Po meno skraiste — briliantinis verslas

Po meno skraiste — briliantinis verslas

Šiaulių universiteto dailės galerija, kažkada vadinta briliantu universiteto karūnoje, dabar virto istorija su „briliantine ranka“. Praskolinta, sužlugusi, vos kvėpuojanti. Po viešai skleistu meno rūku slapstėsi verslo interesai.

Rita ŽADEIKYTĖ

rita@skrastas.lt

Praskolinta galerija

Šiaulių universiteto dailės galerija šiomis dienomis gelbėjama nuo kracho — būtent tokį žodį vartoja universiteto ir Menų fakulteto vadovai. Tik dabar viešumon iškilo, kad po sudvasinta meno aura, kuria apdangstyta buvusios galerijos direktorės Daivos Skrupskelytės atleidimo iš darbo istorija, buvo slepiamos skolos ir tikslingi bei konkretūs verslo interesai.

Šiaulių universiteto Menų fakulteto dekanas Vytautas Žalys išdrįso prabilti viešai: galeriją valdė visai ne universitetas ir ji gali išslysti iš universiteto rankų su „labai tragiškomis pasekmėmis“.

Viešoji įstaiga Šiaulių universiteto galerija yra skolinga apie 30 tūkstančių litų UAB „Šiaulių knygrišykla–spaustuvė“. Bendrovės direktorius Stanislovasi Dikšas jau buvo atidavęs ieškinį teismui dėl skolos išieškojimo.

Tačiau teisminį procesą sustabdė neseniai išrinkto universiteto rektoriumi Vido Lauruškos taikos sutartis su šiuo verslininku. Skolą sutarta išmokėti dalimis iki metų pabaigos.

Skolos verslininkui S. Dikšui atsirado tada, kai buvusi galerijos direktorė Daiva Skrupskelytė nusprendė nemokėti verslininkui už nuomą. Tai tęsėsi ne vieną mėnesį ir skola išaugo iki maždaug 25 tūkstančių litų, augo delspinigiai.

„Aš galėjau mokėti tik darbuotojams algas, o nuomai pinigų tiesiog nebeužtekdavo“, — aiškino D. Skrupskelytė.

Skolą verslininkui universitetas turės padengti iš savo kišenės: rektorius Vidas Lauruška užsiminė, gal Menų fakultetas skirs dalį pinigų, gal pavyks užsidirbti pačiai galerijai, kuri vos surado naują direktorę.

Tarpininkas už 5 litus

Kaip atsitiko, kad Šiaulių universiteto padalinys — galerija — papuolė į privataus verslo kišenę?

Tik dabar viešumon iškilo keistas sandėris. Šiaulių universitetas 2003 metais paskelbė viešą patalpų, kuriose buvo įsikūrusi galerija, nuomos konkursą. Jį laimėjo UAB „Šiaulių knygrišykla“ — tapusi patalpų nuomininke. O Šiaulių universiteto dailės galerija patalpas jau turėjo nuomoti iš konkursą laimėjusio verslininko. Taip atsirado privatus verslo tarpininkas tarp universiteto ir jo padalinio. Iki tol galerija naudojosi universiteto patalpomis nemokamai.

Tuometinis universiteto rektorius Vincas Laurutis aiškino, kodėl atsirado toks tarpininkas: „Kontrolė nustatė, kad universitetas viešajai įstaigai negali pagal panaudą — tai yra nemokamai — skirti patalpų, mes privalėjome tas patalpas nuomoti ir paskelbėme konkursą. Tačiau jį laimėjo ne mūsų dailės galerija, o verslininkas“.

Patalpų nuomos kaina strategiškai patrauklioje miesto vietoje — pėsčiųjų bulvare — vos 5 litai 10 centų už kvadratinį metrą. Verslininkas išsinuomojo apie 340 kvadratinių metrų, todėl per mėnesį mokėjo tik maždaug apie 1700 litų. O universiteto galerijai verslininkas nuomojo po 6 litus už kvadratinį metrą.

Nekilnojamo turto specialistai redakcijai teigė, 2003 metais toje vietoje patalpų nuomos kaina buvo per 20 litų už kvadratinį metrą, o šiandien–iki 100 litų.

Neatsitiktinis laimėtojas

Paaiškėjo, kad laimėtojas buvo neatsitiktinis. Verslininkas Stanislovas Dikšas, padedamas buvusios Šiaulių universiteto dailės galerijos direktorės Daivos Skrupskelytės, jau seniai buvo įkėlęs koją į galerijos patalpas.

Tuometinė direktorė Daiva Skrupskelytė, įsikūrus galerijai, įkūrė ir parduotuvę. Kaip buvo tartasi su universiteto vadovybe, ten turėjo būti prekiaujama studentų kūriniais, suvenyrais su universiteto atributika.

Tačiau parduotuvė ėmė prekiauti kanceliarinėmis prekėmis ir dailės reikmenimis. Prekes, kaip įvardijo pati D. Skrupskelytė, konsignacijos būdu, duodavo prekiauti verslininkas S. Dikšas. Tačiau ilgai su konsignacija nesiterliota.

„Mano interesas buvo parduotuvė miesto centre. Sudalyvavau konkurse, nes bijojau kad iš šalies kažkas iš konkurentų sudalyvaus ir aš galiu palikti už borto“, — paaiškino S. Dikšas.

Tačiau jis neužsiminė, kad dar gerokai iki konkurso, 2002 metais, su Daiva Skrupskelyte jau buvo įkūręs UAB „Meno arka“, kuri jau veikė po galerijos stogu ir prekiavo S. Dikšo teiktomis prekėmis. Bendrovei vadovauti ėmėsi Dalia Skupskelytė.

Dabar aišku, kodėl patalpų nuomos konkurso nelaimėjo galerija. Kas gali paneigti, kad verslo partneriai–Skrupskelytė su Dikšu–neturėjo galimybių suderinti konkursui siūlomų nuomos kainų?

„Biznis“ po arka

UAB „Meno arka“ parduotuvė galerijos patalpose veikia iki šiol, ten darbuojasi ir pati D. Skrupskelytė.

Daiva Skrupskelytė pripažino, kad tuo metu, kai ji dar dirbo Šiaulių universiteto dailės galerijos direktore, savo privačioje bendrovėje „Meno arka“ buvo įdarbinusi ir galerijos darbuotojus.

„Pusę etato galerijoje, pusę — pas mane. Kitaip žmonės nebūtų išgyvenę. Biznis pradėtas, o jis toks dalykas, kad norint išgyventi reikia suktis. Norėjau užsiimti bizniu, bet ieškojau, kad ir galerijai bei jos žmonėms būtų naudinga“, — vakar sakė D. Skrupskelytė.

Buvęs Šiaulių universiteto rektorius Vincas Laurutis visada akcentavo, kad galerija turi nešti pelną. O D. Skrupskelytė, kaip pati pripažino, ne kartą aiškinusi rektoriui, kad užsidirbti iš galerijos neįmanoma.

Vadinasi, įmanoma, jeigu „Meno arka“ nebankrutavo. Kodėl suklestėti negalėjo universiteto galerija?

„Viešoji įstaiga neturėjo jokio pradinio kapitalo“, — paaiškino D. Skrupskelytė.

„Pradinį kapitalą, prekes, viską ko reikia parduotuvei, daviau aš“, — verslo interesų pradžią prisiminė S. Dikšas.

Siekis — nuosava galerija?

„Su nuoskauda priėmiau žinią, kai miesto Taryba priėmė sprendimą dėl amfiteatro. Su universiteto dailės galerija — labai panaši situacija. Verslo struktūros, pinigai — viską valdo. Kai susiduria verslo struktūros su menu — pralaimi menas“, — su nuoskauda sakė Menų fakulteto dekanas Vytautas Žalys.

Pasirodo, dekano nuogąstavimai — ne be pagrindo.

Verslininkas Stanislovas Dikšas „Šiaulių kraštui“ netrukus papasakojo: “Galerija — prestižo reikalas. Kai prasidėjo tas bardakas, pasiūliau, kad “Šiaulių knygrišykla“ galėtų administruoti galeriją, na, taip, kaip verslininkai administruoja “Šiaulių areną“. Galerija galėjo būti “Šiaulių knygrišyklos dailės galerija“. Bet taip nepavyko“.

Gal ir galerijos skolos buvo auginamos tik tam, kad verslininkas galėtų nusipirkti galeriją su patalpomis miesto centre? Verslininkas juokėsi.

„Šiaulių knygrišykla“ turi ir daugiau sąsajų su universitetu ir jo padaliniais. Bendrovė yra viešosios įstaigos “Šiaulių universiteto leidykla“ steigėja.

2007 metų pabaigoje verslininkas S. Dikšas šalies verslo dienraščiui „Verslo žinios“ tvirtino, kad “Šiaulių universiteto leidykla“ — didžiausia “Šiaulių knygrišyklos–spaustuvės“ klientė. Teigta, kad universiteto leidyklos užsakymai sudaro apie 30 procentų visos S. Dikšo vadovaujamos bendrovės apyvartos.

Gėbelso pistoletas iššovė antrąkart

Buvusi Šiaulių universiteto dailės galerijos direktorė Daiva Skrupskelytė teisme bylinėjasi su Šiaulių universitetu dėl atleidimo iš direktorės pareigų.

„Mano siekis — kompensacija, nes pažeistos atleidimo procedūros“, — sakė D. Skrupskelytė.

Kai virš direktorės galvos 2007 metų vasarą pakibo damoklo kardas, D. Skrupskelytė viešai dabar jau taip pat buvusį universiteto rektorių Vincą Laurutį palygino su nacių propagandos ministru Jozefu Gėbelsu, kuris norėdavo griebtis pistoleto, vos tik išgirdęs žodį „kultūra“.

Tada D. Skrupskelytė dangstėsi meno „skraiste“, nė neužsimindama apie tai, kad po ta “skraiste“ iš tiesų dangstomas jos ir jos verslo partnerių privatus verslas: “Jis (V. Laurutis — red. past.) mane kaltina, kad neuždirbu galerijai pinigų. Nesuvokiama, kad galerija yra parodinė erdvė jaunimui, universiteto dėstytojams“.

„Ji dirbo dviems šeimininkams, už mano nugaros, be universiteto leidimo įkūrė savo bendrovę ir taip nustekeno dailės galeriją. Ji tarnavo verslui“, — vakar visas kortas dėl dar kartą iššovusio Gėbelso pistoleto atskleidė profesorius Vincas Laurutis, priverstas, kaip buvęs rektorius, vaikščioti į teismus ir ten susitikinėti D. Skrupskelyte.