Po Dievo spyrio

Po Dievo spyrio

Po Dievo spyrio

Iškunigis. Tokį vardą, duotą komentatorių internete, prisitaikė prieš keturiolika metų iš kunigystės pasitraukęs buvęs šiaulietis, dabar JAV gyvenantis Rolandas Kaušas. Tada jis buvo perspektyvus kunigas.

„Griaunu iliuzijas“, — dabar sako šių dienų Liudas Vasaris, saugaus sosto atsisakęs dėl sūnaus — pasibeldusios naujos gyvybės — ir išaugtų Pirmosios Komunijos drabužėlių.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

Laiko mašinoje

Su R. Kaušu susitikome Šiauliuose, kai su jis su žmona Simona ir trylikamečiu sūnumi Martynu buvo grįžę trumpų atostogų. Šeimos gyvenimas JAV yra nusistovėjęs: įsitvirtino Kalifornijos mieste San Diege, abu dirba, o vasarą laukia dar vieno džiaugsmo — gimsiančios dukrytės.

Bet gimtinėje R. Kaušas pasijunta tarsi patekęs į laiko mašiną: „Išvažiavau visiems TOKS ir visi įsivaizduoja, kad TOKS turėčiau tebebūti. Lietuvoje visuomenė įdeda į rėmą, kuriame nori matyti. O aš gyvenu gyvenimą, kokį žmogui tikriausiai ir reikia gyventi.“

Bet prieš keturiolika metų viskas buvo kitaip. Tuo metu jaunam kunigui vėrėsi plačios perspektyvos: grįžo iš studijų Romoje, dėstė Vytauto Didžiojo universitete.

Netikėtai užsimezgusi gyvybė, anot Rolando, išspyrė iš „patogios kunigystės“: “Baisiausias smūgis, koks tik gali būti. Gyveni tarsi dideliame gražiame balione, ir jame staiga atsiranda skylė.“

Pamaldūs parapijiečiai siūlė medikų pagalbą. Kunigai mokė: „Ką tu, kvailas, augink pasislėpęs“. O paskutinė instancija ragino: daryk, ką nori, tik skandalo nekelk.

Dabartiniame R. Kaušo gyvenime įprastos kunigystės nebelikę. Dirba hospice (slaugos) institucijoje: padeda tiems, kuriems gyventi likę 6 mėnesiai ar mažiau, bei jų šeimomis. Teikia dvasinę ir emocinę paramą, yra dvasinis patarėjas. Dažnai iš šių žmonių daugiau gaudamas, negu duodamas.

Iš pagyvenusio kunigo paveldėjo internetinį tinklalapį. Sulaukia daugybės laiškų, kuriuose prašoma vestuvių, kitų religinių patarnavimų. Juos ir suteikia. Nes, pasak R. Kaušo, religiniai patarnavimai nesusiję su religine institucija, be to, kažkas turi aptarnauti ir didžiausią pasaulio religiją — nepraktikuojančius katalikus.

Perkūnas nenutrenkė

— Šiandien negailite kritikos katalikų bažnyčiai. Bet kodėl jaunystėje rinkotės dvasininko kelią?

— Kodėl stojau į kunigystę, bandau suprasti rašydamas knygą. Bažnyčia tuo laiku buvo vienintelė oazė, kuri nepriklausė melo sistemai (bent jau taip iš lauko atrodė). Mama buvo partizanų ryšininkė, tautinėje dvasioje augino.

Religiniai dalykai vėliau atėjo, gal net pačioje seminarijoje. Trejus metus stojau, zakristijonu buvau — KGB nepraleido. Keistas užsispyrimas, net nežinau, iš kur.

— Ar egzistuoja pašaukimas kunigystei?

— Mano kurse buvo 18-ka vaikinų. Gal 15-ka buvo iš šeimų, kur dominuoja motina. Šventa Dvasia aplekia tas šeimas, kur mamos dominuoja, ir susirenka kandidatus. Motinai tai labai geras būdas pasisavinti vaiką, jis išlieka jos nuosavybė.

— Kada pradėjote prieštarauti?

— Sunku pasakyti. Jaučiausi labai patogiai. Antra vertus, dvasiniame gyvenime, viduje jau seniai sukau ratais. Per Marčių (sūnų) atsidarė durys išeiti į kitą gyvenimo etapą. Dievas įspiria į užpakalį, kai reikia.

— Sunkiai išgyvenote vidinį konfliktą, tapatybės problemą?

— Kokį penketą metų. Paskui išsitrina, susidėlioja į vietas ir pradeda kitaip atrodyti.

Ačiū Dievui, kad išvykome. 1996 metais buvo galimybė skristi į vedusių kunigų trijų dienų konferenciją San Diege. Po konferencijos nežinojome, kas bus toliau. Pasakėme, jog norėtume pasilikti, nes nematome ateities. Sima laukėsi penktą mėnesį. Mums surinko 1000 dolerių. Priglaudė šeima: ji — buvusi vienuolė, jis — buvęs kunigas, abu buvę misionieriai Japonijoje. Tai padėjo kovojant su asmenybės krize. Pamatėme, žmonės gyvena, ir jų netrenkia perkūnas.

O kur dėtis tokiems žmonėms Lietuvoje? Eina dirbti katechetais. Anksčiau zakristijonais tapdavo, žvakeles degiodavo, kalti iki gyvenimo pabaigos jausdavosi, per gvaltą vaikus į kunigus ar vienuoles stumdavo: kaip auką dievams už savo griekus.

Iš pradžių atrodė, jog kunigystės ilgiuosi. O paskui pagalvoju — jaunystės ilgiuosi. Buvau jaunas, gražus, linksmas, greitas, viskas sekėsi. Buvusios sibirietės, parapijietės Betygaloje, klausdavau, ar sunku Sibire būdavo. „Ne, — atsakydavo. — Jauni buvome, į šokius eidavome.“ Man irgi, kaip tai močiutei Sibire, — gera buvo.

— Po seminarijos atvykote dirbti į Kelmę. Kokie prisiminimai išliko?

— Kelmėje prabėgo pirmieji kunigystės metai. Kai išeini iš seminarijos, galvoji, kad bus gražu ir gerai. Stengsiuosi dėl žmonių. Miela atsiminti: atlikdavau pareigas ir būdavau laisvas, turėjau laiko daug skaityti. Kelmėje, ko gero, pradėjau formuotis kaip žmogus šalia kunigystės. Išliko atmintyje ir Kelmės apylinkės — žaluma, kalniukai.

Saugomas munduras

— Vis garsiau kalbama apie bažnyčią ištikusią krizę. Kokios krizės priežastis Jūs matote?

— Lietuvoje aš matau visiškai savitikslę bažnyčią su retom išimtimis. Paskutiniu metu matyti kooperacija su policija — pagirtinas dalykas. Amerikoje katalikų bažnyčia progresyvesnė. Lietuvoje bažnyčia yra paskutinis bastionas, stabdys visuomenes sąmonės keitimosi procese.

Mes visada stebėdavomės, kad pardavėjos Lietuvos parduotuvėse nemandagiai kalbasi. Tokių pardavėjų nebeliko. O eiti pas kleboną žmonės tebebijo. Ir kunigas, kaip suprantu iš pažįstamų kalbų, dažnai su atėjusiais elgiasi kaip su tarnais, užmiršta, kad žmonių yra maitinamas, iš jų gyvena.

Kai atvažiavome į JAV, dirbau religinio auklėjimo direktoriumi katalikiškoje mokykloje. Mane priėmė dirbti gėjus kunigas, kuris savo orientacijos neslėpė. Po jo iš Anglijos atkėlė kleboną. Irgi gėjų. Jis netgi nuomodavosi pornografinius filmus toje pačioje parapijoje.

Ir kaip nebus krizės? Jie yra tas balastas, kuris tįsia viską žemėn. Munduras — svarbiausia. Kaip ir su pedofilija. Saugo mundurą, o vaikai — nusišvilpti. Sistema pūva. Laukiu, kada iki Lietuvos ateis kaltinimai pedofilija. Tik lietuvaičiai dar bijo.

— Sakoma, kad sunkmečiu žmonės grįžta prie dvasinių dalykų, bažnyčios. Sutinkate su tuo?

— O ką tai turi bendra su bažnyčia? Vertybės — sutinku. Būnu su mirštančiais žmonėmis, kai nutrupa visa, kas netikra, kai šalia depresijos pradeda matytis žmogaus veide amžinybė. Tame paskutiniame etape religijos nebelieka, ji kaip nereikalingas priedas, maisto papildas skrandžiui apgauti. Tuo metu negrįžta niekas prie religijos. Išskyrus katalikus, kurie visada bijo: jiems reikia pakviesti kunigą, kad duotų paskutinį patepimą, nes kitaip gali nepakliūti į dangų. Parodija. Kai kurie mirštantieji jau tiek iškentę, kad užtektų visai šeimai į dangų pakliūti.

Kas yra dvasingumas? Tavo asmeninis ryšys su Dievu. Tarpininkai — katalikų bažnyčia, UAB. Vis bandoma pasakyti — be religijos žmonės būtų blogesni. Aha, kurgi ne. Žmonės nei blogėja, nei bedievėja. Jie tarpininką stumia į šalį. Kaip ir visur: kuo daugiau tarpininkų, tuo kaina didesnė.

— Jūsų internetinis blog'as (www.rolandaskausas.blogspot.com) vadinasi „O kur daugiau kalbėt“. Susidūrėte su cenzūra?

— Jis atsirado būtent dėl cenzūros. Vienas iš vyskupų pradėjo grasinti redakcijai, kad pasirūpins finansavimo nutraukimu. Anksčiau miniatiūras apie Dievą rašydavau „Literatūroje ir mene“. Dabar mintis dėlioju blog'e.

Visiems atrodo baisu: kaip kunigas gali taip rašyti? Nors pagal teologiją aš esu per amžius kunigas, bet nepretenduoju į kunigystę. Girdėjau per tarpininkus: taip rašysi, negalėsi grįžti kunigauti. Pilnos kelnės man iš baisumo.

— O jeigu...

— Kažkada pasvarstėme su žmona. Tarkim, panaikina celibatą ir sako: „Na, Kaušai, duodam tau parapiją.“ Jausčiausi kvailas, skelbdamas nekaltą prasidėjimą ar kad trys lygu vienam. Negalėčiau rimtu veidu to daryti.

— Ar Jūsų kasdienybėje liko malda?

— Pas mus išliko tik Simos inicijuojama maldelė prieš vakarienę. Kai Marčius paaugo, nusprendėme — tegul Dievas būna (tėvai turi tokią privilegiją). Kad žinotų, jog yra kažkoks Mylintis Daiktas — Aukštesnė Jėga. Kad, reikalui pribrendus, žinotų, į ką atsiremti. Kad yra galutinė instancija.

— O į ką Jūs remiatės?

— Renkamės, kas mums gera, kas padeda tuo metu išgyventi. Mano mama dieną prieš mirtį klausė, ar tikiu, kad kažkas yra. Pagalvojau: jei sakyčiau mamai, kad netikiu, dabar, kai jai svarbu... „Aišku, mama, yra. Nueisi, ir tau bus gerai.“

Paskui pats pagalvojau: tikiu aš kuo nors, ar ne? Tikiu dviem dalykais: yra Amžinybė ir yra kažkoks geras Dievas. Baudžiantis Dievas — jau religijos ir egzorcistų problema. Sudeda Dievą į dėžę, o paskui patys jo išsigąsta.

Aš vis tebeieškau. Kai tau 16-ka metų, religija yra gerai — įdeda į rėmą. Bet ateina amžius, kai nebetelpi į Pirmos Komunijos drabužėlius. Tada turi išeiti, nes niekas už tave tavo kelio nenueis. Neisi, pasaulis be tavęs nesuskambės taip, kaip turėtų suskambėti. Bet lengviau yra neiti&

— Tai koks turėtų būti XXI amžiaus kunigas?

— Ne man spręsti, bet jeigu jau paklausėte& Apie politikus yra pasakyta: jei nors 50 procentų jie atiduoda ir gyvena visuomenei — tai yra gerai. Manau, jei kunigai 50 procentų darytų to, ką skelbia, būtų neblogai. Man sunku kalbėti, nes iš principo nebetikiu tokia institucija.

— O pats ar sulaukiate daug kritikos?

— Lietuvoje — taip. Parašiau opusą „Su kuo valgytas iškunigis“. Surinkau citatų, kas buvo po mano straipsniais parašyta, ir šiaip atsiminęs. Surašiau 12 įsakymų, ką turi daryti iškunigis. Pirmasis — jis negali keistis (taip mano oponentai). Nesvarbu, išėjai-neišėjai, turi taip pat gyventi, kalbėti rožančių ir laikytis celibato.

Dažnai sulaukiu priekaištų, kad esu piktas. Kad po rašiniais slepiasi savigrauža dėl klaidingo žingsnio. Sąžiningai pagalvojus, buvo skausmo.

Dabar greičiau juokinga, susitikus kunigus, vaikščiojančius su antromis pusėmis. Nežinau, kaip su jais sveikintis: „Garbė Jėzui Kristui!“ ar kaip kitaip.

Priklausiau kunigams. Tarp jų, ko gero, tebuvo vienas, laikęsis celibato. Vienus žinau kaip gėjus, kitus — turinčius moteris. Šie jau niekam nebeįdomūs: visuomenę domina tik pedofilai ir homoseksualai. Aš didžiuojuosi, kad šalia manęs eina mano sūnus. Ir man nebaisu, kad mane pamatys. Nei žmonės, nei Dievas.

KUNIGYSTĖ: „Stengiausi gerbti žmones ir savo pareigas atlikti sąžiningai“, — prisimindamas kunigystės metus Lietuvoje, sako Rolandas Kaušas.

PARALELĖS: Rolando Kaušo rašoma knyga — biografinė. Skaitydamas V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėlyje“, pastebėjo daug paralelių: “Gyveni religijos sukurtame pasaulyje, ir tau jis atrodo tikras. Išeini už tvoros, ir jis baigiasi.“

RATAI: Rolandas Kaušas mano, kad daugelis kunigų yra nelaimingi žmonės: „Kaip aš sukau ratais, neabejoju, kad daugelis iš jų irgi suka. Geri žmonės, bet padėtis žlugdo. Nebent esi Šlavantų Tėvelis, ir iš prigimties tau — gamtoje sėdėti ir aveles ganyti.“

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.