Naujausios
Po bemiegių naktų Gruzijoje — į Lietuvą
Ketvirtadienio pavakare iš Gruzijos grįžęs Lietuvos karinių oro pajėgų (KOP) lėktuvas C-27J „Spartan“ parskraidino Goryje gyvenančius Nijolę Kilčiauskaitę-Mačavariani su vyru Nugzar. Į Lietuvą šeima grįžo kaip stovi: prasidėjus miesto bombardavimui, į namus nebegrįžo.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Bombardavimas išstūmė iš miesto
Išlipusi iš lėktuvo, ponia Nijolė pirmiausia dėkojo „Spartan“ lėktuvo įgulai: “Jie mumis labai rūpinosi — tarsi vaikais“.
Lietuvą ponia Nijolė su vyru Nugzar pasiekė po šešių nerimo ir nemigo naktų. Šeimai iki šiol sunku patikėti, kad teko bėgti iš namų. Ponia Nijolė sako iki paskutinės akimirkos netikėjusi, kad Rusija taip pasielgs.
Pasakodama apie pradėtą Gorio bombardavimą, N. Mačavariani virpa: „Buvau darbe. 11 valandą 20 minučių visas penkių aukštų pastatas, kuriame įsikūrusi Sanitarinė inspekcija, kurioje dirbu, sudrebėjo, išbyrėjo stiklai. Kaip parėjau namo — nors ir netoli gyvenu — neprisimenu“.
Prasidėjus bombardavimui, Mačavariani šeima iš Gorio pasitraukė — mašina išvažiavo pas draugus į kaimą. Pakeliui matė praskrendančius lėktuvus. Girdėjo, kaip bombarduojamas Goris.
Visą laiką šeima stengėsi prisiskambinti pažįstamiems, likusiems Goryje. Bet gerų žinių nesulaukdavo: namo grįžti buvo neįmanoma. Kaime vienas žmogus iš kalnų, kur laiko gyvulius, atnešė raketos skeveldrą: visai netoli nuo tos vietos, kur šeima buvo apsistojusi.
Sužinoję, kad į Gorį jau įriedėjo tankai, ponia Nijolė su vyru nutarė bandyti važiuoti į namus — pasiimti bent būtiniausių daiktų. Bet patekti į Gorį galimybių nebebuvo. Pasukę mašiną miesto link sužinojo, kad miestas apsuptas rusų tankų. Kalbėtis su kariais nė nebandė.
Tbilisio link pasuko senu keliuku kalnuose. Važiuojančius per kaimus juos vis stabdydavo žmonės. Su vaikais ant rankų klausinėjo: „Atvažiavome iš Gorio. Kur mums toliau keliauti?“
N. Mačavariani sako, jog Goryje liko tik tie, kurie neturėjo, kur išvažiuoti, bei ligoniai, pagyvenę žmonės.
Žuvo pažįstamų
Poniai Nijolei pavyko prisiskambinti kaimynams: šie sakė tebesą rūsyje. Bijo išeiti: girdi triukšmą — tarsi važiuotų tankai.
„Kas darosi mieste, mes nežinome. Kaimynai pasakojo, kad atėjo ne vieni rusai — su jais buvo ir osetinai, ir kazokai. Sakė, kad plėšė namus. Aš to nemačiau -— patvirtinti negaliu. Iki šiandien rusai tebėra Goryje. Mes galvojome, kad paliaubų susitarimas galioja, bet faktas — jie Goryje“, — išgyvena moteris.
Ponia Nijolė pasakoja — kraujo šalyje pralieta daug. Pirmiausia, kaip gydytoja, vardija kolegų žūtis: vienas gydytojas žuvo tiesiog miesto centre, prie Stalino paminklo. Kitas žuvęs gydytojas — anesteziologas, N. Mačavariani sūnaus draugas.
Artimi šeimos draugai palaidojo Gruzijos kariuomenėje tarnavusį sūnų. Be kojų, be rankų.
Ponia Nijolė įsitikinusi: panikos nėra ir todėl, kad žmonės — tiki. Tiki sulaukti pagalbos.
Moteris savo vyrui pasakė: svarbiausia — ne namai. Ką padarysi, jei jie bus susprogdinti ar apiplėšti.
„Svarbiausia, kad būtų pasiektas tikslas. Kas nors turi sustabdyti Rusiją. Gruzija pirmąjį žingsnį padarė“, — sako moteris.
Paklausta, ar gruzinai palaiko prezidentą Michailą Saakašvilį, Gruzijoje gyvenanti lietuvė atsako trumpai: „Mitingą Tbilisyje matėte? Manau, tai viską ir pasako“.
Tikisi po mėnesio grįžti namo
Įkvėpusi lietuviško oro, ponia Nijolė jaučiasi ramiau. Bet prisipažįsta: nors ji yra labai stiprus žmogus, bet šį kartą ir jai — sunku. „Kai susiduri su tokiu reiškiniu, suvoki, jog žmogus turi savo ribas“, — atsidūsta moteris.
Kaune gimusi, Vilniuje augusi ponia Nijolė į Gruziją išvyko prieš 38-erius metus. Gyventi į šią šalį atvyko su vyru, su kuriuo susipažino studijuodami Maskvoje. Moteris išmoko gruzinų kalbą, išlaikė egzaminus gydytojos licencijai gauti. Gruzijoje pritapo lengvai ir niekada nesigailėjo, kad gyvena šioje šalyje.
„Gruzijoje užtenka pasakyti, kad esi lietuvis. Daugiau nieko nereikia“, — šypsosi moteris.
Paklausta apie ateitį, ponia Nijolė stengiasi išlikti rami: „Aš grįšiu namo po mėnesio. Ši kelionė — kaip priverstinės atostogos. Pabendrausiu su giminėmis. Bet aš žinau, kad ne tik mano giminės, bet visa Lietuva stovi šalia“.
KELIONĖ: Anksčiau į Lietuvą Nijolė ir Nugzar Mačavariani atvažiuodavo dažnai. Šį kartą kelionės neplanavo. Nors ir išvargę, šypsojosi pasiekę Šiaulius.
KOŠMARAS: „Ar galite įsivaizduoti — mes šešias dienas ir naktis nemiegojome“, — sakė iš Gruzijos į Lietuvą parskridusi Nijolė Kilčiauskaitė-Mačavariani.
PAVOJUS: Ponia Nijolė pasakojo mačiusi virš galvų skrendančius rusų lėktuvus.
ŠEIMA: Iš Šiaulių Nijolė ir Nugzar Mačavariani išvyko į Vilnių — pas ponios Nijolės brolį.
TIKĖJIMAS: „Civilizacija nugalės!“, — sakė Nugzar Mačavariani.
Jono TAMULIO nuotr.
