Reikia ne garbės, o pinigų

Rei­kia ne gar­bės, o pi­ni­gų

„Kas man iš tos lai­mės ir iš tos gar­bės“, – šyp­so­da­ma­si sa­ko VšĮ Mo­ti­nos Te­re­sės šei­mų na­mų di­rek­to­rė Re­gi­na Za­bie­lie­nė. Šiau­lie­tė „Lie­tu­vos gar­bės“ ap­do­va­no­ji­muo­se įver­tin­ta „Me­tų glo­bė­jos“ ti­tu­lu. Ge­ra­da­rė at­vi­ra: rei­kia ne gar­bės, o pi­ni­gų, nes jų biu­dže­tas – tuš­čias.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Ug­dy­ti at­sa­ko­my­bę

Mo­ti­nos Te­re­sės šei­mų na­muo­se – am­ži­nas šur­mu­lys. Čia vei­kia Kri­zi­nės mo­ti­nys­tės cent­ras, at­sa­kin­gos tė­vys­tės ug­dy­mo mo­kyk­lė­lė, vai­kų die­nos cent­ras „Aš ir drau­gai“, tei­kia­ma so­cia­li­nė rea­bi­li­ta­ci­ja neį­ga­lie­siems bend­ruo­me­nė­je.

Dar­bo ka­bi­ne­te pa­dė­tas gar­bin­gas ap­do­va­no­ji­mas, ku­rį Ko­vo 11 die­ną tie­sio­gi­nia­me TV3 ete­ry­je R. Za­bie­lie­nei įtei­kė Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė. Ant sta­lo – tris­pal­vė, Pre­zi­den­tės do­va­na.

Šven­čių lai­ko­tar­pis po­niai Re­gi­nai bu­vo įtemp­tas – no­mi­nuo­ta ne tik „Lie­tu­vos gar­bei“, bet ir „Mo­ters Sau­lės“ ap­do­va­no­ji­mams Šiau­liuo­se.

Už il­ga­me­tę alt­ruis­ti­nę veik­lą, pa­gal­bą naš­lai­čiams, neį­ga­lie­siems, vie­ni­šoms ma­moms ir jų kū­di­kiams, pa­stan­gas ieš­ko­ti lė­šų, kad šei­mų na­mai ga­lė­tų teik­ti pa­gal­bą li­ki­mo nu­skriaus­tie­siems, už at­si­da­vi­mą sa­vo pa­šau­ki­mui ir už dar­bą be at­ly­gio – įvar­dy­ti ge­ra­da­rės dar­bai.

Te­le­vi­zi­jos trans­lia­ci­jo­je R. Za­bie­lie­nės veik­lą pri­sta­tė bro­lis Pi­jus, o pa­ra­mos su­lau­ku­si Ža­na verk­da­ma pa­sa­ko­jo apie glo­bė­jos ge­ru­mą.

Sto­vė­da­ma ša­lia Pre­zi­den­tės sce­no­je R. Za­bie­lie­nė jo­kio jau­du­lio ne­jau­tė: „Kas man iš tos lai­mės ir iš tos gar­bės, jei­gu vie­nas džiaug­sis, o šim­tas liū­dės! Aš lanks­ti­nu­kus vi­siems da­li­jau! Man rei­kia 5700 eu­rų, o ne gar­bės.“

To­kia su­ma rei­ka­lin­ga at­ly­gi­ni­mams mė­ne­siui. VšĮ Mo­ti­nos Te­re­sės šei­mų na­muose dir­ba vie­nuo­li­ka dar­buo­to­jų: psi­cho­lo­gė, dvi so­cia­li­nės dar­buo­to­jos, ke­tu­ri bu­dė­to­jai, ūk­ve­dys, dar­bi­nin­kas, bu­hal­te­rė, va­do­vė. Su­mą R. Za­bie­lie­nė įvar­di­jo ir D. Gry­baus­kai­tei. „La­bai daug“, – pa­sa­kiu­si Pre­zi­den­tė.

Po­nia Re­gi­na mąs­to ki­taip. Jos tiks­las – ge­riau pa­dė­ti šei­mai, o ne di­de­les lė­šas skir­ti kū­di­kių na­mams. R. Za­bie­lie­nės pa­stan­go­mis kri­zės iš­tik­tos mo­te­rys gau­na sto­gą virš gal­vos ir ga­li­my­bę mo­ky­tis gy­ven­ti bei bū­ti at­sa­kin­go­mis.

„Vie­nam vai­kui kū­di­kių na­muo­se anks­čiau per mė­ne­sį bū­da­vo ski­ria­ma 5 tūks­tan­čiai li­tų, – skai­čiuo­ja R. Za­bie­lie­nė. – Pir­mai­siais vai­ko me­tais įskie­pi­ja­mas pa­ma­ti­nis pa­si­ti­kė­ji­mas. Kai ma­ma pa­ten­ki­na vai­ko po­rei­kius, jam vi­sam gy­ve­ni­mui lie­ka. O kai to neį­de­di, bū­na tik pa­šal­pų pra­šy­to­jai. Nui­ma­ma at­sa­ko­my­bė: tu tik gerk, mes vai­ke­lį au­gi­na­me ir ski­ria­me po be­veik pu­sant­ro tūks­tan­čio eu­rų. Jei ma­ma pa­ti ka­bi­na­si, įsi­vaiz­duo­ja­te, kiek vals­ty­bė su­tau­po pi­ni­gų.“

Au­ko­jan­tiems – dan­gus

Tre­jus me­tus R. Za­bie­lie­nė dir­ba be ato­sto­gų. Di­džiu­lis dar­bas – įreng­tos pa­tal­pos bu­vu­sios Jo­no Lau­ži­ko spe­cia­lio­sios mo­kyk­los pa­sta­te.

„Neį­si­vaiz­duo­ja­te, ko­kio ap­leis­tu­mo pa­sta­tas bu­vo!“ – aik­te­li.

Tik įė­jus į na­mus, prieš akis ant sie­nos stie­bia­si ge­ra­da­rių ąžuo­las, ant jo su­ra­šy­to­jos lab­da­rių pa­var­dės. Ąžuo­lą nu­ta­pė sū­nus Pau­lius. „Lab­da­ros me­dis au­ga į dan­gų, kas pa­dės, tas ke­liaus į dan­gų“, – šyp­so­si R. Za­bie­lie­nė.

Jei bū­tų sam­džiu­si fir­mą, nea­be­jo­ja, re­mon­to nie­ka­da ne­bū­tų pa­da­riu­si. Sam­dė tik vie­ną dar­bi­nin­ką, vi­sa ki­ta da­rė pa­tys. Sa­va­no­ris Nr.1 – vy­ras Bro­nius, jis pa­gal­bi­nin­kas vi­sur.

Mo­te­ris pa­kvie­čia ap­si­dai­ry­ti. Vi­sur tvar­ka ir šva­ra. O gy­ve­ni­mas čia mar­gas – yra ir juo­ko, ir aša­rų. Lan­ko­si ku­ni­gai ir po­li­ci­nin­kai. Ge­ru­mo pliūps­nius kei­čia pyk­čio pro­trū­kiai, švel­nius žo­džius – keiks­mai.

Kiek­vie­na die­na – su sa­vais iš­ban­dy­mais. Dau­gu­ma mo­te­rų – iš vai­kų na­mų. Nėš­čios, iš­nau­do­ja­mos vy­rų, pa­lik­tos, par­vež­tos po­li­ci­jos. Skam­bu­čiai skam­ba ne tik die­ną, bet ir nak­tį.

Ir pir­ma­die­nio ry­tas bu­vo aud­rin­gas. Vie­nos iš gy­ven­to­jų dra­mo­je at­si­kar­to­ja dau­ge­lio li­ki­mo nu­skriaus­tų mo­te­rų bė­dos: smur­tas ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je, aša­ros dėl kū­di­kių na­muo­se pri­glob­tų at­ža­lų, ne­sta­bi­li bū­se­na, kal­bos apie sa­vi­žu­dy­bę.

Mo­te­rims skir­tuo­se kam­ba­riuo­se ant grin­dų ro­po­ja ma­žy­liai. De­šimt kam­ba­rių – pil­ni. Iš vi­so pa­slau­gos jau su­teik­tos 22 ma­moms. Šiuo me­tu pla­nuo­ja­ma įkur­ti dar pen­kio­li­ka vie­tų, įreng­tas tri­vie­tis kam­ba­rys, ja­me ga­lės ap­si­gy­ven­ti nėš­čio­sios, smur­to au­kos.

Ma­mos šiuo­se na­muo­se ga­li ap­si­sto­ti me­tus. Daž­na atei­na tik su mai­še­liu ir mo­ko­si gy­ven­ti. Kal­ba­si su psi­cho­lo­ge. Ga­mi­na mais­tą su sa­va­no­re. Mo­ko­si elg­tis su pi­ni­gais.

„No­riu jus ap­ka­bin­ti!“ – prie po­nios Re­gi­nos pri­puo­la ber­niu­kas. Vai­kų die­nos cent­ras „Aš ir drau­gai“ vei­kia tre­jus me­tus. Bū­ti su vai­kais atei­na sa­va­no­riai. Pa­ra­šė pro­jek­tą: nuo ba­lan­džio mė­ne­sio pa­sieks fi­nan­sa­vi­mas iš So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jos.

At­sa­kin­gos tė­vys­tės ug­dy­mo mo­kyk­lė­lė dir­ba nuo 2008 me­tų, tai – tęs­ti­nis, il­ga­lai­kis pro­jek­tas. „In­for­ma­ci­ja tu­ri bū­ti nuo­lat kar­to­ja­ma, at­sa­ko­my­bę tu­ri­me per am­žius ug­dy­ti“, – įsi­ti­ki­no R. Za­bie­lie­nė.

Bū­na, kad tė­vai mais­to atei­na pa­siim­ti, o mo­ky­tis ne­no­ri. „Jei nei­na­te į mo­ky­mus, kam jums mais­tas?“ – ne­bi­jo su­draus­min­ti po­nia Re­gi­na.

Ko­ri­do­riaus ga­le lai­mi­na di­de­lis Mo­ti­nos Te­re­sės po­rtre­tas, jį taip pat nu­ta­pė sū­nus Pau­lius. Jau­kio­je kop­ly­tė­lė­je gy­ven­to­jai ga­li pa­si­mels­ti, au­ko­ja­mos ir šv. Mi­šios.

Pa­dė­jo ir uk­rai­nie­čiams

Vie­no­je iš pa­tal­pų prie rank­dar­bių pa­lin­kę neį­ga­lie­ji. Vei­kia du bū­re­liai – rank­dar­bių ir ke­ra­mi­kos, kas­dien vyk­do­ma die­nos užim­tu­mo pro­gra­ma.

Ke­liaaukš­tė­je len­ty­no­je su­dė­ta gau­sy­bė įvai­riau­sių rank­dar­bių. Po­nia Re­gi­na ant sta­lo iš­tie­sia kruopš­čiai siu­vi­nė­tą stal­tie­sę su zui­ku­čiais – ar­tė­ja Ve­ly­kos.

„Šiems žmo­nėms už­siė­mi­mas la­bai svar­bus. Jie no­ri jaus­tis rei­ka­lin­gi. Jie il­gų dis­tan­ci­jų ne­ga­li įveik­ti, ne­ga­li il­gai vie­no dar­bo da­ry­ti. To­dėl rei­kia kant­ry­bės“, – sa­ko R. Za­bie­lie­nė.

Dar­be­lius sten­gia­ma­si par­duo­ti ir bent kiek už­si­dirb­ti. Pas­va­jo­ja: gal pa­dė­tų juos par­duo­ti mo­te­rų klu­bai?

Lab­da­ros pa­skirs­ty­mo punk­te iš­ka­bin­ti dra­bu­žiai, su­dė­ti ba­tai, bui­ties daik­tai. Čia jų ga­li­ma įsi­gy­ti už sim­bo­li­nę kai­ną. Kai­na, ma­no po­nia Re­gi­na, rei­ka­lin­ga, kad daik­tas bū­tų bent kiek ver­ti­na­mas.

„Kuo dau­giau sa­ko­me, kad rei­kia pa­gal­bos, tuo dau­giau gau­na­me dra­bu­žių. Sa­kau, kad ne dra­bu­žių rei­kia, at­ves­ki­te tų, ku­rie pa­siim­tų dra­bu­žius!“ – juo­kia­si R. Za­bie­lie­nė.

Bū­na, kad at­neš­ti dra­bu­žiai – lo­pas ant lo­po, dė­mė­ti, dvo­kian­tys.

„La­bai daug rei­kia mo­ky­ti, vi­siems sa­kau: au­ko­ki­te to­kius dra­bu­žius, ku­rių pa­tys no­rė­tu­mė­te. No­ri­me, kad atė­jęs žmo­gus oriai ga­lė­tų pa­siim­ti“, – sa­ko R. Za­bie­lie­nė.

Trys dra­bu­žių siun­tos, bend­ra­dar­biau­jant su „Ca­ri­tu“, ka­riais, bu­vo per­do­va­no­tos uk­rai­nie­čiams.

Rei­kia vi­sų pa­ra­mos

R. Za­bie­lie­nė kons­ta­tuo­ja kar­čią tie­są: ne­vy­riau­sy­bi­nė or­ga­ni­za­ci­ja nie­kam ne­rū­pi, ga­li verk­ti, ga­li ne­verk­ti.

Pa­vyz­džiui, pro­jek­te so­cia­li­nės rea­bi­li­ta­ci­jos pa­slau­gos neį­ga­lie­siems bend­ruo­me­nė­je gau­na­ma al­ga – 15 eu­rų per mė­ne­sį. „Vis­kas da­ro­ma, kad ne­vy­riau­sy­bi­nin­kams fan­ta­zi­jos at­šok­tų. Kiek dar dirb­si­te?!“ – iro­ni­zuo­ja R. Za­bie­lie­nė.

O kur dar mo­kes­čiai už van­de­nį, elekt­rą. Ma­mos ne­tu­ri už ką mo­kė­ti. Bū­na, kad paau­ko­ja į au­kos dė­žu­tę.

Už­sie­ny­je, sa­ko mo­te­ris, so­cia­li­nė veik­la lai­ko­si iš lab­da­ros. Pas mus lab­da­ros tra­di­ci­jos dar glež­nos. Re­mia vo­kie­čiai, Ame­ri­kos lie­tu­vių ka­ta­li­kų re­li­gi­nė šal­pa.

Per­nai kri­zi­nės mo­ti­nys­tės pro­gra­mai pi­ni­gų ga­vo iš Sa­vi­val­dy­bės su­tau­py­tų so­cia­li­nės pa­ra­mos lė­šų. Ru­de­nį tei­kė pa­raiš­kas Sa­vi­val­dy­bei, nu­ro­dė, kiek lė­šų rei­kės me­tams. Bet šie­met šiai pro­gra­mai dar nie­ko ne­skir­ta. Su­ži­no­jo: pi­ni­gai pa­sieks tik ta­da, kai bus pa­si­ra­šy­ta vie­šų­jų pir­ki­mų su­tar­tis.

„Ne­ži­nau, ar mes įtik­si­me, ar ati­tik­si­me są­ly­gas. Esu nei pa­kar­ta, nei pa­leis­ta. Da­bar jau rei­kia vi­sų žmo­nių pa­gal­bos. Pi­ni­gi­nės“, – sa­ko R. Za­bie­lie­nė.

Svar­bus ir ma­žas pa­si­kei­ti­mas

Nors si­tua­ci­ja – su­dė­tin­ga, R. Za­bie­lie­nė ne­nu­si­me­na: „Man gy­ve­ni­me la­bai se­kė­si“.

Pa­gal iš­si­la­vi­ni­mą ji – mies­to ir gy­ven­vie­čių spe­cia­lis­tė. Pen­ke­rius me­tus dir­bo pro­jek­ta­vi­mo ins­ti­tu­te, kū­rė dend­ro­lo­gi­nius pro­jek­tus. Dar iki san­tuo­kos ta­po tau­to­dai­li­nin­ke. Tau­to­dai­li­nin­kai Stan­kai – po­nios Re­gi­nos tė­vai.

Gi­mus duk­rai, pra­dė­jo dirb­ti liau­dies meist­re-kū­ry­bi­nin­ke Klai­pė­dos dai­lės kom­bi­na­te. Ra­miai dirb­da­ma užau­gi­no du vai­kus.

Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę, dai­lės kom­bi­na­tai už­si­da­rė. Bet at­si­vė­rė ki­tas ke­lias: ga­vo pa­siū­ly­mą dirb­ti py­ni­mo mo­ky­to­ja „Rin­gu­vos“ spe­cia­lio­jo­je mo­kyk­lo­je. Dir­bo 8 me­tus. Kai pri­trū­ko pe­da­go­gi­nio iš­si­la­vi­ni­mo, vėl at­si­ra­do išei­tis.

„Bu­vau jau Die­vo pa­lies­ta, įsto­jau į ka­te­che­tes – ti­ky­bos mo­ky­to­jas. Aukš­tą­jį bai­giau pen­kias­de­šim­ties“, – šyp­so­si R. Za­bie­lie­nė.

Dirb­da­ma „Rin­gu­vo­je“ su­si­dū­rė su naš­lai­čių li­ki­mais. Iki tol net neį­si­vaiz­da­vo, kaip jie gy­ve­na.

„Vie­nin­te­lis klau­si­mas kan­ki­no: kaip jūs gy­ven­si­te?! Jie spjau­dė ir gau­dė. Vai­kų na­muo­se pa­da­ro to­kius „auk­so ga­ba­lus“, nuo ku­rių šir­dis sto­ja­si. Tai šo­ki­ra­vo. Jie daž­niau­siai tar­pu­sa­vy­je su­si­tuo­kia, gims­ta vai­kai, juos ati­ma“, – apie ne­nut­rūks­tan­tį ra­tą sa­ko mo­te­ris.

To­dėl ir ki­lo idė­ja glo­bo­ti vai­kus pa­de­dant jų pa­čių šei­moms. Veik­lą pra­dė­jo nuo lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­do „Vil­ties kal­nas“, ku­riam va­do­vau­ja Edi­ta Gul­bi­nie­nė.

R. Za­bie­lie­nė ži­no: žmo­gus grei­tai ne­pa­si­kei­čia, bet svar­bus ir ma­žy­tis po­ky­tis.

Di­de­lis džiaugs­mas, kai vie­na gy­ven­to­ja, šauk­da­vu­si tik ati­da­riu­si du­ris, da­bar iš­mo­ko pa­si­bels­ti, at­si­pra­šy­ti. Džiu­gu, kad su­teik­tu dar­bu pa­vy­ko pa­kel­ti psi­cho­lo­giš­kai itin su­žeis­tą mo­te­rį. Dar­bas, pa­si­ti­kė­ji­mas, pa­ska­ti­ni­mas, nea­be­jo­ja R. Za­bie­lie­nė, gy­do.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

ĮVER­TI­NI­MAS: „Lie­tu­vos gar­bės“ ap­do­va­no­ji­muo­se „Me­tų glo­bė­ja“ ta­pu­si Re­gi­na Za­bie­lie­nė.

TI­KĖ­JI­MAS: Re­gi­na Za­bie­lie­nė ti­ki­si su­lauk­ti pa­ra­mos ir sėk­min­gai tęs­ti veik­lą.

KŪ­RY­BA: Neį­ga­lie­ji su­ku­ria įvai­riau­sių rank­dar­bių ir la­bai no­rė­tų su­lauk­ti pir­kė­jų.

PAVEIKSLAS: Mo­ti­nos Te­re­sės po­rtre­tą nu­ta­pė Re­gi­nos Za­bie­lie­nės sū­nus Pau­lius.