Naujausios
Nuostabi gamta – visai šalia
Su V. Lomeiko susitikome Rėkyvoje. Jis pasakojo, kad būsimą pažintinį taką šalia ežero „atrado“ dar rudenį važinėdamasis dviračiu. Taip sutapo, kad netrukus Savivaldybė paskelbė gyventojų idėjų konkursą. Didžiųjų projektų, kurių vertė iki 150 tūkstančių eurų, kategorijoje daugiausiai miestiečių balsų ir surinko V. Lomeiko pažintinio tako sumanymas.
Su jo autoriumi pasivaikščiojome būsimu taku.
Jo pradžią žymi susikryžiavę medžiai. Perėjus nedidelį lieptą patenki į įspūdingą miško karaliją, o šalia tyvuliuoja ežeras. Po kojomis liula samanos, apačioje – pelkė.
Įžengus kiek toliau ima šlapti kojos. Tačiau vaizdas aplink keri. Mišrus miškas pereina į aukštapelkę su vaivorų, gailių, viržių bei tekšių pomiškiu. Aplenkėme bebrų „daugiabutį“, pažymėtą ne tik jų landomis bet ir nugriaužtų medžių kamienais.
Pelkėtoje miško lomoje smulkiais žiedeliais skleidžiasi nematytos gėlės, sklinda gaivus kvapas, o paukščiai šneka savo šnekas. Čia „reziduoja“ net 90 rūšių paukščių, iš kurių 12 rūšių įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
„Pažiūrėkite kokios pušelės! Kažkam tokia pušelė atrodo kreiva, šleiva, o iš tikrųjų medžiui koks 50 metų gali būti. Ji taip sunkiai čia auga – uždžiūva ir vėl kapanojasi, nes auga pelkėje. Čia arba per šlapia, arba per sausa, arba per karšta. Didelės jos neužauga. Kai šaknų sistema reikalauja daugiau medžiagų, jos praktiškai miršta. Čia yra nudžiuvusių stuobrių, nes jos nebeišsimaitina arba numirksta“, – pasakoja būsimo tako sumanytojas.
V. Lomeiko sako, kad tai ir puošia tą gamtą. Jis akcentuoja antrą savo idėjos dalį – anapus miško esantį durpyną.
Šiauliečio manymu, dalis žmonių net nežino, iš kur durpės gaunamos, kaip jos atrodo, kaip kvepia, kaip vasarą karščiu alsuoja, koks įspūdingas durpyno vaizdas, kurį vasarą galima prilyginti Sacharai.
Suderintas ežero, miško, durpyno pažintinis takas būtų vienintelis Lietuvoje.
Pats Večislavas pasakoja aplankęs daug pažintinių takų Lietuvoje: ir lentinių, ir grįstų ir negrįstų.
„Pelkių takai savo struktūra yra panašūs, man nebuvo naujiena, tačiau, kad tokį grožį turime šalia, Rėkyvoje, tai yra kažkas unikalaus. Tokio gamtos pasaulio paprastai nepamatysi, reikia važiuoti, ieškoti. O čia mes turime šalia. Mano projekto pasiūlyme buvo įsteigti gamtos klasę, padaryti lengvą stoginę, kad vaikai galėtų ateiti, vykti užsiėmimai. Užsienyje tai plačiai taikoma“, – sako V. Lomeiko.
Jis priduria, kad toks takas – ir patiems pasižiūrėti, ir vaikams parodyti. Ne paslaptis, kad vaikai tolsta nuo gamtos, nebežino, kaip elnias atrodo, kaip stirna...
Večislavas siūlo aukštesnėje miško vietoje įrengti Pasakų parką su nykštukų nameliais, pasakų herojais, animacija.
Takas – pažinimui, o ne pasisėdėjimui
Tai, kad atsirado galimybė įgyvendinti šį projektą, V. Lomeiko prilygina stebuklui. Šiais metais Savivaldybė žada užsakyti projektavimo darbus, o kitais metais pažintinį taką įrengti. Jis mano, kad už jo projektą daugiausiai balsavo aktyvi Rėkyvos bendruomenė.
Teikdamas pasiūlymą tikslios sąmatos nežinojo, bet įsivaizdavo, kad už 150 tūkstančių eurų galima taką padaryti. Beveik pataikė. Kalbėjosi su rangovu, kurs įrenginėjo tokį taką Žagarės regioniniame Mūšos tyrelio parke.
„Nežinau, kokius papildomus įrenginius suprojektuos – suoliukus, informacinius stendus, tai kainuotų papildomai. Pats 1 metro pločio takas galimas už tuos pinigus įrengti. Ateityje jis galėtų tęstis aplink visą Rėkyvos ežerą. O aplipdyti jį edukaciniais sprendiniais galima rasti vietų. Noriu, kad takas netaptų pobūvių vieta, būtų skirtas pasivaikščiojimui, rekreacijai, o ne ilgiems pasisėdėjimams. Jei mane pakvies į jo projektavimą, tikrai siūlysiu nedaryti čia didelių aikštelių, suoliukų, kad netaptų balių vieta“, – komentuoja Večislavas.
Dalis idėjų – savanaudiškos
Jis tiki, kad idėjų daug kas turi, bet nepasitiki jų realumu, reikalingumu ir nepasiūlo, nekelia jų į viešumą. Jam pasirodė keista, kad konkurse didelė dalis sumanymų buvo vienaip ar kitaip susiję su šalia idėjų autorių esančios gyvenamosios vietos infrastruktūros sutvarkymu.
Autorius mano, kad tokių idėjų net nereikėtų svarstyti, nes jų realizavimas neduotų naudos visiems gyventojams. Be to, tai miesto Savivaldybės reikalas įrengti reikalingą infrastruktūrą.
„90 procentų idėjų buvo savanaudiškos – įgyvendinamos šalia namų ar vietinės bendruomenės interesais“, – pastebėjo Večislavas.
Jis apgailestavo, kad miestiečiai nebuvo aktyvūs (balsavo per 3000 žmonių), tačiau tikisi, kad kitais metais šis konkursas įtrauks daugiau miesto gyventojų. Ir daugiau bus sulaukta įdomių idėjų.
Japoniškas sodas ir PUMTRACK
Večislavas gyvena Medelyno rajone. Vyras ne tik daug laiko skiria savo aplinkai išpuoselėti, bet dar rūpinasi 15 alpakų ūkiu. Be to, visuomeniškas žmogus tvarko teritoriją šalia Talkšos ežero, kur į jį įteka Rūdės upelis. Anot šiauliečio, krūmais apaugusi vieta virtusi „pempynu“.
Idėjų konkursui šiaulietis pateikė ir daugiau sumanymų. Antroje vietoje liko jo projektas įrengti pirmąjį Lietuvoje viešą japoniška sodą. Toje pačioje vietoje tarp Rūdės upelio ir Uosių gatvės, prie Talkšos ežero, netoli „Lapės“.
Večislavas žavisi japoniškais augalais, namuose jų nemažai turi, augina bonsus. Vyras neneigia, kad japoniškų sodų priežiūra gana sudėtinga, todėl mano, kad įgyvendinus tokį sumanymą, reikėtų pritraukti miestiečius, kad jie galėtų ne tik ateiti, bet ir prisidėti, prisižiūrėti savo medelį, paremti kažkiek tokį sodą.
Večislavas šią idėją ketina teikti kitų metų konkursui.
Dar vienas sumanymas, kuris irgi patiko nemažai daliai balsavusiųjų, įrengti PUMTRACK dviračių taką.
Važinėdamas dviračiu su dešimtmečiu sūnumi pastebėjo, kad nuobodu važiuoti įprastomis trasomis. PUMTRACK – tai kalniukų modulių trasa. Ji yra surenkama ir kilnojama, paįvairinta posūkiais, greitėjimo juostomis, kitais elementais. Konkrečios vietos jam neparinko, tačiau mano, kad ji galėtų atsirasti kad ir Salduvės parke. Tokiu taku galima važiuoti ne tik dviračiais, bet ir riedučiais, riedlentėmis, paspirtukais. Večislavas įsitikinęs, kad šis nebrangus ir nesudėtingas projektas pritrauktų jaunimą.
Pažintiniam takui įrengti medžių nekirs
Večislavui įdomu, kai valdžia įtraukia bendruomenės narius į miesto formavimą. Taip ir pats kažkiek įsipareigoji tam miestui.
„Juk viską daro dėl mūsų pačių, dėl mūsų vaikų. Ir takelius kloja, ir parkus sodina. Sąmoningėja ta visuomenė. Gal atsakomybė auga ir tų žmonių, kurie eidami pro šalį sudrausmina ir kitą netinkamai besielgiantį. Aš ir pats pagėdiju pamatęs“, – kalba Večislavas.
Globalinių pastebėjimų Šiauliams vyras neturi. Mano, kad dabartinė valdžia ir taip keičia miesto veidą.
Vieną iš prioritetinių sričių įvardija medžių atsodinimą. Pasakojo, kad anksčiau turėjo svečių iš kitų miestų, kurie žavėjosi Šiaulių žaluma.
„Suprantu, kad tie medžiai sensta, bet juos reikia paraleliai atnaujinti, atsodinėti šalia tų senų. Kad nupjovus seną medį, kai jis bus atgyvenęs, nekiltų niekam jokių pykčių, jokių pasidraskymų. Aš suprantu esmę ir prasmę tų medžių. Esu kalbėjęs su Ventspilio miesto komunalinio ūkio vadovais. Pas juos buvo ta pati problema. Jie paliko senus medžius, bet per 12 metų juos vistiek visus reikėjo pakeisti. Tada: vieni didesni, kiti senesni, kiti storesni. Akivaizdus pavyzdys, kai stengiesi išsaugoti tai, kas nebeišsaugojama. Medis turi savo amžių“, – dėsto gamtos mylėtojas.
Jam patinka nedideli miesto medžiai, neteršiantys gatvių. Bet gal po kelerių metų svečiai nebepasakys, kad Šiauliai – žalias miestas?
„Tada pasakys – tai yra modernus miestas“, – šypsosi Večislavas.
Jis pažada, kad rengiant Rėkyvos pažintinį taką nebus nukirstas nė vienas medis. Ten yra užaugusi drenavimo sistema, ant jos nėra medžių, todėl galima nesunkiai nutiesti taką.
Taką ketinama pritaikyti ir neįgaliesiems, įrengiant nedideles saleles, kuriose galėtų prasilenkti.
Visa šeima – tautinių šokių šokėjai
V. Lomeiko – 48 metų verslininkas, vadovaujantis traktoriais prekiaujančiai įmonei. Idėjų pasisemia keliaudamas. Pamato kokiame mieste įdomių dalykų ir galvoja, kaip Šiauliuose tai pritaikius. Su šiema kiekvieną vasarą keliauja po Lietuvą.
Kartu su žmona turi ir dar vieną pomėgį – šoka tautinius šokius. Kaip ir jų vaikai. O prasidėjo viskas nuo vyriausios dukros Auros, kuri šoko „Jovaro“ progimnazijoje, Didždvario gimnazijoje. Mokyklos baigimo proga šokėjų tėvai nusprendė padaryti vaikams siurprizą – patys parengti ir sušokti šokį. Po išleistuvių šokis jau nebepaleido.V. Lomeiko į Šiaulius iš Joniškio gyventi atvyko kiek daugiau nei prieš 15 metų, tačiau šį miestą beveik gali vadinti gimtuoju. Čia užaugo vaikai, sukurtas verslas.
