Povilo Višinskio gatvę mėgo medikai

SENOSIOS ŠIAULIŲ GATVĖS (7)

Povilo Višinskio gatvę mėgo medikai

Ankstesni P. Višinskio gatvės pavadinimai — Lieporių ir Kalno. Gatvė įdomi tuo, kad joje tarpukariu gyveno ir dirbo kone dešimt įvairių sričių medikų.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

Pavadinimų kaita

Istorikės R. Baristaitės teigimu, Lieparska ulica (Lieporių gatvė) pavadinimas aptinkamas 1852 metų miesto plane, o gatvės linija sutampa su dabartine P. Višinskio gatve.

Kraštotyrininkas P. Bugailiškis atsiminimuose rašė, kad 1798 metais Lieparskio gatvėje, savo namuose, gydytojas Bernhardas įsteigė mieste pirmąją viešąją vaistinę, kurią vėliau pardavė ją atvykusiam iš Torno provizoriui Dovydui Hekingui.

XIX amžiaus pabaigos projektiniame plane ši gatvė jau vadinama Gornaja ulica (Kalno gatvė), spaudoje minimas ir Gornyj pereulok (Kalno skersgatvis) pavadinimas.

Pavadinimas prigijo ir buvo vartojamas Pirmojo pasaulinio karo metais, tik išverstas į vokiečių kalbą, ir vadinosi Berg Strasse. Po karo kurį laiką gatvė turėjo lietuvišką Kalno vardą.

Nuo 1924 metų gatvei suteiktas visuomenininko, kultūros veikėjo P. Višinskio pavadinimas.

Sovietmečiu gatvė pervadinama rusų rašytojo M. Gorkio vardu. Atgimimo pradžioje, 1988 metais, gatvei grąžintas ankstesnysis pavadinimas.

P. Višinskio ir Vilniaus gatvių sankryžoje 1991 metų birželio 29 dieną buvo atidengtas paminklas Povilui Višinskiui, pastatytas iš visuomenės lėšų.

Gydytojo namo ir šeimos istorija

P. Višinskio gatvėje tarpukariu gyveno gydytojas Simonas Volpertas. Savo name jis buvo atidaręs privačią odos ir venerinių ligų ligoninę.

Gydytojas S. Volpertas itin saugojo savo pacientų privatumą — į gydytojo kabinetą sergantieji patekdavo iš kiemo pusės.

Spėjama, kad 1930 metais pastatytą namą projektavo pasaulinės šlovės vokiečių architektas Erichas Mendelsonas.

Sovietinės okupacijos pradžioje į šį namą įsikraustė Raudonosios armijos komendantas, vėliau jį pakeitė hitlerinis komendantas.

Sovietiniais metais čia veikė slaptas vyriausybinis viešbutis. Namas išliko iki šių dienų: nuo 1989 metų jis perduotas Lietuvos žydų kultūros draugijos Šiaulių skyriui.

Vokiečių okupacijos metais gydytojas S. Volpertas neišvengė holokausto. Gydytojui, kaip ir kitiems miesto žydams, teko kentėti panieką net ir tų pacientų, kuriuos visai neseniai gydė. Jis būdavo nustumiamas nuo šaligatvio į važiuojamąją gatvės dalį, apspjaudomas. S. Volpertui teko iškęsti ir Dachau, Štuthofo koncentracijos stovyklas.

Jo žmona Raisa Volpert, Odesos cukraus fabriko savininko dukra, Vokietijoje baigusi konservatoriją, buvo kalinama Osvencime.

Volpertams pavyko išgyventi, jie susitiko po karo savo name P. Višinskio gatvėje, kur apsikeitė meilės dienoraščiais, rašytais mirties stovyklose. S. Volpertas su žmona palaidoti K. Donelaičio kapinėse.

Gydytojų ir vaistininkų gatvė

P. Višinskio gatvėje buvo įsikūrę ir daugiau medikų: akių gydytojas J. Prialgauskas, vidaus, nervų ir vaikų ligų gydytojas Ipolitas Žilinskas, ausų, nosies ir gerklės ligų gydytojas D. Drujanas, veneros ir odos ligų gydytojas Samuilas Feinbergas, vidaus ir nervų ligų gydytojas Hiršas Direktoravičius, moterų ir vidaus ligų gydytoja Šapyraitė-Direktoravičienė, vidaus ligų gydytojas Chackelis Rakuzinas.

Dabartinėje P. Višinskio gatvėje ne tik buvo įsikūrusi pirmoji miesto vaistinė, bet ir iki šiol šios ir Vilniaus gatvių kampe tebeveikia tarpukaryje atidaryta Volpės ir jo įpėdinių vaistinė, dabar žinoma „Valerijono“ vardu.

Rado unitų kaulų

1934 metų pavasarį buvo pradėti didieji P. Višinskio ir Pagyžių (dabar Vytauto) gatvių rekonstrukcijos darbai.

Nukasant kalniuką, buvo tiesiamas kelias nuo P. Višinskio iki Vilniaus gatvės. Kad darbai ilgai neužsitęstų, gatvė buvo iš karto grindžiama.

To meto laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ apie rekonstrukciją rašė: “Vietomis gatvės nuleistos 1,70 cm. Prie kasimo dirba 62 vežimai, veik prie kiekvieno vežimo po du žmones. Uždirba į dieną iki 8 ir 10 litų“.

Atliekant darbus, atkasta žmonių kaulų. Minėtas laikraštis rašė: „Užtikti daug žmonių griaučių ir randama grabų žymių. Peiktina, kad šiuos griaučius iš pradžių mėtyta kur pakliuvo. Kiti, nežinia kokiam tikslui išnešioti į namus. Spėjama, kad šioje vietoje kadaise buvus kapinių. Iš šiauliečių, berods, nieks neturi žinių“.

Palaikai buvę visai negiliai, vos per pusantros pėdos.

Vėliau išsiaiškinta, kad atkastieji kaulai — unitų — Rytų apeigų katalikų. Taip vadinami Lietuvos ir Lenkijos valstybės stačiatikiai, 1596 metais sudarę su Romos Katalikų Bažnyčia Bresto bažnytinę uniją. Pagal ją stačiatikiai pripažino popiežiaus valdžią ir priėmė katalikybės dogmatiką, bet pasiliko savo liturgiją ir bažnytinę slavų kalbą.

Muzikos mokykla

P. Višinskio gatvėje nuo 1957 metų veikia Muzikos mokykla, dabar žinoma Šiaulių konservatorijos vardu. Jos atsiradimas Šiauliuose susijęs su Klaipėdos krašto netekimu.

Mokyklos kolektyvas su direktoriumi Juozu Karosu iš Klaipėdos į Šiaulius atvyko 1939 metais.

Iš pradžių jiems buvo suteiktos patalpos V. Kudirkos pradinėje mokykloje, Dvaro gatvėje. Į Švietimo ministeriją nuvykusiam direktoriui buvo paaiškinta, kad mokykla turės Klaipėdos vardą, o baigusi mokslo metus, bus likviduota.

Mokykla siekė įsitvirtinti Šiauliuose. Šiauliečių viltys išsipildė: buvo gautas Ministrų Tarybos nutarimas, kad nuo 1939 metų rugsėjo 1-osios atidaroma Šiaulių valstybinė vidurinė muzikos mokykla, kurios direktoriumi paskirtas J. Karosas.

Į keturis skyrius — fortepijono, dainavimo, styginių instrumentų ir vargonų — buvo priimti 62 mokiniai.

Pedagogų kolektyvo branduolį sudarė iš Klaipėdos atvykę dėstytojai. Vyriausias amžiumi buvo pianistas plungiškis Ignas Prielgauskas (1871— 1956), baigęs Varšuvos muzikos institutą ir jame dėstęs.

Netrukus mokyklai iškilo problemų: trūko patalpų, reikėjo taikytis prie besimokančių gimnazijoje, dirbančių mokinių. Mokslas buvo mokamas, tad buvo įsteigta kasa neturtingiems mokiniams šelpti, jos įplaukas daugiausia sudarė pajamos už koncertus.

Su pirmųjų mokslo metų pabaiga sutapo 1940 metų politiniais įvykiai. Antrojo pasaulinio karo metu mokyklos veikla nenutrūko. Vokiečių okupacijos metais muzikos mokykla gavo patalpas Tilžės gatvėje tarp Berniukų gimnazijos ir „Rūtos“ saldainių fabriko.

Sovietmečiu patalpos mokyklai buvo gautos Aušros alėjos ir J. Basanavičiaus gatvės kampe.

Vėliau mokykla įsikūrė viename iš nedaugelio miesto centre išlikusių namų Vilniaus gatvėje. O 1957 metais mokykla galiausiai gavo pastatą dabartinėje P. Višinskio gatvėje.

PAVELDAS: Buvęs Simono Volperto namas iki šių dienų išliko beveik nepakitęs.

SAVITUMAS: Istorikė Roma Baristaitė pastebi, kad neilgoje P. Višinskio gatvėje tarpukariu dirbo ir gyveno daug įvairių sričių medikų.

Jono TAMULIO nuotr.

LIGONINĖ: Gydytojo Simono Volperto name tarpukariu veikė privati odos ir veneros ligų ligoninė.

PERSPEKTYVA: Dabartinių Stoties ir P. Višinskio gatvių sankryža XX amžiaus pradžioje. Matosi P. Višinskio gatvės perspektyva Katedros link.

GRIUVĖSIAI: Vaizdas nuo dabartinės P. Višinskio gatvės link Katedros Pirmojo pasaulinio karo metu. Prie griuvėsių prisėdę rusų belaisviai.

KALNAS: Miesto panorama į pietryčių pusę praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje. Pažymėta tuometinė Kalno (dabar — P. Višinskio gatvė) prieš rekonstrukciją — kalnas dar nenukastas.

Nuotr. iš „Aušros“ muziejaus fondų

KONSERVATORIJA: Dabartinė Šiaulių konservatorija į P. Višinskio gatvę buvo atkelta 1957 metais.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.