Naujausios
„Respublikos“ žurnalistė
– Esate Raseinių garbės pilietis. Ar šiame rajone ir Ginaičiuose, kur gimėte, dar turite kokių ryšių? Ar liko tik gimtinės vardas?
– Raseinių savivaldybė visada atsiunčia kvietimus į rajono šventinius renginius. Neseniai švenčiau 82-ąjį gimtadienį – atvežė labai gražią gėlių puokštę nuo raseiniškių. Širdy taip gera pasidarė.
– Jūsų gimtieji Raseiniai dabar dėmesio centre, nes rajone apgyvendinami iš Afganistano evakuoti nuo talibų bėgantys žmonės, talkinę Lietuvos kariams. Gyventojai skirtingai vertina šį valdžios žingsnį. Ką manote jūs?
– Aš iš tų, kurie galvoja – šaunuoliai mano Raseiniai. Tai toks gražus veiksmas padėti kitam. Nežinau, ar buvo atsiklausta raseiniškių, ar čia mero sprendimas, bet padėti esančiam bėdoje reikia.
Ką pasakyčiau tiems, kurie piktinasi tokiu sprendimu? Kažkuria prasme galbūt jie ir teisūs. Nelabai galėčiau smerkti tuos, kurie nenori šalia savęs gyvenančių afganistaniečių, bijo musulmonų. Kita vertus, prisimenu, kaip Lietuvoje karui einant į pabaigą, vieškeliu ėjo žmonės, prie vežimo karvutes pririšę, maišų prisikrovę traukėsi nuo ateinančių rusų – tas vaizdas giliai įstrigęs, nors ir mažas buvau. Tada negalvojau, kaip jaučiasi žmonės, kurie praranda viską, išeina palikę savo namus. Vėliau, jau skaitydamas apie prezidentą Valdą Adamkų, kaip jo šeima tose pabėgėlių, vadinamų dipukų, stovyklose gyveno, supratau. Jei Vokietija būtų jų nepriėmusi, koks likimas juos būtų ištikęs? Bet priėmė, paskui pabėgėliai ir mokytis galėjo, dirbti ir užsidirbti. Esant krizei, reikia padėti.
Tiesa, kalbant apie imigrantus, ateinančius pas mus per Baltarusiją, visai kitas klausimas.
– Šiandien mūsų visuomenė smarkiai susiskaldžiusi. Turime Šeimų sąjūdį ir antisąjūdį jam, turime mitingą, virtusį riaušėmis prie Seimo. Kodėl nebemokame kalbėtis? Iš kur toks pyktis?
– Tai, kad esame susiskaldę, jau darosi ne tik mūsų, bet ir viso pasaulio problema. Kažkokie procesai vyksta visur, visuomenė skyla visame pasaulyje. Žmonės tapo aršesni, piktesni. Nei čia moralizuoti gali, nei ką, bet išties neramu. Iš kur tas pyktis? Pasauliniai vėjai atpučia tokių nuotaikų, bet tai jau politikų klaidos. Ir Lietuvoje vykdoma ne tokia politika, kokia turėtų būti. Tai išbalansuoja žmones, jų pasaulėjautą.
Argi naujajam Seimui reikėjo pradėti darbą nuo seksualinių mažumų, narkotikų legalizavimo problemų? Tarsi nebūtų didesnių bėdų. Tačiau valdantieji ėmėsi iškart versti žmones keisti mąstymą. Ir gavo atgal. Prievarta nieko gero neduoda. Demokratija nėra laisvė daryti, ką nori.
– Jūsų sukurtas eilėraštis „Išgalvotas gyvenimas“, tapęs daina, daugeliui asocijuojasi su šių dienų aktualijomis, kai esame visaip suvaržyti ir gyvenimą daugeliu atvejų telieka kurti svajonėse. Ar girdite, kaip dažnai ši daina šiandien skamba?
– Girdžiu. Neseniai dvi moterys iš Kauno parašė mokslinį darbą, kuriame pirmą kartą neįgalumo temą įvedė į, sakyčiau, filosofinę plotmę. Jos man dėkojo už dainą „Išgalvotas gyvenimas“. Tiesą pasakius, aš, rašydamas šias eiles, daugiau galvojau apie fizinės negalios apimtą žmogų, kuris negali vaikščioti ar dar kažko daryti. Jos pažiūrėjo visai kitu kampu, kaip ir dauguma dabar visai kitaip pajaučia šią dainą. Tad ir atsitiko taip, kad vienam „Išgalvotas gyvenimas“ atitinka negalią, kitam – politikų sudarytą izoliaciją, trečiam gal – neišsipildžiusias svajones.
– Ar dar kuriate? Gal kokį kūrinį netrukus išvysime?
– Su kūryba mano kartai šiandien ne kas. Beveik visi mano draugai – poetas Jonas Strielkūnas, rašytojai Mykolas Karčiauskas, Petras Dirgėla, Algimantas Zurba – jau mirę. Likome keli paskutiniai mohikanai. Turiu keletą kūrinių, kurie, mano galva, gana neblogi, kelios knygos susidarytų, bet dabar Rašytojų sąjungos leidykla daugiausia leidžia tik tas knygas, kurias finansuoja Kultūros taryba. O toje taryboje – jauni žmonės, tiesiog jauti ten tvyrančią nuostatą apie mus, dar užsilikusius senolius: esą jiems jau užtenka – jau yra prirašę.
Kai truputį mažiau skauda sąnarius, dar rašau, bet knygą išleisti, matyt, misija neįmanoma. Man pataria ieškoti sponsoriaus. Bet kaip čia ubagausi žmogus? Tad ir rašau pats sau.
Šiandien visi užsidarę savo vienatvėje, kartais Algimantas Baltakis paskambina, dar su vienu kitu pasikalbu. Bet jaučiu tą patį, ką neseniai spaudoje aktorius Regimantas Adomaitis pasakojo, kaip sirgdamas vėžiu kaime dabar gyvena. Galvoju, kad dauguma mūsų, apsigydę ar neišsigydę, gyvename užsidarę savo trobelėse kaip pelės. Yra ta pagyvenusių žmonių atskirties kultūra, kai savaime tarp tavęs ir kitų susidaro nematomas atstumėlis, dėl kurio jau ir pats nepergyveni. Apie tai esu rašęs vienam rašiny: ką galėjau, padariau, ką galėjau, parašiau, dabar jau turiu baigti tą kelionę. Nors širdy vis tiek negali visai atsisveikinti. Mano gyvenime buvo dvi tarnystės – neįgalių žmonių reikalai, kuriais nuolat rūpinausi, ir kūryba. Abiem tarnavau iš širdies.
– Rašytojo negaliu nepaklausti, ką manote apie tai, jog Vilniaus valdžia, panašu, pasieks savo – nuvers P.Cvirkos paminklą?
– Rašytojų sąjunga rašė raštą, kad paminklas nebūtų griaunamas, aš taip pat už tai pasirašiau. Žinoma, ta P.Cvirkos dėmė tokia skaudi, bet visada sakau, kad kai mes skaitome kokio nors užsienio rašytojo knygą, kurio pavardė jau žinoma arba ne, mums nerūpi to rašytojo politiškumas. O mes Lietuvoje kažkaip politizuojame tuos dalykus.
Man baisu, kad dabar bus imamasi ir Salomėjos Nėries. Ji tokia trapi buvo. Valdžia visais laikais naudojosi rašytojais, pasinaudota ir šiais. Ne paslaptis, kad prie jų gyvenimo pabaigos gerokai prisidėjo ir saugumiečiai. Pasinaudojo žmonėmis, kai reikėjo, o paskui numetė.
– Ir dabar vėl norime tą patį padaryti...
– Tai ir daroma, tik kitokiomis formomis, pagal kitokias idėjas. Radikalumo, pačia blogąja prasme, mūsų politikoje daugėja. Tai nėra geras ženklas. Per mažai susitaikymo, per daug vienas kito puolimo, kai užsipuolama vis aršiau ir aršiau.
– Ar galiu paklausti, kaip šiandien gyvenate, kaip jūsų sveikata?
– Sunku pasakyti, kaip gyvenu. Smarkiai pasenau. Tai sukelia daug problemų – tiesiog „iškrenti“ iš gyvenimo. O tai ne mano charakteriui. Maniau, kad senatvė būna kitokia.
Esu negalios žmogus. Be sąnarių ir kitokių bėdų, turiu visą „buketėlį“ kardiologinių ir kitų problemų. Sergant šiomis ligomis, vietoj valstybės kompensuojamo vaisto „Varfarino“ (jis skystina kraują) ir man, ir kitiems žmonėms geriau būtų vartoti kitus, modernesnius vaistus, kuriuos vartojant nereikėtų nuolat tikrinti kraujo krešėjimo. Deja, valstybė tų kitų vaistų nekompensuoja. Tad geriant „Varfariną“, ir man, ir kitiems lovoje gulintiems žmonėms tenka kas mėnesį tikrinti kraujo krešėjimą, o tai padaryti yra tik dvi galimybės: arba tave turi nuvežti į polikliniką, arba į namus turi atvažiuoti laborantė.
– Prieš kurį laiką ydingą Sveikatos apsaugos ministerijos vaistų kompensavimo politiką viešai pavadinote „slapta eutanazija“. Ar tos problemos išlieka? Vis dar negaunate minėtų modernesnių vaistų, nes kompensuojami tik pigiausi?
– Niekas nesikeičia. Todėl neseniai naujajam sveikatos apsaugos ministrui parašiau laišką. Atsakė viena iš patarėjų, taip valdiškai, nurodydama priimtus nutarimus.
Nežinau tų modernesnių vaistų kainos, bet kai perskaičiau, kad tokie vaistai yra ir kad kai kurie žmonės juos gauna, tiesiog pagalvojau: kodėl ne visiems jie skiriami. Be to, ne tiek jau ir daug tų žmonių, turinčių tokias ligas, susidarytų, tad kodėl jiems neskirti tų vaistų? Nes dabar žmones, kurie, kaip ir aš, nebevaikšto, kažkas turi nuvežti į polikliniką arba seselė turi ateiti į namus. Tiesa, man kraują tikrinti atvažiuoja į namus – Santaros klinikos turi tokią tarnybą. Bet jei gyveni už jų aptarnavimo ribų, laborantė jau neatvažiuoja. Kai keičiau butą, ieškojau tokio, kuris būtų arti Santaros klinikų, kad tik „neiškrisčiau“ iš to rato.
Paklausiau gydytojos, ar, jei turėčiau pinigų, išrašytų man paprastą receptą ir galėčiau tuos vaistus vartoti. Pasirodo, galėčiau, tik visa bėda, kad tų pinigų nėra. Pasirodo, ir valstybė „neturi“ pinigų, todėl šį vaistą skiria tik su retomis išimtimis.
Nieko naujo – jau ne pirmą kartą pensininkai padeda valstybei taupyti.Daug kartų gyvenime patyriau, jog senas ir neįgalus žmogus praktiškai neturi šansų sulaukti tinkamos pagalbos, nors medicinos paskirtis – padėti kenčiančiam, nepaisant jo amžiaus. Tad retoriškai klausiau tada, galiu pakartoti ir dabar: jeigu pas mus jau nusistovėjusi necivilizuota „nereikalingų žmonių“ praktika, mieli medikai ir politikai, gal priimkite Eutanazijos įstatymą ir neleiskite žmonėms kankintis.
