Naujausios
Režisierius išpažino praeitį
Praėjusią savaitę Šiauliuose kukliai pristatyta alytiškio režisieriaus Roberto Šarknicko biografinė kino drama „Nepalikit, prašau“... Ji paremta vaikų, augusių valdiškuose namuose, likimais. Režisierius jaučia ypatingus sentimentus Šiauliams, nors čia pats augo valdiškuose vaikų namuose.
Angelė MOCKUTĖ
angele@skrastas.lt
Sielos žaizdos
Kaune gimęs režisierius aštuonerius metus gyveno Šiauliuose. Ketverius — Kūdikių namuose, tiek pat laiko — Šiaulių logopedinėje internatinėje mokykloje.
Jis prisiminė: visi vaikai turėjo tėvus. Tik jis ir viena mergaitė buvo našlaičiai. Savaitgaliais vaikams išvažiavus, likdavo tušti koridoriai. Ir ta tuštuma vesdavo iš proto, joje buvo laukiamas bet koks garsas.
R. Šarknickas mena šviesios atminties valytoją. Jai padėdavo plauti koridorių, vaškuodavo grindis. Kartu su ja verkdavo, džiaugdavosi: valytoja buvo vieniša ir tai abu vienijo.
Mena auklytę Pranutę, kuri atnešdavo savo sūnaus megztinius, žaislinius kareivėlius. Juos režisierius slėpdavo po pagalve — kad neatimtų. Šviesiausi atsiminimai iš Šiaulių liko, kol nebuvo išvežtas į Obelius (Rokiškio rajonas).
— Valstybė pranešė, kad atsirado mano du broliai ir dvi seserys. Tačiau kai mane pervežė, susvetimėjau. Pamilau svetimus žmones, ne savus. Tai padarė laikas, mūsų biologiniai tėvai. Yra kaip yra, — sako režisierius.
Skausmą perteikia per mergaitę
Biografinė drama „Nepalikit, prašau“... paremta režisieriaus ir kelių vaikų, gyvenusių tarybinių laikų internate, išgyvenimais. Pagrindinė herojė yra mergaitė Emilija. Mergaitės režisieriui atrodo romantiškesnės, tyresnės. Be to, nenorėjo kurti savo prototipo ir šiek tiek į viską pažvelgti iš šalies.
Emilija nežino, kad turi dvi seseris ir motiną. Jautrios sielos trylikametė išgyvena vienatvę. Pamilsta valytojas, auklėtojas, tačiau to pilnatvei neužtenka. Slapta bėga iš mokyklos, kartais apsikasa smėlio dėžėje ir įsivaizduoja, kad jai groja laidotuvių maršą. Kai sužino, jog atsirado seserys ir mama, jos tai nedžiugina — Emilija pamilsta svetimus žmones.
Filmo pabaiga šviesi. Po dvidešimt dviejų metų Emilija su dukrele aplanko auklėtojos Pranutės kapą, mergaitei pasakoja, kad čia guli jos močiutė.
Drama filmuota buitinėmis kameromis. Tačiau ji pravirkdė net kino kritiką Skirmantą Valiulį — jis nepamena, kada paskutinį kartą buvo sukurtas toks paprastas, banalus, o kartu ir jaudinantis filmas.
Paliko natūralias spalvas
Įvykiai filme žiūrovą perkelia į 1987-uosius: geležinės lovos internate, vienodos mokyklinės uniformos, raudoni pionieriški kaklaraiščiai, mankštos lauke bet kokiu oru.
Nors dabar vaikų globos namai kitokie, R. Šarknickas nenorėjo meluoti naudodamas šiuolaikines spalvas — jų tada nebuvo.
— Su TA tiesa, dvasia, energija užaugau. Tarybiniai laikai man atnešė skausmą, gyvenimą, dramą, kurią panaudojau mene. Čia net nereikėjo stengtis, kaip tai padaryti įtaigiai. Sudėjau skaudžiausius, įdomiausius portretus, ką labiausiai atsimenu. Ko neatsimenu, nedėjau, nenorėjau jokios kūrybos, — pasakojo režsierius.
Išsilaisvino
Idėją kalbėti apie patirtus dvasinius išgyvenimus režisierius brandino ilgai. Ji gyveno jo sielos žaizdose. Tačiau ją įgyvendinti trūko patirties, žinių.
Jam, anuomet šešiolikmečiui, teko garbė bendrauti ir šiek tiek gyventi pas šviesios atminties aktorę Ireną Gerasimavičiūtę. Kai jai papasakojo savo išgyventus vaizdus, aktorė patarė juos užrašyti. R. Šarknickas pajuokavo: jis yra blogas rašytojas ir šiek tiek geresnis režisierius.
Aktorinio meno mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Pirmasis režisieriaus darbas buvo etnografinis dokumentinis filmas „Dzūkų laiduotuvių apeigos“. Filmas sulaukė palankių vertinimų, taip atsirado pasitikėjimas imtis ir biografinės dramos. Ją sukūręs režsierius išsilaisvino ir dvasiškai praturtėjo.
Sielos ryšiai
Pagrindinė herojė Emilija — Joana Jacunskaitė tikrovėje taip pat gyvena Alytaus vaikų globos namuose. Režisierius būtent valdiškuose pastatuose ieškojo vaiko nelengvam vaidmeniui.
Jau buvo išsirinkęs septynias našlaites. Tačiau jautė, lyg kažko trūktų. Prieš filmavimą dar kartą nuvažiavo į vaikų globos namus. Eidamas miegamųjų korpusų koridoriumi, jis pamatė kambaryje sėdinčią mergaitę ir kažką krapštančią.
— Per durų staktą pamačiau vienatvę, skausmą. Ir nieko nereikėjo sakyti... Šitas žmogus turėjo vaidinti. Mes — vieno kraujo, suprantame tą bėdą. Suradome dvasinius ryšius. Apsupta 200 žmonių, ji atsakingai filmavosi, — pasakojo režisierius.
Joana filme ne vaidina — ji gyvena. Todėl vienatvė ir skausmas perteiktas įtaigiai. Mergaitė sakė, kad jai filmavimo aikštelėje nebuvo nieko sunkaus. O įdomiausias potyris buvo kaime, kai pirmą kartą važiavo arkliu kinkytame vežime.
Tiesos neatskleidė
Režisierius filmavimo aikštelėje vaikams nesakydavo, kad Joana auga vaikų globos namuose. Jam buvo svarbu, kad visi vaikai jaustųsi lygūs. To jis norėjęs visą savo vaikystę -- būti tokiu, kaip tėvus turintys vaikai.
R. Šarpnicką našlaičio šleifas lydėjo ilgai. Jis prisiminė vieną epizodą iš studentavimo laikų. Atsiimti stipendijos ir našlaičio pinigų prie kasos stodavo eilės gale.
— Visi kolegos matydavo, kad man daugiau duodavo, o kasininkė garsiai ištardavo: pirma pinigus pasiims našlaitis R. Šarknickas. Būdavau raudonas iš gėdos, nes dauguma studentų sureaguodavo, — pasakojo režisierius.
Misija
Perkėlęs dvasinius išgyvenimus į ekraną, režisierius dabar imasi misijos — jis nori kalbėti apie tai, kas paliktam vaikui gali atsitikti po daugelio metų, kaip jam.
— Motiną pamačiau po keturiolikos metų. Neseniai gulėdamas ligoninėje gavau jos žinutę: „Tu mums nesvetimas, tave laikome savu“. Ji nesupranta esmės. Ne jie susvetimėjo — aš susvetimėjau. Su motina bendrauju iš pagarbos. Kadangi dirbu su sielos žmonėmis ir nesu žvėris,— atsivėrė režisierius.
Kita misijos dalis — psichologiškai paruošti paauglius, kurie ruošiasi išeiti į gyvenimą ir neatsakingai kuria šeimas.
Dabartį lėmė geri žmonės
— Pagrindinio vaidmens atlikėjos Joanos nepamiršite, jai padėsite gyvenime? — klausėme režisieriaus.
— Svarbiausia padėti žmogiškumu. Man vaikystėje labiausiai įstrigo: atnešti daiktai pasimiršdavo, atmintyje likdavo žmogus. Rašytojas Grigorijus Kanovičius yra pasakęs: „Cukraus skonis ištirpsta burnoje, bet atmintyje — niekada“.
— Ką pasakytumetė emilijoms, joanoms ir kitiems panašaus likimo vaikams?
— Man sunku kalbėti. Ir pikta, kad mūsų nepriklausomoje valstybėje beglobių vaikų skaičius auga. Išsigandau — jų yra 5000. Auga nelengvos sistemos vaikai. Kas toliau bus, nežinau.
— Jums pasisekė. Išėjote sužlugdytas dvasiškai, bet savęs nepraradote. Tapote aktoriumi, vadovaujate kelių Alytaus mokyklų teatro kolektyvams...
— Likimas lėmė, kad mane supo geri žmonės. Auklėtojos, naktinės auklytės. Valytojos, kurios mane eilėraščių ir skaičių mokė plaudamos grindis. Pamokos koridoriuje įstrigo labiau, nei klasėse. Per tai buvo rodoma ir moteriška meilė.
— Tačiau tokia jautri ir dramatiška asmenybė pasukote į politiką?
— Iš rimtos politikos esu pasitraukęs — per daug purvo. Mano politika — tik per meną į vaiko širdį, o iš jo -- mažinti pamestinukų skaičių.
— Jums namai yra šventa vieta?
— Namai... Nepriprantu prie jų. Visą gyvenimą važiavau iš vienų namų į kitus. Matyt , tai lėmė praeitis. Net mano dukrelė Patricija be manęs negali būti namuose, dažniausiai abu leidžiamės į kelionę. Negaliu nuo šito pabėgti...
IŠNAŠA: „Kasininkė garsiai ištardavo: pirma pinigus pasiims našlaitis R. Šarknickas. Būdavau raudonas iš gėdos...
ATMINTIS: Prieš filmo premjerą Šiauliuose, režisierius paskambino auklytei Pranutei Valančiūnienei. „Jei atsimenate, aš buvau toks arba geras, arba blogas jums vaikas. Robertas Šarpnickas. Noriu jus vėl šiandien trumpam pasiimti į savo gyvenimą“.
DUETAS: Per biografinę dramą likimas suvedė dvi giminingas sielas — Robertą Šarknicką ir Joaną Jacunskytę.
Jono TAMULIO nuotr.
