Ra­šy­to­jas giminės istoriją ran­da ir Šiau­liuo­se

Ra­šy­to­jas giminės istoriją ran­da ir Šiau­liuo­se

„Ang­lų kal­ba yra ma­no inst­ru­men­tas, o Lie­tu­va – me­lo­di­ja“, – sa­kė Šiau­liuo­se vie­šė­jęs ang­liš­kai ku­rian­tis lie­tu­vių kil­mės Ka­na­dos ra­šy­to­jas ir li­te­ra­tū­ros kri­ti­kas An­ta­nas Ši­lei­ka. Ra­šy­to­jo tė­vas ki­lęs iš Vi­jo­lių kai­mo, jau­nys­tė­je Šiau­liuo­se gy­ve­no ir ma­ma. A. Ši­lei­ka iki šiol tu­ri kur su­grįž­ti: Vi­jo­liuo­se te­be­gy­ve­na gi­mi­nės.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Lie­tu­viš­kas Džeim­sas Bon­das

Šiau­lių uni­ver­si­te­to bib­lio­te­ko­je A. Ši­lei­ka pri­sta­tė nau­jau­sią ro­ma­ną „Lai­ki­nai jū­sų“. Ren­gi­nį ve­dė Šiau­lių uni­ver­si­te­to Ka­na­dos au­di­to­ri­jos ku­ra­to­rė dr. Re­gi­na Kva­šy­tė.

Tai – penk­to­ji au­to­riaus kny­ga, iš­vers­ta į lie­tu­vių kal­bą.

Šie­met Kny­gų mu­gė­je A. Ši­lei­kos at­si­mi­ni­mai „Ba­sa­ko­jis bin­go pra­ne­šė­jas“ bu­vo iš­rink­ta „Me­tų kny­ga“ suau­gu­sių­jų pro­zos ka­te­go­ri­jo­je.

Ro­ma­nas „Pog­rin­dis“ 2011 me­tais bu­vo įtrauk­tas į „Glo­be and Mail“ ge­riau­sių kny­gų šim­tu­ką, o ap­sa­ky­mų kny­ga „Pir­ki­niai iš­si­mo­kė­ti­nai“ pa­te­ko į 2015 me­tų Lie­tu­vos „Me­tų kny­gos“ rin­ki­mų pen­ke­tu­ką.

Kny­gos „Lai­ki­nai jū­sų“ veiks­mas vyks­ta 1921–1923 me­tais Kau­ne.

Pag­rin­di­nis vei­kė­jas yra Jus­tas Ada­mo­nis, bu­vęs ca­ro ar­mi­jos kontrž­val­gy­bos agen­tas, su­grį­žęs į lai­ki­ną­ją sos­ti­nę Kau­ną.

Ro­ma­no įkvė­pė­jas – Jo­nas Bud­rys (iki 1922 me­tų Jo­nas Po­lo­vins­kas), kontrž­val­gy­bos vir­ši­nin­kas, pir­ma­sis Klai­pė­dos kraš­to gu­ber­na­to­rius. Prieš Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą bu­vo pa­skir­tas Lie­tu­vos ge­ne­ra­li­niu kon­su­lu JAV, vė­liau ta­po ūki­nin­ku, paukš­čių fer­mos sa­vi­nin­ku. Jo sū­nus Al­gis Bud­rys – žy­mus ame­ri­kie­čių moks­li­nės fan­tas­ti­kos ra­šy­to­jas.

A. Ši­lei­ką su­ža­vė­jo Jo­no Bud­rio pri­si­mi­ni­mų kny­ga: „Aš jį pa­va­di­nau Lie­tu­vos Džeim­su Bon­du. J. Bud­riui pa­ti­ko bran­gūs res­to­ra­nai, grei­tos ma­ši­nos ir gra­žios mo­te­rys.“

Dar vie­nas įkvė­pi­mo ir ži­nių šal­ti­nis – Ta­do Iva­naus­ko pri­si­mi­ni­mai „Aš ap­si­spren­džiau“. A. Ši­lei­kos nuo­mo­ne, T. Iva­naus­kas apie se­no dva­ro gy­ve­ni­mą ra­šo taip įdo­miai, kaip Čes­lo­vas Mi­lo­šas.

Tar­pu­ka­rio Kau­no at­mos­fe­rą pa­dė­jo pa­jaus­ti ir ge­ne­ro­lo lei­te­nan­to Kons­tan­ti­no Žu­ko gy­ve­ni­mas, Va­len­ti­no Gus­tai­nio pri­si­mi­ni­mai „Nuo Griš­ka­bū­džio iki Pa­ry­žiaus“, ame­ri­kie­čių dip­lo­ma­to Ro­bert W. Hein­gart­ner die­no­raš­tis.

Pa­sak ra­šy­to­jo, kny­gos vei­kė­jai no­ri su­kur­ti sau­gią, tei­sin­gą, ka­ta­li­kiš­ką Lie­tu­vą, bet su­si­du­ria su komp­li­ka­ci­jo­mis, iš­ban­dy­mais mei­le, pi­ni­gais.

„Apie šią kny­gą drau­gai li­te­ra­tai klau­sė: tu ra­šai apie šni­pus?! Gal iš­pro­tė­jęs?! Aš ei­nu ten, kur ve­da ma­no me­džia­ga“, – juo­kė­si ra­šy­to­jas.

Va­ka­ruo­se, sa­ko A. Ši­lei­ka, žmo­nės ne­ži­no, kur yra Lie­tu­va ir kas šio­je ša­ly­je vy­ko.

„Ten, kur aš gy­ve­nu, Pir­ma­sis ka­ras už­si­bai­gia 1918 me­tų lapk­ri­čio 11 die­ną ir vis­kas tvar­ko­je iki Ant­ro­jo ka­ro. Kas vy­ko čia, Ry­tuo­se, ne­ži­no net mo­ky­ti žmo­nės. Ži­no, kad re­vo­liu­ci­ja bu­vo, stai­ga at­si­ran­da Len­ki­ja, bet apie Pa­bal­ti­jo ša­lis – nie­ko. No­riu in­for­muo­ti Va­ka­rų pa­sau­lį apie tą su­dė­tin­gą pa­sau­lį, ku­ris bu­vo čia.“

Kad Ka­na­dos skai­ty­to­jams bū­tų leng­viau orien­tuo­tis, kur vyks­ta veiks­mas, ang­liš­ka­me kny­gos „Lai­ki­nai jū­sų“ va­rian­te pa­tei­kia­mi tar­pu­ka­rio že­mė­la­piai.

Ro­ma­nas „Lai­ki­nai jū­sų“ pir­miau išė­jo lie­tu­vių kal­ba, po mė­ne­sio – ang­lų.

Su­si­ti­ki­me da­ly­va­vęs kal­bi­nin­kas, pro­fe­so­rius Ka­zi­mie­ras Žu­per­ka A. Ši­lei­kos tei­ra­vo­si apie bend­ra­vi­mą su ver­tė­jais: ar jiems pa­vyks­ta ge­rai at­spin­dė­ti, iš­reikš­ti au­to­rių?

„Ma­no lie­tu­vių kal­ba ne­gi­li, ne­ga­liu pa­gau­ti vi­sų niuan­sų, tu­riu pa­si­ti­kė­ti sa­vo ver­tė­ju“, – sa­kė A. Ši­lei­ka.

Ra­šy­to­jas su hu­mo­ru pri­si­mi­nė, kaip bėg­da­vo nuo šeš­ta­die­ni­nės mo­kyk­los, o tė­vas, vež­da­mas iš prie­mies­čio, en­tu­zias­tin­gai sa­ky­da­vo: „Na, vai­kai, pa­links­niuo­ki­me!“

Gud­rau­da­mi vai­kai į mo­kyk­lą vė­luo­da­vo 15 mi­nu­čių, nes ži­no­da­vo: jei pa­vė­luos 20 mi­nu­čių, bus pra­neš­ta tė­vams.

„Iki šios die­nos ne­ži­nau, kaip atė­jo „i“ trum­po­ji su no­si­ne į vi­du­rį žo­džio, man at­ro­do, kaip or­na­men­tas. Ma­no lie­tu­vių kal­ba, ne­duok Die­ve, jei rei­kia ra­šy­ti“, – juo­kė­si A. Ši­lei­ka.

Lie­tu­va – tė­vų jau­nys­tė

Po su­si­ti­ki­mo A. Ši­lei­ka at­sa­kė į „Šiau­lių kraš­to“ klau­si­mus.

– Ko­kios jū­sų tė­vų są­sa­jos su Šiau­liais, ko­kia jų is­to­ri­ja?

– Ma­no ma­ma sa­vo jau­nys­tę pra­lei­do Šiau­liuo­se, nors gi­mė Smo­lens­ke, gy­ve­no Bir­žuo­se. Bu­vo še­ši vai­kai: trys lie­tu­vai­tės iš­te­kė­jo ir gy­ve­no Lie­tu­vo­je, trys bro­liai gy­ve­no Lat­vi­jo­je. Kai au­go­me To­ron­te, na­muo­se už­drau­dė­me lat­viš­ką kal­bą, nes ma­ma su se­se­ri­mi vis ban­dy­da­vo mus ap­gau­ti, kai loš­da­vo­me „tūks­tan­tį“ kor­to­mis – kal­bė­da­vo­si lat­viš­kai.

Ma­ma – Liu­da (Liut­gar­da) Mal­vi­na Ga­ras­tas, iš sa­vo tė­vo pu­sės ji nie­ko ne­ži­no­jo. Kiek ži­no­me, su tre­ne­riu (Vla­du Ga­ras­tu ) – ne gi­mi­nės.

Ma­ma gi­mu­si 1917 me­tais, į Lie­tu­vą at­vy­ko 1921 me­tais, Šiau­liuo­se gy­ve­no nuo ko­kių 5–7 me­tų. Bai­gė stu­di­jas Kau­ne.

Ro­ma­ne yra vie­tų iš ma­mos pri­si­mi­ni­mų apie Kau­no die­nas.

Lie­tu­vo­je ma­ma bu­vo mo­ky­to­ja, bet tu­rė­jo įvai­riau­sių pa­rei­gų.

Tė­vas Ka­zys bu­vo ki­lęs iš Vi­jo­lių kai­mo. Šei­mo­je bu­vo dvi se­se­rys ir trys bro­liai. Tė­vas gi­mė 1905 me­tais ir bu­vo jau­niau­sias.

Per pir­mą­ją so­vie­tų oku­pa­ci­ją tė­vas slaps­tė­si, nes dė­dė An­ta­nas bu­vo paim­tas į ka­lė­ji­mą. Sė­dė­jo me­tus, iš­dau­žė jo dan­tis. Jis spė­jo per­spė­ti tė­vą, kad slaps­ty­tų­si.

Tė­vai ap­si­ve­dė Vil­niu­je. Į Va­ka­rus bė­go iš Aly­taus.

Ar­vy­do Anu­šaus­ko kny­go­je apie Adol­fą Ra­ma­naus­ką-Va­na­gą ma­ma yra dvie­jo­se nuo­trau­ko­se su A. Ra­ma­naus­ku. Lie­tu­va – toks ma­žas kraš­tas, at­si­tik­ti­nai su­ran­du šei­mos tru­pi­nių.

– Ko­kią Lie­tu­vą tė­vai pri­si­min­da­vo?

– Ma­mai tai bu­vo jos jau­nys­tė. Ka­na­do­je ji jau­tė­si nu­ver­tin­ta. Ir ypač tė­vas – ne­ži­nau, ko­kios bu­vo tiks­liai jo pa­rei­gos, bet Lie­tu­vo­je jis po­zi­ci­ją tu­rė­jo.

Į Ka­na­dą emig­ra­vo vė­lai, 1948 me­tais, 43 me­tų. Tais lai­kais jau per se­nas, dar­bas jam bu­vo fab­ri­kai. Fab­ri­kai daž­nai lai­ki­nai už­si­da­ry­da­vo, jei ne­bū­da­vo už­sa­ky­mų.

Išė­jo į sta­ty­bas. Bu­vo ki­lęs iš ūkio, ūki­nin­kai vis­ką su­ge­ba pa­da­ry­ti. Dir­bo sta­ty­bo­se, sta­liu­mi.

Tė­vas mi­rė 1987 me­tais, 82 me­tų, ma­ma 1999 me­tais. Ma­ma ne tik su­lau­kė ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos, bet ir ap­si­lan­kė.

Ma­ma bu­vo ra­mi: Lie­tu­va bus ne­prik­lau­so­ma, ji ti­kė­jo, jai ne­bu­vo jo­kio siurp­ri­zo.

– Ar tė­vai tu­rė­jo daik­tų – re­lik­vi­jų – iš Lie­tu­vos?

– Tu­rė­jo­me tė­vų „ta­šę“, ku­rią su do­ku­men­tais iš­si­ve­žė iš Lie­tu­vos.

Ma­ma pa­si­pra­šė pa­žįs­ta­mo, ku­ris išė­jo į me­ni­nin­kus, kad nu­ta­py­tų lie­tu­viš­ko kai­mo vaiz­dą. Di­de­lia­me pa­veiks­le bu­vo vis­kas: ir rū­pin­to­jė­lis, ir kry­žiai, ba­kū­žė, upė – vi­sa Lie­tu­va su­kiš­ta!

– Kai jūs pir­mą kar­tą pa­ma­tė­te Lie­tu­vą, kiek ati­ti­ko vaiz­di­nys, su­si­da­ry­tas iš tė­vų pa­sa­ko­ji­mų?

– Ma­no pir­ma ke­lio­nė į Lie­tu­vą ne­tu­rė­jo nie­ko bend­ro su Lie­tu­va. Tai bu­vo 1975 me­tais, bu­vau pen­kioms die­noms.

Tai bu­vo pir­mas pa­si­ma­ty­mas po ka­ro su gi­mi­nė­mis. Tai bu­vo ne Lie­tu­va, o gi­mi­nės. Tarp kit­ko, tik mo­ti­nos gi­mi­nės. Ma­ma la­bai įdo­miai pa­da­rė, sa­ko, su tė­vo gi­mi­ne ga­lė­si ki­tą sy­kį su­si­tik­ti.

Gal pu­sę die­nos pa­vaikš­čio­jau po Vil­nių ir tik tiek ži­nau iš tos Lie­tu­vos.

Il­giau bu­vo­me 1987 me­tais. Su žmo­na, su sū­nu­mi, tais me­tais gy­ve­no­me Is­pa­ni­jo­je, at­va­žia­vo­me į li­tua­nis­ti­nius kur­sus. Bu­vo la­bai įdo­mus me­tas, ga­las so­viet­me­čio, ga­lė­jo­me il­giau pa­si­dai­ry­ti. Da­rius Kuo­lys bu­vo mū­sų lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jas. Pas­kui – švie­ti­mo mi­nist­ras.

Už­mez­gė­me ry­šį su gi­mi­nė­mis – ir iš tė­vo pu­sės.

Kai pra­si­dė­jo Lie­tu­vos iš­si­lais­vi­ni­mas, stai­ga vi­si už­si­de­gė­me! Pra­dė­jau daž­nai at­skris­ti į Lie­tu­vą.

Tė­vų Lie­tu­va bu­vo jų vai­kys­tė. Per pus­va­lan­dį ga­lė­jai ma­ty­ti, kad tė­vų praei­tis – ne tas pa­ts, kas da­bar­tis. Bet aš jau bu­vau to­kio am­žiaus, kai pa­ts tai ži­no­jau.

Dve­jus me­tus su žmo­na gy­ve­no­me Pa­ry­žiu­je, ten ap­si­ve­dė­me. Po dve­jų me­tų grįž­ta­me ap­lan­ky­ti: ka­vi­nės pa­si­kei­tu­sios, žmo­nės din­gę. Pats pa­ty­riau, kaip vis­kas kei­čia­si.

Šei­mos bruo­žas – juo­kas

– Kaip ma­no­te, ko­kie jū­sų bruo­žai ro­do, kad esa­te lie­tu­vis?

– Hu­mo­ras, tė­vo hu­mo­ras! Že­mai­tė tu­rė­jo to­kį vien-du-trys hu­mo­rą, ji ra­šė: „Džen­dob­ri­no, džen­dob­ri­no, nu­si­džen­dob­ri­no“.

Ma­no tė­vo ti­pas bu­vo „sa­kė, sa­kė ir pa­sa­kė": kvai­las, kvai­las ir tas dur­nius.

Vi­sa­da ban­dau si­tua­ci­ją iš­gel­bė­ti per juo­ką. Kas ne tra­ge­di­ja, tas yra juo­kas.

Tė­vas su ka­na­die­čiais ban­dy­da­vo juo­kau­ti ang­liš­kai, man taip bū­da­vo gė­da, nie­kas jo ne­sup­ran­ta ir to ak­cen­to...

Prie mū­sų sta­lo vi­si kal­bė­jo, nieks ne­si­klau­sė. Dve­jus me­tus su žmo­na gy­ve­no­me Pa­ry­žiu­je, kai grį­žo­me, klau­sia: „Kaip bu­vo, ge­rai?“ „Jo, ge­rai.“ „Tai klau­syk, mū­sų nau­jie­nos yra...“

To­dėl pas mus bu­vo taip: jei ką no­ri pa­sa­ky­ti, tu­ri bū­ti įdo­mu ir grei­tai, ki­taip kas nors ki­tas įdo­miau pa­sa­kys.

Ma­no ra­šy­mas iš da­lies ir atė­jo iš sta­lo šne­kos, iš skau­tų lau­žų.

– Prie sta­lo kal­bė­jo­tės lie­tu­viš­kai?

– Sė­di­me prie va­ka­rie­nės sta­lo su tė­vais, kal­ba­me lie­tu­viš­kai, su bro­liu – ang­liš­kai. Prie to pa­ties sta­lo.

Su žmo­na kal­bė­jo­mės ang­liš­kai, kol gi­mė vai­kai – rei­kė­jo vai­kus iš­mo­ky­ti lie­tu­viš­kai.

Lie­tu­vių kal­ba, kaip pran­cū­zų – rei­kia dau­giau nau­do­ti lū­pas, ang­lų kal­ba – tin­gi­nių kal­ba. Kiek­vie­ną sy­kį, kai at­va­žiuo­ju į Lie­tu­vą, pir­mas dvi die­nas, kol rau­me­nys pri­pran­ta, lyg ir lū­pas skau­da po il­gos die­nos, ir tru­pu­tį gal­vą. Pas­kui ap­si­pran­ti.

Nau­ja kny­ga pa­ra­šy­ta

– Esa­te Ka­na­dos ra­šy­to­jas, ra­šo­te ang­liš­kai. Ko­dėl ren­ka­tės lie­tu­viš­kas te­mas – no­ri­te pri­sta­ty­ti Lie­tu­vą už­sie­nio skai­ty­to­jams?

– Taip. Bė­da yra tai, kad nie­kas ne­ži­no ir ne­no­ri ži­no­ti. Bet jei ga­li juos už­ka­bin­ti, yra sa­vo­tiš­ka eg­zo­ti­ka.

Nie­kas ne­no­ri klau­sy­ti il­gos pa­skai­tos, rei­kia pa­sa­ko­ji­mą su­spaus­ti ir pra­dė­ti la­bai greit.

Ki­ta pro­ble­ma – vy­riš­ki var­dai: An­ta­nas, Pet­ras, Jo­nas, -as, -as. Vi­si pa­na­šiai skam­ba, vis tas pa­ts. Yra ir la­bai ge­rų lie­tu­viš­kų var­dų, pa­vyz­džiui, To­mas, bet kiek jų ga­liu tu­rė­ti sa­vo ro­ma­nuo­se!

Vie­na­me ro­ma­ne žai­džiau su var­du Liu­das: pa­da­riau Liud. Li­tua­nis­tai kad užpuo­lė: „Ko nu­kir­pai?!“

– Per­nai vie­na­me iš in­ter­viu mi­nė­jo­te, jog ra­šo­te kny­gą apie Kos­tą Ku­bi­lins­ką. Ka­da ją skai­ty­si­me?

– Kny­gą jau pa­ra­šiau – po dvie­jų per­ra­šy­mų. Vel­nias ži­no, kiek il­gai už­truks, kol bus iš­leis­ta.

Vi­si ma­no, kad vai­kų ra­šy­to­jai tu­ri bū­ti mie­li, minkš­ta­šir­džiai. O koks ga­lė­jo bū­ti K. Ku­bi­lins­kas? Skai­čiau jo KGB by­lą, jis bai­lys kaip ka­ži kas. Ka­gė­bis­tams nu­ro­do, kaip rei­kės iš­pur­ty­ti bun­ke­rį ir bai­mi­na­si: aš bū­siu su bal­tu cha­la­tu (nes žie­ma), tik į ma­ne ne­šau­kit.

Ki­tas įdo­mus mo­men­tas – bu­vo di­de­lis K. Ku­bi­lins­kas ir jo drau­gas, ma­ža­sis A. Skin­kys. K. Ku­bi­lins­kas – poe­tas, A. Skin­kys ir­gi, bet pra­stes­nis. K. Ku­bi­lins­kas – iš­da­vi­kas, di­de­lis, A. Skin­kys ir­gi, bet ma­žes­nis. Pa­mink­las K. Ku­bi­lins­kui di­de­lis, A. Skin­kiui ma­žes­nis. Fan­tas­ti­ka! Aš ne­ga­lė­čiau to­kių da­ly­kų su­gal­vo­ti.

– Kny­go­je do­mi­nuo­ja kū­rė­jo ir iš­da­vi­ko te­ma?

– Pra­si­de­da tuo, bet tuo ne­si­bai­gia. Paim­ki­me Lion­gi­no Ba­liu­ke­vi­čiaus-Dzū­ko die­no­raš­tį, jis la­bai ro­man­tiš­kai ra­šo, ga­li ma­ty­ti, in­te­li­gen­tas, varg­šas par­ti­za­nas, ne­tu­ri daug bend­ro su kai­mo vy­rais. Kai­mo vy­rai ge­ri ka­rei­viai, bet nė­ra šne­kos, jam taip trūks­ta tų in­te­li­gen­tų! Ir at­si­ran­da K. Ku­bi­lins­kas. Bro­liš­ka ro­man­ti­ka, žmo­gus, su ku­riuo ga­liu kal­bė­tis! Ir čia – pa­grin­di­nis iš­da­vi­kas.

Aš ne­no­rė­jau ra­šy­ti apie K. Ku­bi­lins­ką. Bet man pa­ra­šė žmo­gus iš Lie­tu­vos. Jo tė­vas užau­go Ly­ne­že­ry­je. Ly­ne­že­ry­je K. Ku­bi­lins­kas bu­vo mo­ky­to­jas. Aš nu­va­žia­vau į Ly­ne­že­rį. Fan­tas­tiš­kai įdo­mi vie­ta, lyg iš pa­sa­kų – din­gu­si vie­ta, din­gęs kai­mas, te­le­fo­nas ro­do, kad jau Bal­ta­ru­si­jo­je. Įdo­mios vie­tos, įdo­mūs pa­sa­ko­ji­mai – nė­ra ga­lo.

– Jū­sų kny­ga „Ba­sa­ko­jis bin­go pra­ne­šė­jas“ bu­vo pa­skelb­ta „Me­tų kny­ga“. Ar tu­ri­te sa­vo me­tų kny­gą?

– Ra­šy­to­jai ne­tu­ri kny­gų fa­vo­ri­tų: per daug ge­rų kny­gų, kad vie­ną iš­rink­tum.

Pas­ku­ti­niu lai­ku skai­čiau R. Kmi­tos ro­ma­ną apie Šiau­lius, man bu­vo la­bai juo­kin­ga. La­bai pa­ti­ko.

– Ne­bu­vo sun­ku skai­ty­ti šiau­lie­tiš­kai?

– Ma­no tė­vai taip kal­bė­jo – vi­siš­kai pa­pras­ta.

Nau­jas pa­sau­lis

– Kaip Lie­tu­va at­ro­do iš Ka­na­dos?

– Man Lie­tu­va bu­vo eg­zo­tiš­ka vie­ta, kur ren­ku me­džia­gą. Bet da­bar vis­kas pa­si­kei­tę, sū­nus čia gy­ve­na jau 5 me­tus, anū­kui lie­pą bus pen­ke­ri. Man Lie­tu­va yra ne­be Lie­tu­va, o „Ma­xi­ma“. Skren­du į „Ma­xi­mą“. Vie­ną die­ną pen­kis sy­kius nuė­jau į „Ma­xi­mą“, sū­naus bu­tas la­bai ar­ti, aš ir­gi ne­to­li nuo­mo­ju. Ir am­ži­nai ei­nu į „Ma­xi­mą“.

– Gal pla­nuo­ja­te į Lie­tu­vą grįž­ti vi­sam lai­kui?

– Ma­no li­te­ra­tū­ros pa­sau­lis bu­vo Ka­na­do­je, bu­vau ang­lų li­te­ra­tū­ros spe­cia­lis­tas, ga­na gi­liai į tą pa­sau­lį įlin­dęs. Da­bar Lie­tu­vo­je įlin­dau į li­te­ra­tū­ri­nį pa­sau­lį, bet kaž­kaip per šo­ną. Skai­tau dau­giau­sia pri­si­mi­ni­mus, nai­vius pri­si­mi­ni­mus, ne li­te­ra­tū­ri­nius. Lie­tu­vių ra­šy­to­jai man nė­ra la­bai ge­rai ži­no­mi.

– Da­ly­vau­ja­te Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo ir Pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nės ko­mi­si­jo­je. Ge­gu­žę Lie­tu­vo­je vyks re­fe­ren­du­mas dėl pi­lie­ty­bės iš­sau­go­ji­mo. Ko­kia jū­sų po­zi­ci­ja?

– Ne­ga­liu su­pras­ti, kaip ga­li­ma bū­ti prieš! Ame­ri­ka, Ka­na­da – tu­ri­me dvi­gu­bas, tri­gu­bas, ke­tur­gu­bas pi­lie­ty­bes.

Aš tu­riu Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę, bet Lie­tu­vai nie­ko ne­kai­nuo­ju.

Vi­si ban­dė­me, kiek ga­li­ma, pa­dė­ti Lie­tu­vai, kai bu­vo kri­zės mo­men­tas 1989 me­tais. Ži­nau, kad ma­no te­le­fo­no nu­me­ris bu­vo už­ra­šy­tas Vil­niaus oro uos­te ant sie­nos, skam­bin­da­vo žmo­nės iš Lie­tu­vos, duo­du va­ka­rie­nę, 100 do­le­rių. Po sa­vai­tės nau­jas žmo­gus pa­si­ro­do.

Ame­ri­ko­je, jei sie­ki aukš­tos po­zi­ci­jos, kai ku­rių dar­bų ne­ga­li dir­bti be Ame­ri­kos pi­lie­ty­bės. Ir tu­ri at­si­sa­ky­ti Lie­tu­vos pi­lie­ty­bės? Ne­sup­ran­tu, ko­kia nau­da.

Ar ne­keis­ta: aš, gi­męs Ka­na­do­je, ma­no sū­nus, gi­męs Ka­na­do­je, jo sū­nus tu­ri­me Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę, o kas emig­ra­vo prieš 20 me­tų, jau ne­tu­ri.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

"'Ma­no gy­ve­ni­me vis­kas bai­gia­si juo­kais“, – sa­ko An­ta­nas Ši­lei­ka, pa­vel­dė­jęs šei­mos hu­mo­ro jaus­mą.

An­ta­nas Ši­lei­ka – emo­cio­na­lus ir šmaikš­tus pa­sa­ko­to­jas.

Šiau­lių uni­ver­si­te­to bib­lio­te­ko­je An­ta­nas Ši­lei­ka pri­sta­tė kny­gą „Lai­ki­nai jū­sų“.