Naujausios
KOMENTARAS
Premjero portfelyje trūksta Konstitucijos
Loreta KLICNER
loreta@skrastas.lt
Premjeras Andrius Kubilius šiandien turėtų ne tik atsiprašyti dirbančių pensininkų dėl sumažintų pensijų, bet ir susipakavęs Ministro Pirmininko portfelį keliauti namo skaityti Konstitucijos.
Po to, kai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau — KT) konstatavo, jog negalima dirbantiems, verslą turintiems asmenims senatvės ar invalidumo pensijos sumažinti daugiau nei tiems, kurie nedirba ar nesiverčia jokiu verslu, o bet koks pensijų mažinimas turi būti proporcingas ir laikinas, A. Kubilius drįsta interpretuoti teismo neskundžiamą ir galutinį sprendimą. Netgi prieštarauti jam, esą išmokų ir pensijų mažinimo principas buvo pasirinktas teisingai, o proporcingumas buvo derintas su solidarumu.
Teisinės valstybės vienas iš trijų valdžios bokštų abejoja teismo sprendimu, nors turėtų jį vykdyti be diskusijų. Jeigu iki gyvos galvos nuteistas žudikas imtų aiškinti, kad teismas pasielgė nesolidariai taip ilgai jį įkalindamas, nes valstybė ir taip trūksta pinigų, tik pasijuoktume iš tokių argumentų, tačiau šiuo atveju...
A. Kubiliui, kaip, beje, ir Seimo nariams, keliantiems rankas už žmogaus teises ir Konstituciją pažeidžiančius įstatymus, derėtų žinoti, kad konstituciniu teisinės valstybės principu yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema. Visa, visur, visiems.
Kur gali atsidurti valstybė, jeigu galutiniai teismų sprendimai bus vykdomi taip, kaip patogiau valdžiai? Sakote, kad taip jau ir vyksta? Na, nesinori būti pesimiste, nors ar geriau būti blogai informuota optimiste?
Premjeras meistriškai manipuliuoja „solidarumo“ principu — esą pensijų ir išmokų mažinimo naštą lengviau pakelia tie, kurie gauna didesnes pajamas. Tačiau socialinio solidarumo principas teisiškai nėra taikomas atskirai, kaip vienintelis be kitų konstitucinių principų — teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir kitų. Svarbi visuma vertybių, už kurias mes patys balsavome pritardami Konstitucijai.
Dairantis į „kubilinį“ solidarumą matyti, kad to solidarumo ribas valdžia braižo ir trina taip, kaip jai saugiau. Reikia kelių šimtų tūkstančių litų biudžete — prašom, skolininkais tampa kone trečdalis dirbančiųjų, kurie turi primokėti valstybei už neva per mažai mokėtą gyventojų pajamų mokestį. Reikia dar kelių šimtų tūkstančių — prašom, ištraukiamas “pamirštas“ įstatymas ir skolininkais tampa ne tik valstybės neišlaikomi bedarbiai, tačiau ir emigrantai, kurie turi susimokėti privalomąjį sveikatos draudimo mokestį. Solidaru? Kur gi ne, tik solidarumas į vieną pusę — į tautos.
Bet kokia našta, užkrauta visuomenei, turi būti pagrįsta, proporcinga ir negali paneigti pačios valdžios socialinės atsakomybės ir jos įpareigojimų.
Sumažinus pensijas ar socialines išmokas žmogus negali būti pažemintas ir jaustis vergu, kurio orumas trypiamas pasiklojant raudoną kilimą. Nes žmogaus orumas — irgi Konstitucijos saugoma vertybė. Ir nesvarbu, kaip žmogų vertina kiti, pavyzdžiui, Seimas ar Vyriausybė. Orumas yra prigimtinis.
Dauguma pensininkų dabar vegetuoja. Vidurinysis visuomenės sluoksnis baigia išskysti dėl emigracijos ir dėl valdžios kraunamų vis didesnių mokesčių. Pavojingiausia, kad „kubilinio“ solidarumo našta labiausiai spaudžia būtent vidurinįjį sluoksnį — dar dirbančius žmones, turinčius savo verslą ir galinčius tempti valstybę į priekį. Ir kas jau kas, bet tik tauta šiandien yra tokia solidari, taip tyliai tempia krizės ir valdžios sprendimų sukeltas pasekmes, jog Seimo ir Vyriausybės nariams apie solidarumą reikėtų patylėti.
Teisus abiturientas Lukas Bielskis iš Šiaulių, sakydamas, kad pas mus nereikalingi protingi žmonės, todėl jeigu jie išvažiuoja svetur, mūsų valstybė neturėtų jaustis kažką praradusi.
Pats Lukas išvažiuos studijuoti į JAV Harvardo universitetą, kur jo studijas ir pragyvenimą apmokės amerikiečiai, svetima valstybė.
Vienas iš talentingiausių Lietuvos chirurgų po sudėtingos operacijos pasakojo besijaučiąs nereikalingas su savo žiniomis ir gabumais. Sunku buvo patikėti, kad taip kalbėtų vienos iš chirurgijos sričių pradininkas.
Pasirodo, yra nustatytos kvotos, kiek jis gali išoperuoti per metus, nebent operuos privačiai. Tai reiškia, kad yra pacientas, yra pavojus sveikatai, yra Konstitucijoje garantuotas medicininis gydymas, yra ir profesionalas medikas, į kurį valstybė kažkada investavo, yra įranga, bet yra valdžios nustatytos lubos.
Taip valstybė daro medicinos reformą, kad operuotis pacientas važiuotų pas tą, kuris dar turi neišnaudotų kvotų ir todėl gali būti „solidarus“ su kitais medikais.
A. Kubilius, po KT sprendimo, dar žadėjo pasigilinti į „proporcingumo“ apibrėžimą, bet ar tose gelmėse nepaskęs? Jau dabar jam vienas iš svarbiausių teisėtų lūkesčių yra “stabili valiuta“, o ne stabilus žmogaus socialinis saugumas.
Dažnai stebimės, kodėl valdžia mūsų nesupranta, juk kalbame ta pačia kalba. Gal todėl, kad žodžius „tarnauti“, “gerbti“, “saugoti“, mes suprantame paraidžiui, o ji — ieško patogios prasmės.
Gedimino prospektu iš Lietuvos banko į Vyriausybę, iš Vyriausybės — į Seimą ir atgal blizgančiais batukais marširuoja valdiškų kontorų vyrai. Dabar jie ryši kaklaskares a la Petruškevičius: sulenkei, prakišai ir jau madingas. Kai mes vaikystėje taip rišomės „šalikus“ kieme, nežinojome, kad tai yra kietai. Gal todėl ir nesusikalbame?
citata: Žmogus negali būti pažemintas ir jaustis vergu, kurio orumas trypiamas pasiklojant raudoną kilimą.
