rai žai­džiau, tik­rai pa­ten­kin­tas sa­vo žai­di­mu“, – sa­vo žai­di­mą per tris ko­vų die­nas įver­ti­no Ri­čar­das Be­ran­kis.

DĖ­ME­SYS: Ri­čar­das Be­ran­kis kant­riai da­li­jo au­tog­ra­fus.

MO­MEN­TAS: Poil­sio ir pa­si­stip­ri­ni­mo aki­mir­ka.