Prancūziškai lietuviška laimė

Ok­sa­nos ŠU­KIE­NĖS nuo­trau­ka
Li­nos ir Ther­ry Blan­chot šei­ma Šlik­ti­nės kai­me su­si­kū­rė sa­vo pa­sa­kų oa­zę
Try­li­ka me­tų ma­ža­me mies­te­ly­je Pran­cū­zi­jo­je gy­ve­nu­si Li­na Gal­mi­nai­tė Blan­chot ten tu­rė­jo sa­vo krau­tu­vė­lę ir dirb­tu­ves, pui­kiai su­ta­rė su vie­ti­niais žmo­nė­mis, vai­kai lan­kė mo­ky­mo įstai­gas. Gy­ve­no šei­ma gra­žų gy­ve­ni­mą, bet gim­ti­nės il­ge­sys vis grau­žė Li­ną. Mo­te­ris no­rė­jo, kad vai­kai la­biau pa­žin­tų jos gim­tą­jį kraš­tą, bend­rau­tų su Plun­gė­je gy­ve­nan­čiais se­ne­liais, ki­tais ar­ti­mai­siais.
Ir tas il­ge­sys pa­da­rė sa­vo. Da­bar pran­cū­ziš­kai tar­pu­sa­vy­je kal­ban­ti Li­nos ir Ther­ry Blan­chot šei­ma įsi­kū­ru­si ša­lia Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko esan­čia­me Šlik­ti­nės kai­me. Nuos­ta­bi lau­ki­nė gam­ta, vi­sai ša­lia so­dy­bos po pie­vą vaikš­ti­nė­jan­čios stir­nos (vie­na jų, mums vyks­tant į sve­čius, ra­miai pe­rė­jo ke­liu­ką prieš pat au­to­mo­bi­lį), už ke­lių ki­lo­met­rų ty­vu­liuo­jan­tis Pla­te­lių eže­ras ta­po šei­mos ra­my­bės ir sau­gu­mo oa­ze.

Su­si­ti­ki­mai

„No­rė­jo­me kas­dien gy­ven­ti to­je pa­sa­ko­je“

Kal­bant apie Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­čius ar­ti­muo­sius, mei­le nu­švin­ta Li­nos vei­das. Ji pri­si­me­na, kaip jos Pran­cū­zi­jo­je su­kur­ta šei­ma vyk­da­vo ato­sto­gų į Lie­tu­vą tar­si į pa­sa­ką. Čia vai­kai la­bai džiaug­da­vo­si ir krykš­tau­da­vo iš­vy­dę bū­re­lius gra­žuo­lių stir­nų, glos­ty­da­vo var­ly­tes ir vi­so­kius va­ba­liu­kus. Dėl tų var­ly­čių gi­mi­nai­čių so­dy­bą kai­me jie pra­mi­nė „Var­lių so­dy­ba“ ir la­bai lauk­da­vo ke­lio­nės į ją. Čia jau­tė­si to­kie lai­min­gi, kad vie­ną die­ną Li­na ap­si­spren­dė. Ji vy­rui ir vai­kams pa­siū­lė vyk­ti gy­ven­ti į Lie­tu­vą. Nuos­ta­biau­sia, kad vi­si su­ti­ko be il­gų dis­ku­si­jų.

„No­rė­jo­me kas­dien gy­ven­ti to­je pa­sa­ko­je,“ – sa­ko mo­te­ris. Ar ta pa­sa­ka tę­sia­si iki šiol? Li­na šyp­so­da­ma­si sa­ko, kad ne­bu­vo leng­va, bet jie ran­kų ne­nu­lei­do. Ei­na pir­myn. Įsi­gi­ju­si Šlik­ti­nės kai­me so­dy­bą, šei­ma jo­je ra­do di­džiu­lę šiukš­lių krū­vą, jo­kių gė­ly­nų, vis­kas griū­va... Vi­si ėmė­si dar­bo ir jau tre­ti me­tai, kaip po tru­pu­tį sta­to­si gy­ve­ni­mą iš nau­jo: pa­tys, tik su Li­nos tė­vų ir bro­lių (o jų net ke­tu­ri!) pa­gal­ba den­gė sto­gą, iš to­lo švie­čia gra­žūs, bal­tais or­na­men­tais da­bin­ti lan­gai, kie­me pil­na gė­lių, o vy­ras vi­sos šei­mos džiaugs­mui pa­sta­tė su­py­nes. Na, ar­gi ne pa­sa­ka?

Li­na yra pro­fe­sio­na­li siu­vė­ja: siu­va iš li­no įdo­mias lė­les ir ki­to­kius žais­lus. Ne­ga­lė­jo­me at­si­džiaug­ti jos ran­kų su­kur­ta nuo­sta­bia la­pių šei­my­na, ki­to­kiais gy­vū­nė­liais. Be to, ga­mi­na pi­ni­gi­nes, mai­šiu­kus, il­gai kve­pian­čias le­van­do­mis kimš­tas šir­de­les. Mo­te­rims pa­gal už­sa­ky­mą pa­siu­va pro­gi­nių dra­bu­žių, su­kne­lių, ša­li­kė­lių.

Mo­te­ris bend­ra­dar­biau­ja su „Li­no ke­lio“ mu­zie­ju­mi Pran­cū­zi­jo­je, pre­kiau­ja sa­vo dir­bi­niais įvai­rio­se mu­gė­se Lie­tu­vo­je. „Jau­čiu, kad žmo­nės yra pa­siil­gę to­kių na­mais kve­pian­čių, ran­ko­mis su mei­le pa­da­ry­tų daik­tų, ku­rie yra il­gaam­žiai, – sa­ko ji. – Įdo­mu tai, kad į Pran­cū­zi­ją li­no sėk­los se­niau at­ke­liau­da­vo iš Bal­ti­jos ša­lių. Pa­ti pa­žin­ti su „Li­no ke­lio“ mu­zie­jaus dar­buo­to­jais bu­vo la­bai ne­ti­kė­ta. Tar­si pa­ti gim­ti­nė ma­ne at­ra­do ša­ly­je, nu­to­lu­sio­je nuo tė­vų na­mų be­veik 2 500 ki­lo­met­rų.“

Bū­ta ir nu­si­vy­li­mų

Grį­žu­si į gim­tas vie­tas Li­na ak­ty­viai įsi­jun­gė į vi­so­kias veik­las. Ji šo­ka Bars­ty­čių sti­li­zuo­tų šo­kių gru­pė­je „Kviet­kos“, daž­nai va­žiuo­ja į Pla­te­lių dva­ro svir­ną, kur pa­de­da­ma meist­rės Lai­mu­tės Pui­do­kie­nės mo­ko­si aus­ti.

Kal­ban­tis su mo­te­ri­mi ne­sun­ku pa­jaus­ti, kad ji yra lai­min­ga grį­žu­si į gim­tą­ją ša­lį. Tik pa­klaus­ta, kaip se­ka­si jos pran­cū­za­kal­biams vai­kams adap­tuo­tis pa­sa­kų ša­li­mi va­din­to­je Lie­tu­vo­je, ji trum­pai nu­ty­la ir su skaus­mu at­si­dūs­ta: „Ne­me­luo­siu, tik­rai bu­vo sun­ku pir­mai­siais me­tais lei­džiant Jo­nu­ką į vai­kų dar­že­lį. Ne­si­ti­kė­jo­me, kad čia dar vis­kas kaip se­nais lai­kais. Kaž­koks mušt­ras so­vie­ti­nis. Ne­ra­do­me bend­ros kal­bos su auk­lė­to­ja. Pran­cū­zi­jo­je su vai­kais jau nuo ma­žens el­gia­ma­si pa­gar­biai, kaip su mąs­tan­čiais žmo­nė­mis, o čia kaip su le­liu­kais.

O Pla­te­lių gim­na­zi­ja ma­lo­niai nu­ste­bi­no. Esa­me la­bai dė­kin­gi už di­rek­to­rės ir vi­sų mo­ky­to­jų di­džiu­lį dė­me­sį lie­tu­viš­kai ta­da dar be­veik ne­kal­bė­ju­siai Kot­ry­nai. Ji tie­siog nuo pir­mos die­nos bu­vo ap­gaub­ta mei­lės ir rū­pes­čio. Tą jau­tė­me vi­si. Jai bu­vo skir­tos pa­pil­do­mos pa­mo­kė­lės, kad kuo grei­čiau ir leng­viau adap­tuo­tų­si.“

Vy­riau­sias Ther­ry ir Li­nos sū­nus Sau­lius stu­di­juo­ja eko­no­mi­ką Vil­niaus uni­ver­si­te­te. Vi­sas dis­cip­li­nas mo­ko­si ang­lų kal­ba ir da­bar yra už­si­de­gęs iš­mok­ti la­bai ge­rai ra­šy­ti ir kal­bė­ti lie­tu­viš­kai. „Jis la­bai ga­bus vai­ki­nas, im­lus kal­boms. To­dėl ti­ki­me, kad jam pa­vyks. O po to dar ža­da mo­ky­tis is­pa­nų, gal ru­sų ar dar ko­kių kal­bų“, – sū­nu­mi di­džiuo­ja­si Li­na.

Po pa­žin­ties Plun­gė­je – į Pran­cū­zi­ją

Pak­laus­tas, ar pa­siil­go Pran­cū­zi­jos, Li­nos vy­ras gar­siai lie­tu­viš­kai at­sa­ko „ne“ ir paaiš­ki­na, kad čia gy­ven­ti – la­bai ge­rai. Ypač kai rei­kia tvar­ky­ti įvai­rius „po­pie­rius“. Esą Lie­tu­vo­je tuo at­žvil­giu vis­kas daug pa­pras­čiau nei Pran­cū­zi­jo­je, kur dau­giau drau­di­mų, biu­rok­ra­ti­jos. Ir že­mai­čių kal­ba jam pa­tin­ka – gra­žiai skam­ba, ma­lo­ni au­siai.

Ther­ry vei­de ne­nyks­ta šyp­se­na. To­kia sa­vi­mi ti­kin­čio, lai­min­go žmo­gaus. Jis lie­tu­viš­kai var­di­ja, kiek so­dy­bo­je gy­ven­to­jų: „Du šu­nys, trys ka­ti­nai, vie­nas triu­šis, trys vai­kai.“ Gra­žuo­lis lab­ra­do­ras Te­dis su gar­ba­ne nykš­tu­ki­ne pu­de­liu­ke Gin­ta nė aki­mir­kai ne­pa­lie­ka šei­mi­nin­kų – laks­to ap­link ir pra­šo­si glos­to­mi.

Try­li­ka­me­tės Kot­ry­nos ran­ko­se tai ru­dap­lunks­nis gai­dys, tai viš­čiu­kas. Mer­gai­tei pa­tin­ka bend­rau­ti su gy­vū­nais, rū­pin­tis jais. Be to, ji lan­ko me­no mo­kyk­lą, mo­ko­si dai­lės. Še­šia­me­tis Jo­nas, įsi­tai­sęs prie kom­piu­te­rio, į klau­si­mą, kaip se­ka­si, šyp­so­da­ma­sis gra­žiai lie­tu­viš­kai at­sa­ko „la­bai ge­rai“. O kai su­tuok­ti­niai per­si­me­ta ke­lio­mis pran­cū­ziš­ko­mis fra­zė­mis, pa­dvel­kia švie­sa ir ra­my­be. To­kia pran­cū­ziš­kai lie­tu­viš­ka...

Li­na su Ther­ry su­si­pa­ži­no Plun­gė­je, šiam kaip in­ži­nie­riui at­vy­kus čia pa­dir­bė­ti. Iš pra­džių su­si­kal­bė­jo ang­liš­kai, po to Li­na iš­mo­ko pui­kiai pran­cū­ziš­kai. Pa­ju­tę vie­nas ki­tam trau­ką, iš­vy­ko kar­tu į Pran­cū­zi­ją. Ten pra­lei­do 13 me­tų.

Ir dar­ži­nin­kas, ir ku­li­na­ras

Anot Li­nos, Ther­ry mo­ka vi­sus dar­bus ir šei­ma tuo di­džiuo­ja­si. Kas­met jis dar­ži­nin­kau­ja: so­di­na dau­gy­bę pu­pe­lių rū­šių, mo­liū­gų. Ma­žas ža­lias pu­pe­les, la­bai po­pu­lia­rias Pran­cū­zi­jo­je, čia pa­vy­ko išau­gin­ti tik iš tre­čio kar­to – vis kaž­kas joms ne­pa­tik­da­vo. Bet štai da­bar vy­ras džiaug­da­ma­sis ro­do di­do­ką jų mai­še­lį.

Dar ji­sai pui­kus ku­li­na­ras. Mie­lai ga­mi­na šei­mai val­gį, ku­ria sa­vo re­cep­tus ir ste­bi­na jų sko­niu. Ką be­kal­bė­ti apie jųd­vie­jų su­ta­ri­mą. Li­nai ne­rei­kia kal­bė­ti apie jų san­ty­kius. Žvilgs­nis iš­duo­da, ko­kia ji lai­min­ga, ap­gaub­ta vi­soms jos idė­joms pri­ta­rian­čio ir pa­lai­kan­čio vy­ro dė­me­sio.

Anks­čiau Ther­ry dir­bo daž­nai svei­ka­tai kenks­min­go­mis są­ly­go­mis, to­dėl da­bar ypa­tin­gai ver­ti­na gry­ną orą, svei­ką mais­tą. Ir nė­ra jam di­de­lių pro­ble­mų. Ži­no­ma, la­biau su­si­kal­bė­ti su ap­lin­ki­niais, ma­nau, jam pa­tik­tų, bet ir tai – tik lai­ko klau­si­mas.

„Ką jūs čia veik­si­te? Ne­gi ne­ma­to­te, kaip čia sun­ku ir blo­gai?“ – to­kių klau­si­mų su­lau­kė iš Pran­cū­zi­jos į Lie­tu­vą gy­ven­ti per­si­kė­lu­si šei­ma. Bet Li­na vi­siems skep­ti­kams tu­ri at­sa­ky­mą: „Čia toks šva­rus oras, na­tū­ra­li gam­ta, vi­si ga­li­me au­gin­ti ir var­to­ti svei­kas dar­žo­ves, vai­sius, mė­są. Tai yra ver­ty­bė. Mū­sų tiks­las – gy­ven­ti eko­lo­giš­kai, pa­tiems pa­si­ga­min­ti tai, ko rei­kia bui­čiai ir kuo ma­žiau pirk­ti.“

Jau da­bar ši šei­ma mo­ka ap­siei­ti su ne­di­de­liu pa­čių rei­ka­lin­giau­sių daik­tų kie­kiu. „Aš esu tos nuo­mo­nės, kad jei tu­ri ko­kį dra­bu­žį, tai ir dė­vėk, kol nu­si­dė­vės. Ko­dėl pul­ti pirk­ti nau­ją? Ir ma­tau, kad ir vai­kai pe­rė­mė tą ma­no fi­lo­so­fi­ją: sū­nus Sau­lius, stu­den­tas, net ste­bi­mės, jau še­še­ri me­tai su ta pa­čia kup­ri­ne vaikš­to. Juk yra daug ver­tes­nių da­ly­kų nei daik­tai. Ma­ne la­bai ža­vi vi­so­kie se­ni ra­kan­dai, se­no­vi­niai re­cep­tai. Ne­se­niai ra­dau mo­čiu­tės se­nas gry­bu­kų ke­pi­mo for­me­les. Ban­dy­siu kep­ti. Va čia tik­ras džiaugs­mas. Ne de­juo­ti, o džiaug­tis rei­kia mo­kė­ti!“

Iš praei­to gy­ve­ni­mo pa­siilgs­ta tik aust­rių

Kad ši­taip bū­tų leng­va ir ge­ra gy­ven­ti! Net pa­vy­du. Vis tiek, klau­siu, juk kaž­ko tik­rai pa­siilgs­ta­te iš to praei­to, pran­cū­ziš­ko gy­ve­ni­mo? Po­ra pa­si­kal­ba ir su­tar­ti­nai link­te­li, o Li­na iš­ver­čia: „Aust­rių! Abu pa­siilgs­ta­me aust­rių. Ei­da­vo­me Pran­cū­zi­jo­je pa­jū­riu, o jų gau­sy­bė ant kran­to. Pir­mą kar­tą ra­gau­da­ma net už­si­mer­kiau. Ne­ga­lė­jau pa­ti­kė­ti, kad aš tai da­rau – kaž­ko­kią keis­te­ny­bę ža­lią val­gau. Bet la­bai pa­ti­ko. Die­viš­kas sko­nis. Dar pa­siilgs­ta­me tų ma­žų pran­cū­ziš­kų tur­ge­lių, va­di­na­mų­jų blus­tur­gių. Rie­ta­vo tur­gu­je per sun­kūs daik­tai.“

Ge­ra bū­ti šei­mo­je, ku­rio­je vy­rau­ja dar­na ir dė­me­sin­gu­mas vie­nas ki­tam. Pa­bend­ra­vus ir pa­bu­vus Šlik­ti­nės kai­me taip ir no­ri­si bū­ti ge­res­niam... Ma­nau, Li­na nu­si­pel­nė vi­sų mū­sų pa­gar­bos. Jos po­žiū­ris į pa­sau­lį, mus su­pan­čią ap­lin­ką yra kaip nie­kad ak­tua­lus šian­dien: ne­pul­ti pirk­ti, pa­tiems ga­min­ti ir keis­tis sa­vo dar­bo pro­duk­tais, steng­tis su­nau­do­ti tai, ką tu­ri­me. Gerb­ti gy­vū­nus ir vai­kus taip, kaip ger­bia­me sa­ve. To­kia ta pran­cū­ziš­kai lie­tu­viš­ka lai­mė.

Komentarai

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.