Naujausios
Reikalingas prasmės užkratas
Interviu su Valentinu Masalskiu ant cementinio bortelio
Scenoje pulsuojanti energija prikausto publikos dėmėsį. Salėje — mirtina tyla ir ... ovacijos. Aktorius Valentinas Masalskis džiūgauja — jo vadovaujami studentai sugebėjo užkrėsti publiką.
Nešinas termosu su kava, V. Masalskis išeina atokvėpio valandėlei į Šiaulių universiteto mokomojo teatro, kuriame vyksta studentų teatrų festivalis, kiemą. Ant cementinio bortelio, Lietuvos teatro ir kino korifėjus duoda interviu — apie prasmės užkratą, šių dienų dekadansą ir jaunimą Sančos Pansos visuomenėje.
Apie energiją
— Žiūrėjau jūsų režisuotą spektaklį. Įspūdingas, nors ir sunku būtų papasakoti apie ką.
— Sujaudino? Manau, kad teatras dabar turi būti archetipinis, labai aiškios formos, žiūrovą reikia sujaudinti.
O kaip sujaudinti žmogų, kuris turi tiek gundymų aplinkui, tiek dirgiklių, tiek beprasmių žodžių? Pradedu galvoti, ar šiais laikais įmanoma iš viso vaidinti klasikinę dramą, pavyzdžiui, visą „Karalių Lyrą“? Neįmanoma. Nebent vieną sceną padarytum kaip spektaklį. Mes dabar taip mikroskopiškai žinome apie žmogų, kad ne su istorija sujaudini — nuo scenos turi sklisti begalinė energija.
Pastebėjai, kaip salė klausėsi? Filosofijos scenoje nereikia, reikia energijos, reikia jausmo, reikia apkrėsti tave — tą, kuris atėjai į salę.
Man atrodo, kad mūsų užduotis — apkrėsti pubilką prasme. O kaip tą vartotojišką beprasmišką visuomenę — štai čia jau klausimas.
Apie prasmės bacilą
— Atrodo, likote patenkintas savo studentų pasirodymu?
— Mane tie vaikai džiugina iki ašarų, aš sugraudintas. Jie nori būti baltom varnom, jie nebijo būti apspjaudyti, atstumti, jie turi daug dirbti, kad kažką padarytų...
— Yra konfliktas. O ką jie darys toliau? Ir Šiauliuose galima išgirsti nuomonių, kad mokomąjį teatrą iš viso reikėtų uždaryti, nes neaišku, kur tie vaikai paskui dėsis, gal jie bus savotiškai suluošinti meno ir neras savo vietos vertybiniame pasaulyje...
— Jie nebus suluošinti, nes jie bent jau išprus. Esmė — apkrėsti juos prasmingo gyvenimo bacila, kad jie, anot Fromo (E. Fromas — Vokietijos ir JAV filosofas humanistas — red.past.), pradėtų būti, o ne norėtų turėti. Nes matome, prie ko privedė ta Sančos Pansos materijos visuomenė, kurioje mes gyvename 18 metų.
Man svarbiausia — išugdyti tiems vaikams skonį burnoje. O tai galima padaryti, tik kai jis pats pradės valgyti normalų maistą — ne surogatus ir papildus.
Šiandien jie laimingi, nes salė plojo, salė juos suprato.
— Koks, jūsų nuomone, šiandien yra lietuviškas teatras?
— Jis yra dykvietėje, stagnacijoje. Mūsų teatrai yra bevaisiai, neįdomūs, neieškantys. Mes į teatrą einame, kaip į profesiją, kaip į darbą, ir vaikai jau nebenori eiti į tokį teatrą. Dėl to aš kaltinu tik mus, pedagogus.
— O laurai, tarptautinis pripažinimas, pasaulyje žinomi vardai?
— Kur jūs radote tarptautinį pripažinimą? Ar tai tie trys spektakliai, kurie yra vežiojami, kaip reklama? Pripažinimas yra tai, kas turi tęstinumą. Aš nematau čia tęstinumo, aš nematau jokios mokyklos, atsidavimo mokyklos, aktorinės mokyklos. Mes esame dideli garbėtroškos, pučiamės, sakome, kad turime lietuvišką teatrą ar kiną. O kas išėjo? Turime tris— keturis spektaklius, kuriuos greit pardavėme ir pradėjome daryti savo vardus. Ne mokyklą.
Sabonis su Marčiulioniu sukūrė krepšinio mokyklas, ir Lietuvoje yra krepšinis. O teatras? Mes tik savo vardus išplatiname: Nekrošius — savo, Vaitkus — savo, Koršunovas — savo, Tuminas — Maskvoj.... Čia ne pripažinimas — tai prekinis ženklas.
Apie dekadansą
— Krizę pavadinote dekadansu. Kodėl?
— Krizė — per švelnus žodis. Tai yra dekadansas, prancūziškai šis žodis reiškia nuopolį.
Mes tapome tokie egocentristai, kiekvienas sau alfa ir omega — pradžia ir pabaiga. Egocentrizmas yra išpuoselėjęs mūsų garbėtrošką, puikybę — nuo jo prasideda visos septynios didžiosios ydos.
Mes gyvename visuomenėje, kurioje visos ydos (nuo pesivalgymo iki gašlumo) yra nuo ryto iki vakaro skatinamos per televiziją. Ir kol kas nematau vilties. Mes dar nepriėjome duobės savo iškrypime. Aš iš globalaus konteksto neišskiriu Lietuvos — tik mes, homo sovieticus, dar plėšriau tai darome.
Kartais man atrodo, kad prisijungėmė prie Europos kanalizacijos, o ne prie vandentiekio, ir už tikrą pinigą geriame srutas iš kanalizacijos vamzdžio.
Apie studijų krepšelį
— Šių dienų aktualija — studijų krepšelis, tūkstančiai už mokslą, ir ypač brangios menų, tarp jų ir aktorystės, studijos. Ką manote?
— Net nenoriu kalbėti, čia yra patologija. Jei norime vaiką išmokyti, tai mažinkime vietų, darykime didesnius konkursus. Pavyzdžiui, jei man duotų tuos vaikus (Vilniaus kolegijos pirmakursius — red.past.) nuo ryto iki pietų, apmokėtų už darbą — aš per trejus metus iš jų galiu arba padaryti aktorius, arba ne. O dabar aktorius gaminamas šešeris metus. Sakykit, kam aktoriui magistrantūra?
O kad atneš studentas krepšelį, ir pinigai diktuos mokytojui — čia iš viso iškrypimas. Grius dar viena viltis, ir tegul griūva. Jei jie neturi kitokių idėjų, tik pinigines — tegul griūva.
— Ar jūs pats sutiktumėte dabar būti jaunas? Ne siela, bet realiai — būti jaunas šioje visuomenėje?
— Nenorėčiau būti jaunas, nes nenorėčiau nežinoti, ką daryti šitam pasaulyje. Per tiek metų susirandi savo nedidelę spalvelę šitam paveiksle, tampi viena natele, ir jei ji skleidžia tą garselį teisingai — jauti pasitenkinimą.
O jaunimas, mano galva, visais laikais niekuo nesiskiria. Laiko nėra, keičiasi tik mados veidas. Jei dabar nori pamatyti vergovinę santvarką — nueik į bet kokį biurą. Jei nori pamatyti turtuolį karalių — stebėk naujalietuvį, lipantį į savo mašiną.
Laiko nėra — keičiasi tik formos, pavidalai. O pasipūtimas, garbėtroška, niekinimas vienas kito, mantijų dėjimasis, autoritetų demonstravimas, pozavimai niekur neišnyko, tik išryškėjo. Tiek pat daug yra labai gerų, pasišventusių, pasiaukojusių žmonių.
Jaunimo nenoras gyventi taip, kaip mes, yra senas. Mes turime arba eitį į duobę arba būti tais idealais, kurie rodytume jaunimui pavyzdį. Turime galvoti, ką mes jiems paliksime. Be pinigų...
SKONIS: „Man svarbiausia — išugdyti tiems vaikams skonį burnoje. O skonį žmogui išugdyti galima tik tada, kai jis pats pradės valgyti normalų maistą — ne surogatus ir papildus“, — sėdėdamas ant cementinio bortelio prie Šiaulių universiteto mokomojo teatro kalbėjo Valentinas Masalskis.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
CITATA: „Kartais man atrodo, kad prisijungėmė prie Europos kanalizacijos, o ne prie vandentiekio.
masalskis 07-08
