R. Dambrauskas ragina pabusti

Redakcijos archyvo nuotr.
Romas Dambrauskas.
Atlikėjas ir dainų kūrėjas Romas Dambrauskas vadina didele garbe tai, kad jo sukurta daina „Kelkis, Lietuva“ tapo protesto žygio „Didysis šeimos gynimo maršas“ himnu. „Gal jau laikas atėjo pakilt ir išeiti į šviesą, gal po trisdešimt metų mums prireikė visgi tiesos“, – skamba atlikėjo balsas, lyg aidas iš Sąjūdžio laikų, kai buvo dainuojamos „Pabudome ir kelkimės“, „Šaukiu aš tautą“ ir kitos dainos. Raginantis Lietuvą atsistoti ant savo kojų ir pareikšti savo valią R.Dambrauskas įsitikinęs, jog kitaip būsime tyliai ištrinti iš tautos, iš istorijos, bus paniekinti ir mūsų protėvių papročiai.

 

- Kaip gimė daina „Kelkis, Lietuva“? – „Vakaro žinios“ paklausė Romo DAMBRAUSKO.

- Dar prieš porą metų buvau visiškai abejingas tam, kas vyksta mano žemėje. Buvau nusivylęs ir žmonėmis, ir valdžios vykdoma politika. Bet mane pažadino neteisybė, kuri lyg šaltu dušu apipylė mane ir mus visus po Seimo rinkimų. Valdžia triumfavo, visiškai ignoruodama, negirdėdama žmonių balso, ir tai manyje kėlė pyktį ir norą priešintis. Mes išrinkome „marsiečius“ gražiomis šypsenomis ir su dideliais turtingais patronais. Jie prarado klausą, regėjimą ir net nuojautą, kur yra ir ką turi daryti už storų Seimo ir Vyriausybės sienų.

Turbūt mano širdis tada nebeatlaikė to melo, purvo ir iškrypimo. Tada ji ir prabilo dideliu šauksmu. Supratęs, ką parašiau, kreipiausi į maršo organizatorius ir po poros valandų mano dainelė buvo palaiminta, pakrikštyta „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ himnu. Man tai didelė garbė ir pripažinimas visam gyvenimui. Būčiau laimingas, jei ji eitų per gyvenimą ne tik kaip maršo himnas, bet ir kaip paprasta, mūsų dabarties ir tiesos vėliava. Ji – nelengva, todėl padėkite man visi, kas galite, ją nešti.

- Daugelis dainą klausiusių žmonių prisipažino, jog jos klausant „riedėjo ašaros, sumišusios su džiaugsmu ir naujai atsiradusiu tikėjimu“ – savo poveikiu ji prilyginama Sąjūdžio laikais skambėjusioms dainoms. To ir siekėte – jautriai priminti, jog Lietuvos likimu turime pasirūpinti patys?

- Norėjau pažadinti anuos jausmus, išsakyti šiandienos tiesą, kuri yra labai karti, gąsdinanti ir kelianti didelį pavojų mūsų ateičiai. Jei rieda ašaros, reiškia ne viskas prarasta, vadinasi, tame žmoguje dar gyvena tiesos supratimas, meilė Lietuvai, viltis ir tikėjimas. Branginu tokius žmones, jie gyvi ir jautrūs, jie padeda išgyventi ir man. Be tokių žmonių nebūtų ir tokių dainų. Aš neturėčiau kam jas dainuoti, neturėčiau galimybės nuo scenos pažvelgti jiems į akis, į tokias pat akis, kaip ir manosios.

Jau seniai laikas suprasti, kad žmogus kuria savo gyvenimą pats, tauta irgi kuria ateitį pati ir jeigu jai niekas netrukdo – ji auga, žydi ir klesti. Reikia tik apsiginti nuo išorinės ir vidinės invazijos į šią mūsų kūrybą. Mes irgi neturėtume kištis į kitų tautų kūrybą. Nereikia pribėgus prie tapomo paveikslo pulti ir savo nešvariu teptuku bandyti koreguoti beveik tobulai tapomą paveikslą. Geriau atsitraukime ir įvertinkime kaimyno meną, palyginkime jį su savuoju ir gal tada suprasime, kuris iš mūsų geresnis menininkas.

- Daug metų buvote apolitiškas, dabar kviečiate Lietuvą „stotis ant savo kojų“. Kas mus labiausiai klupdo?

- Per keletą metų pasikeitė turbūt viskas. Jei pasikeitimai būtų teigiami, aš tiesiog garbinčiau tuos, kas man kuria šviesų rytojų. Bet dabar, kai atsipeikėjau ir apsidairiau, pačios rankos kyla į viršų sugniaužtais kumščiais, o gerklė rėkia aštrų protestą! Mes, mūsų vaikai ir anūkai nenorime tapti narkomanais, translytėmis būtybėmis be vardų, žmonėmis be šaknų, papročių, praeities ir ateities. Jei kam tinka tokia „ateities Lietuva“ – prašau, svajokite, sapnuokite ją tokią. Bet atminkite, mes neleisime griauti mūsų gyvenimo pamatų, papročių.

Žmogų klupdo kupra, priaugusi prie jo nugaros, susidariusi iš baimės, paklusnumo, nevilties ir ilgus dešimtmečius trukusio dvasios miego. Turime nubusti ir pasikratyti, kad nukristų ta prielipa. Tik tada išsitiesime ir galėsime giliai įkvėpti.

- Gyvenate Mažeikiuose. Ar sulaukiate palaikymo iš kraštiečių?

- Man Mažeikiai – geras ir jaukus vaikystės miestas. Gyvenu čia beveik visą gyvenimą ir niekur nenoriu iš jo keltis. Čia paprasti ir geri žmonės. Niekas nedarė apklausos, bet tikiuosi, jie mane palaiko. Tikiuosi, dalis jų yra mano muzikos gerbėjai ir noriu manyti, kad šiais svarbiais klausimais mes kalbame viena kalba.

Kas man yra Vilnius? Miestas, kuris niekaip iki šiol nesugeba pasistatyti Laisvės paminklų, neranda žodžių, kaip garbingai pavadinti savo aikštes ir skverus. Kažkur šito miesto viršūnėse mes nuolat matome rietenas, stumdymąsi pečiais dėl postų, chaotišką gaudymą krentančių iš dangaus lėšų... Kaip šlykščiai visa tai atrodo kiek atsitraukus, stebint iš palyginti ramios provincijos. Turbūt miesto aura – nešvari ir bespalvė, nors pavogta iš žmonių dangaus vaivorykštė ten jau seniai plazda. Kur tas ekstrasensas, egzorcistas, kuris galėtų padėti tam miestui apsivalyti?

- Ar ši graži, visus vienijanti daina-himnas sudomino kokią radijo stotį? Buvo kur nors grota?

- Jei atvirai, neklausau radijo ir nežiūriu televizoriaus. Žiūrėti pagrindinius Lietuvos televizijos kanalus – šiek tiek negerbti savęs. Tai tas pat, kaip turėti dvokiančią šiukšlių dėžę namuose, kuri dar ir kalba netiesą, bando reguliuoti tavo kasdienybę, pasipuošusi veidmainiškais šypsniais ir lipšnumu.

Gal kada nors aš vėl atrasiu nuotolinį pultelį nuo tos dėžės ir ją įsijungsiu. Bet ji man turės kvepėti nepriekaištinga tiesa.

Šią dainą išsiunčiau visoms radijo stotims, kurioms tradiciškai siųsdavau savo naujas dainas, išskyrus kelias (patys suprantate, kurias).

Esu dėkingas tiems, kas groja ją eteryje. Vadinasi, tie radijo stočių vadovai turi norą skleisti mūsų visų tiesą, kuri skamba dainos tekste. Pagarba jiems, ir tai nuostabu.

- Prieš „Didįjį šeimos gynimo maršą 2021“ pradėtas stiprus puolimas socialiniuose tinkluose ir sisteminėje žiniasklaidoje. Kaip šiuo atžvilgiu elgiasi visų mokesčių mokėtojų pinigais išlaikoma ir visuomeniniu transliuotoju vadinama LRT, kuri turėtų būti visos Lietuvos žmonių nuomones atspindinti televizija?

- Manau, turime pamiršti ilgam, o gal ir visiems laikams gražias frazes, tokias kaip „visuomeninis transliuotojas“ ar „visos Lietuvos žmonių nuomones atspindinti televizija“. Jų nebėra jau seniai.

Aš pats jau antra savaitė grumiuosi su Mažeikių kultūros centru dėl teisės turėti įgarsinimą automobilių kolonos išlydėtuvėse iš Mažeikių į Vilnių, į Vingio parką. Biudžetinė įstaiga, išlaikoma mūsų lėšomis, iki šiol man pateikė tik kainoraštį reikiamos aparatūros ir paslaugų. Mūru stovi už tai, kad nekomercinio, nepolitinio, visuomeninio, pilietinio renginio organizatoriai sumokėtų apvalią sumelę. Laikas parodys, kantrybės dar turime.