Naujausios
Režisierius Albertas Vidžiūnas: „Teatrams nelengva, tačiau jų reikia“
Praeitą šeštadienį Šiaulių dramos teatras pristatė premjerą — režisieriaus Alberto Vidžiūno spektaklį „00:45 pagal Goldingą“. Tai antrasis Alberto statytas darbas Šiauliuose ir, jo lūkesčiais, — ne paskutinis.
Marina OSTAPENKO
marina@skrastas.lt
Konkurencija su A. Venckumi — lyg tėvo ir sūnaus
— Kuo Jums patrauklūs Šiauliai, juk Šiaulių dramos teatre režisuojate jau antrą spektaklį (pernai metais statyta „Salomėja“ — aut. pastaba)?
— Pirmas darbas su nauju kolektyvu režisieriui — didelis išbandymas. Tai ir įvyko, statant „Salomėją“. Kartą padirbėję drauge su šiauliečiais aktoriais nusprendėme, kad norėtume dar kažką kartu padaryti. Repetuodami “00:45 pagal Goldingą“ labiau ginčijomės, diskutavome. Gal todėl antrąkart buvo dirbti sunkiau, nes nebepataikavome vieni kitiems, nebesistengėme būti mandagūs. Tačiau kita vertus buvo ir smagiau, nes jau geriau pažinojome vieni kitus. Tad jei būtų galimybė, į Šiaulius atvažiuočiau ir trečią kartą.
— Kiek svarbus aktorių ir režisieriaus ryšys?
— Labai svarbus, o tokia aktorių trupė, kaip Šiauliuose, režisieriui — tikra dovana, nes daugelyje Lietuvos teatrų aktorių kolektyvas — labai sąlyginis dalykas. Šiauliuose matau tvirtą trupę, kurios kiekvienas aktorius įsiklauso į kolegą. Gal tai lemia faktas, kad aktoriai nedaug dirba „į šoną“ ir atėjęs į repeticiją randu visus dešimt aktorių, kurių man tuo metu reikia. Vilniuje neįsivaizduoju, kaip būtų galima repetuoti spektaklį su tiek aktorių scenoje vienu metu, jų paprasčiausiai nesurinkčiau.
— Tačiau Šiaulių dramos teatras Jus traukia ne tik galimybe režisuoti spektaklius, prieš kurį laiką net norėjote tapti jo vadovu?
— Buvo toks nuotykis (šypteli — aut. pastaba). Tačiau konkurse Šiaulių dramos teatro vadovo pareigoms užimti dalyvavau ne vedamas noro laimėti, o labiau trokšdamas pasitikrinti save, savo galimybes. Juk tuomet ir nelabai pažinojau teatro kolektyvą. Tame konkurse ir susipažinau su dabartiniu teatro vadovu Antanu Venckumi, kuris man vėliau ir pasiūlė kažką režisuoti jau jo vadovaujamame teatre.
— Retas atvejis, kad buvę konkurentai ir toliau gražiai bendradarbiautų.
— Mūsų konkurenciją prilyginčiau tėvo ir sūnaus varžymuisi, gal todėl ji leido užmegzti gerus santykius ir po konkurso.
Šiauliai — ne provincija, o regiono sostinė
— Dabar daug kalbama apie sostinės ir provincijos skirtumus. Šiauliai šiuo atveju neretai minimi kaip provincija, kokie jie Jums atrodo?
— Man Šiauliai nėra provincija, atvirkščiai, Šiauliai — Šiaurės Lietuvos sostinė, nes čia yra vienintelis šiame regione profesionalus teatras. Manau, vien tai leidžia Šiauliams jaustis saugiai ir nebijoti provincijos vardo. Šiauliečių aktorių trupėje yra nemažai profesionalių aktorių, kuriems nėra lygių visoje Lietuvoje.
— Kaip apskritai vertiname teatrų padėtį Lietuvoje?
— Akivaizdu, kad teatrams šiais laikais nelengva. Neišvengsi to, kad teatro aktoriai ieško papildomų darbų, nuo to kenčia teatrai. Žinoma, džiugu, kad yra tokių principingų aktorių, kaip Rolandas Kazlas, kuris sąmoningai išėjo iš visų kino ir televizijos projektų, todėl teatro žiūrovai jį gerbia ir myli. Tačiau reikia suprasti ir ne vien teatre dirbančius aktorius, žvalgytis papildomo uždarbio juos priverčia gyvenimas. Juk dabar aktorių nesutiksi, „baliavojančių“ kavinėje, šiuo metu bohemą sudaro valstybės tarnautojai.
Vėlgi negali vienodai vertinti visų teatrų, kiekvienas iš jų yra vis kitoks, su savo problemomis ar džiaugsmais.
— Ar žiūrovams dabar reikia teatrų?
— Lietuvoje vyksta teatrų atgimimas. Stebiuosi, tačiau Vilniuje nuo pernai metų lapkričio į bet kokį spektaklį visuose teatruose bilietai išperkami. Žiūrovai dabar „valgo“ viską, net nebeatsirinkinėja. Žmonėms reikia tikro dalyko, jie nori ateiti ramiai pasėdėti tamsoje su artimu žmogumi ir scenoje stebėti gyvus aktorius. Žiūrovų nestabdo ir aukštos bilietų kainos, nors man vis dar keista, kad bilietai į kiną kartais brangesni nei bilietai į teatrą, to nepamatysi jokioje užsienio šalyje.
Apie teatrų poreikį liudija vien tai, kad dabar steigiasi nemažai privačių teatrų. Ar prieš dvejus-trejus metus buvo galima įsivaizduoti per televiziją rodomą spektaklių reklamą, kurios dabar nemažai transliuojama?..
— Ko šiuolaikiniame teatre Lietuvoje pasigendate?
— Spektaklių, kurie būtų sukurti, nepataikaujant žiūrovams. Man liūdna, kai smagiai praleidę laiką teatre, vos išėję už jo ribų žmonės ima kalbėti ne apie ką tik matytą spektaklį, o apie vakarienę ar kitus buitinius reikalus. Norisi, kad žiūrovai dar turėtų, ką aptarti, kad ne visa jiems pateikiama medžiaga būtų iki galo „sukramtyta“.
Du režisieriai vienoje šeimoje
— Kaip dažnai pats einate į teatrą?
— Dabar einu rečiau, tam trūksta laiko, bet premjeras stengiuosi pamatyti. Būna spektaklių, kuriuos pasižiūrėjus, pačiam nieko nesinori daryti, būna ir atvirkščiai — po kurių, norisi kurti (juokiasi — aut. pastaba).
— Jūsų žmona — Agnė Marcinkevičiūtė — taip pat režisierė. Du kūrėjai po vienu stogu — tai sunku ar lengva?
— Ir sunku, ir lengva. Matyt, vis dėlto daugiau lengva, jei jau devynerius metus gyvename po vienu stogu, auginame tris dukrytes. Be to mūsų kūrybos sritys — skirtingos, ji mokėsi ir dirba dokumentinių filmų, kino režisūros srityje, aš — teatro. Žinoma, kartais pasitariame, pasiteiraujame vienas kito nuomonės. Juk smagu stebėti ir tavo mylimo žmogaus kūrybinį augimą, malonu jį palaikyti.
— Ar galėtumėte įsivaizduoti šalia savęs kitos profesijos moterį?
— Manau, profesija nėra svarbi. Kodėl du žmonės gyvena kartu? Tai lemia ne profesija, net ne meilė, o pagarba. Ji vyro ir moters santykiuose — svarbiausia.
— Tai dukrytės užaugusios bus režisierės ar aktorės?
— Kol kas dar anksti spręsti, nes jos mažos: Miglutei — devyni, Austėjai — ketveri, Vakarei netrukus sukaks dveji. Tačiau jokiu būdu joms nesiūlyčiau rinktis aktorių profesiją, nes ji labai sunki ir nedėkinga: tave visą gyvenimą renkasi, turi patikti ir įtikti kitiems, todėl neretai tampi slidžiu žmogumi, netenki savęs. Nepatarčiau būti ir režisierėmis, nes jų laukia daug pagundų. Didžiausia pagunda režisieriui — išbandymas valdžia, juk naujo spektaklio repeticijų metu jis tampa tarsi mažos valstybės vadovu.
IŠNAŠA: „Didžiausia pagunda režisieriui — išbandymas valdžia, juk naujo spektaklio repeticijų metu jis tampa tarsi mažos valstybės vadovu“.
DARBAS: Režisierius Albertas Vidžiūnas šypsosi, prisimindamas, kaip jo darbą Šiaulių dramos teatre apibūdina namuose laukiančios dukrytės: „Tėtis išvažiavo į Šiaulius, kur turi butą ir gyvena“.
ATLYGIS: A. Vidžiūnas supranta ne vien teatre dirbančius aktorius: „Žvalgytis papildomo uždarbio juos priverčia gyvenimas. Juk dabar aktorių nesutiksi, “baliavojančių“ kavinėje, šiuo metu bohemą sudaro valstybės tarnautojai“.
TRŪKUMAS: Lietuvoje teatro režisierius pasigenda spektaklių, kurie būtų sukurti, nepataikaujant žiūrovams.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
