Po „Prezidento Smetonos“ – lėktuvo paieškos Rėkyvoje

Po „Prezidento Smetonos“ – lėktuvo paieškos Rėkyvoje

Po „Pre­zi­den­to Sme­to­nos“ – lėk­tu­vo paieš­kos Rė­ky­vo­je

Va­kar Rė­ky­vos eže­re pra­dė­tos 1930 me­tais su­du­žu­sio Lie­tu­vos ka­ro avia­ci­jos nai­kin­tu­vo „Šmo­lik 20“ paieš­kos. Į eže­rą nė­rė lai­vo „Pre­zi­den­tas Sme­to­na“ paieš­kos eks­pe­di­ci­jos va­do­vas pro­fe­so­rius Vla­das Žul­kus ir na­ras inst­ruk­to­rius Va­le­ri­jus Kri­si­kai­tis. Ban­do­mo­jo nė­ri­mo tiks­las – įver­tin­ti są­ly­gas eže­re. Pa­va­sa­rį ko­man­da pla­nuo­ja grįž­ti il­ges­niam lai­kui.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Mi­nės šimt­me­tį

Po­van­de­ni­nės ar­cheo­lo­gi­jos Lie­tu­vo­je pra­di­nin­kas, Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to Bal­ti­jos re­gio­no is­to­ri­jos ir ar­cheo­lo­gi­jos ins­ti­tu­to pro­fe­so­rius Vla­das Žul­kus ir di­džiu­lę nar­dy­mo pa­tir­tį tu­rin­tis at­sar­gos ka­ri­nin­kas klai­pė­die­tis Va­le­ri­jus Kri­si­kai­tis prie Rė­ky­vos eže­ro at­vy­ko pa­kvies­ti Lie­tu­vos ka­ri­nių oro pa­jė­gų vy­riau­sio­jo pus­ka­ri­nin­kio ser­žan­to ma­jo­ro Al­vy­do Ta­mo­šiū­no.

2019 me­tais Lie­tu­vos ka­ri­nės oro pa­jė­gos mi­nės įkū­ri­mo 100-me­tį. Su­kak­čiai įpras­min­ti ki­tą­met Šiau­lių re­gio­ne pla­nuo­ja­mos dvi eks­pe­di­ci­jos: Rė­ky­vos eže­re ir bu­vu­sia­me Ši­lė­nų avia­ci­jos po­li­go­ne, kur ma­no­ma, 1940 me­tų spa­lį bu­vo su­nai­kin­ta „Li­tua­ni­ca II“ ir ki­ti Lie­tu­vos ka­ro avia­ci­jos lėk­tu­vai.

Paieš­kų Rė­ky­vos eže­re tiks­las – su­ras­ti ir iš­kel­ti 1930 me­tais bir­že­lio 13 die­ną su­du­žu­sio lėk­tu­vo, pi­lo­tuo­to 1-osios es­kad­ri­lės ka­ro la­kū­no vir­ši­los An­ta­no Kai­rai­čio (1904–1930), lėk­tu­vo da­lis.

La­kū­nas žu­vo at­lik­da­mas už­duo­tį: iš kul­kos­vai­džio ap­šau­dy­da­mas ju­dan­tį tai­ki­nį – eže­ro pa­vir­šiu­je at­si­spin­dė­ju­sį lėk­tu­vo še­šė­lį. Ma­no­ma, kad A. Kai­rai­tis, su­klai­din­tas at­stu­mo, nu­si­lei­do per ar­ti van­dens.

„Nu­vy­kus į ka­tast­ro­fos vie­tą, ras­tas su­lau­žy­tas lėk­tu­vas, nu­trauk­ti dir­žai ir ne­gy­vas la­kū­nas su­lau­žy­to­mis ko­jom ir su­ža­lo­ta gal­va“, – 1930 me­tais ra­šė žur­na­las „Ka­rys“.

Lėk­tu­vas su­du­žo, me­di­nės ir dro­bi­nės jo da­lys iš­ki­lo į pa­vir­šių, o va­rik­lis su pro­pe­le­riu nu­sken­do. A. Ta­mo­šiū­no ma­ny­mu, jei pa­vyk­tų ras­ti va­rik­lį, gal­būt pa­vyk­tų nu­sta­ty­ti ir tra­ge­di­jos prie­žas­tį.

Pa­gal įvy­kio ap­ra­šy­mą, lėk­tu­vas su­du­žo už maž­daug 100–200 met­rų nuo kran­to. Rė­ky­vos kran­te yra pa­sta­ty­tas pa­mink­li­nis ak­muo su len­ta, in­for­muo­jan­čia apie čia įvy­ku­sią tra­ge­di­ją.

„Ofi­cia­liai Šiau­lių ka­ri­nis ae­rod­ro­mas pra­dė­jo funk­cio­nuo­ti 1931 me­tais, o la­kū­nas žu­vo 1930 me­tais. Nors tuo me­tu ae­rod­ro­mas dar bu­vo sta­to­mas, avia­ci­nė veik­la vyk­dy­ta, at­li­ki­nė­ti su­dė­tin­gi pra­ti­mai“, – sa­ko A. Ta­mo­šiū­nas.

A. Kai­rai­tis bu­vo pa­lai­do­tas Kau­no se­no­sio­se ka­pi­nė­se, so­viet­me­čiu jas už­da­rius, pa­lai­kai per­kel­ti į Se­nia­vos ka­pi­nes.

Is­to­ri­ja – po van­de­niu

Prie Rė­ky­vos at­vy­ku­sius V. Žul­kų ir V. Kri­si­kai­tį A. Ta­mo­šiū­nas pir­miau­sia pa­ly­di prie pa­mink­li­nio ak­mens. Klai­pė­diš­kiai nu­žvel­gia eže­rą. Rė­ky­vo­je jie – pir­mą kar­tą.

„Pa­žiū­rė­si­me, koks dug­nas, ar daug dumb­lo, koks ma­to­mu­mas, ko­kios są­ly­gos, ko­kie gy­liai, – sa­ko V. Kri­si­kai­tis. – Tu­rė­jo kaž­kas lik­ti iš lėk­tu­vo, man keis­ta, kad čia nie­kas anks­čiau ne­nar­dęs.“

Pa­ty­ręs na­ras ne­daug­žo­džiau­ja: lie­tus pi­la kaip iš ki­bi­ro, lai­kas lįs­ti į na­ro kos­tiu­mą.

„Čia la­bai ma­žas gy­lis, la­bai daug dumb­lo. Mes dau­giau dir­ba­me jū­ro­je, dau­giau nei de­šimt­me­tį – Pla­te­lių eže­re, ten ki­to­kios są­ly­gos. Paieš­kos čia bus ga­na sa­vo­tiš­kos. Šian­die­nos tiks­las – pa­žiū­rė­ti, kaip at­ro­do eže­ras, dug­nas, ko­kius prie­tai­sus nau­do­ti paieš­koms, ku­rios tu­rė­tų vyk­ti pa­va­sa­rį“, – sa­ko V. Žul­kus.

Lėk­tu­vas Rė­ky­vos eže­ro dug­ne pro­fe­so­riui bu­vo nau­jie­na. Bet ne kar­tą gir­dė­ti pa­sa­ko­ji­mai apie eže­ruo­se nu­sken­du­sius tan­kus, Na­po­leo­no lo­bius.

V. Žul­kaus tei­gi­mu, po van­de­niu ga­li­ma su­ras­ti įdo­mių fak­tų iš mū­sų is­to­ri­jos.

Jū­ro­je yra daug nu­sken­du­sių lai­vų, tik, pa­sak pro­fe­so­riaus, lie­tu­viš­kų lai­vų mū­sų van­de­ny­se be­veik nė­ra: „Vie­nas ki­tas ži­no­mas, tik jų dar ne­sa­me ra­dę. Ke­tu­ri Lie­tu­vos lai­vy­no lai­vai yra Es­ti­jos van­de­ny­se, ži­no­me, kad yra ir prie Šve­di­jos, vie­nas – da­bar­ti­niuo­se Ru­si­jos van­de­ny­se. Daug įdo­mių da­ly­kų yra eže­ruo­se: prie­šis­to­rės re­lik­tų, gy­ven­vie­čių pėd­sa­kų, žmo­nių pa­lik­tų luo­tų. Ko­le­gos iš Vil­niaus dir­ba Ry­tų Lie­tu­vos eže­ruo­se, mes – la­biau Va­ka­rų Lie­tu­vo­je.“

Ši va­sa­ra pro­fe­so­riui bu­vo sėk­min­ga: Ta­li­no įlan­ko­je, maž­daug 20 my­lių nuo Ta­li­no ir apie 10 my­lių nuo kran­to, ras­tas Lie­tu­vos pir­ma­sis ka­ro lai­vy­no lai­vas „Pre­zi­den­tas Sme­to­na“. V. Žul­kus bu­vo lai­vo paieš­kos eks­pe­di­ci­jos va­do­vas.

Pa­sak pro­fe­so­riaus, spa­lio mė­ne­sį bus pa­teik­tos ata­skai­tos ir es­tai pa­skelbs „Pre­zi­den­tą Sme­to­ną“ ir dar bent du Lie­tu­vos lai­vus sau­go­mais Es­ti­jos po­van­de­ni­nio kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tais.

„Lai­vą „Pre­zi­den­tas Sme­to­na“ bū­tų ga­li­ma iš­kel­ti, bet tai kai­nuo­tų ga­na ne­ma­žai. Dar su­dė­tin­giau bū­tų iš­sau­go­ti, rei­kė­tų spe­cia­laus mu­zie­jaus, kon­ser­vuo­ti. Ma­nau, kad Lie­tu­vai kol kas šis už­da­vi­nys nė­ra pir­maei­lis. Ži­no­me, kur lai­vas yra, jis bus sau­go­mas kaip vie­nas iš mū­sų ne­prik­lau­so­my­bės sim­bo­lių.“

Pa­kal­bė­jęs apie „Pre­zi­den­tą Sme­to­ną“, V. Žul­kus vel­ka­si na­ro kos­tiu­mą. Lai­kas ner­ti į Rė­ky­vą – ko­le­ga jau ten.

Eže­ro žval­gy­tu­vės vyks­ta maž­daug va­lan­dą. Paaiš­kė­ja, kad vie­to­mis dumb­las sie­kia 2 met­rus, ma­to­mu­mas nu­li­nis. Bet dirb­ti ga­li­ma. Iki pa­va­sa­rio paieš­kos gru­pė at­liks na­mų dar­bus, o ba­lan­džio pa­bai­go­je-ge­gu­žės pra­džio­je vėl pla­nuo­ja grįž­ti.

Am­ži­nin­kų liu­di­ji­mas

A. Kai­rai­tis gi­mė 1904 me­tais Ve­liuo­nos vals­čiu­je, Kau­no ap­skri­ty­je. 1925 me­tais pa­šauk­tas į bū­ti­ną­ją ka­ro tar­ny­bą, 1929 me­tais priim­tas į Avia­ci­jos mo­kyk­lą. Pir­mą­jį ban­do­mą­jį skry­dį at­li­ko 1929 me­tų lie­pos 4 die­ną lėk­tu­vu „Al­bat­ros BTT“.

Po la­kū­no žū­ties žur­na­las "Ka­rys“ ra­šė:

„Ve­lio­nis bu­vo su­ma­nus ir drą­sus la­kū­nas, vie­nas iš ge­riau­sių šau­dy­to­jas ir di­de­lis spor­to mė­gė­jas. Ypa­tin­gai bu­vo pa­mė­gęs fut­bo­lą ir ge­riau­sias, avia­ci­jos tar­pe, var­ti­nin­kas. Po daž­nai var­gi­nan­čio dar­bo jis vi­suo­met su­ras­da­vo va­lan­dė­lę svei­kam spor­tui.

Links­mas, vi­suo­met jud­rus, gy­vas ir man­da­gus su vi­sais jis bu­vo drau­gų ger­bia­mas ir my­li­mas. Sa­vo rim­tu­mu, su­ge­bė­ji­mu ge­rai at­lik­ti pa­rei­gas ir są­ži­nin­gu­mu jis su­ge­bė­jo pa­trauk­ti ir sa­vo vir­ši­nin­kų sim­pa­ti­jas.

Bet štai ne­lai­min­gas penk­ta­die­nis, fa­ta­liš­ko­ji šio mė­ne­sio 13-oji, jo var­di­nių die­na, nu­trau­kia jo gy­ve­ni­mą siū­lą ir kar­tu su lėk­tu­vu pa­lai­do­ja Rė­ky­vos eže­ro gel­mė­se.

Il­sė­kis ra­miai, bran­gus An­ta­nai, gre­ta anks­čiau iš­si­sky­ru­sių iš mū­sų tar­po, o tė­vy­nė ant jū­sų kar­žy­gių ka­po pa­sta­tys am­ži­ną­jį au­ku­rą, ku­ris il­gai neuž­ges.“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Po­van­de­ni­nės ar­cheo­lo­gi­jos Lie­tu­vo­je pra­di­nin­kas, Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to Bal­ti­jos re­gio­no is­to­ri­jos ir ar­cheo­lo­gi­jos ins­ti­tu­to pro­fe­so­rius Vla­das Žul­kus tuoj ners į Rė­ky­vos eže­rą.

Na­ro inst­ruk­to­riaus Va­le­ri­jaus Kri­si­kai­čio pa­tir­tis – so­li­di, bet į Rė­ky­vos eže­rą nė­rė pir­mą kar­tą.

Pa­si­reng­ti ner­ti pro­fe­so­riui Vla­dui Žul­kui pa­de­da Lie­tu­vos ka­ri­nių oro pa­jė­gų vy­riau­sia­sis pus­ka­ri­nin­kis ser­žan­tas ma­jo­ras Al­vy­das Ta­mo­šiū­nas.

La­kū­no An­ta­no Kai­rai­čio žū­ties vie­tai at­min­ti Rė­ky­vos eže­ro pa­kran­tė­je sto­vi ak­muo su pa­mink­li­ne len­ta.