Pirmoji ponia Šiauliuose pajuto susitelkimą ir gerą valią

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Pirmoji ponia Diana Nausėdienė dėkoja gyventojams už susitelkimą.
„Labai norėtųsi, kad prie mūsų Velykų stalų, nepaisant situacijos, būtų šiluma, sutarimas, tylus, ramus, užtikrintas, saugus pasitikėjimas vienas kitu, kad eitume į priekį ir, įveikę kliūtis, pasiektume daug nuostabių dalykų“, – sako pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė, trečiadienį viešėjusi Šiauliuose. Pirmoji ponia neabejoja, jog diskusija visuomenėje būtina, tik diskutuoti turime ne vienas apie kitą, o apie problemas ir taip rasti sprendimus.

Dėmesys pabėgėliams

– Kodėl vizitui šį kartą pasirinkote Šiaulius?

– Prezidentas labai daug dėmesio skiria regioniniams vizitams, deja, šiandien (balandžio 13 dieną – red. past.) jis yra Ukrainoje ir negalėjo atvykti, bet aš turiu Šiauliams perduoti pačius didžiausius, pačius geriausius linkėjimus.

Vizitas apėmė platų klausimų ratą. Pirmiausia, susitikimas Savivaldybėje, susipažinimas šiek tiek su miesto problemomis. Tuomet vykome į Socialinių paslaugų centrą, susitikome su ukrainiečių šeimomis, lietuvių šeimomis, kurios priima ukrainiečius. Kalbėjomės, kaip jie integruojasi, kokios problemos iškyla, kaip jas miestas sprendžia, kaip veikia Socialinių paslaugų centras.

Nuostabus atradimas buvo žmonės, dirbantys socialinėje sferoje, nepaprasto profesionalumo, organizuotumo. Ukrainiečiai sako pačius gražiausius žodžius Šiaulių miesto gyventojams, jie jaučiasi saugūs, jaučia labai stiprų palaikymą. Netgi tokią smulkmeną minėjo, sako, kai einame gatvėmis ar užeiname į prekybos centrą, matome Ukrainos vėliavas, žmones, įsisegusius Ukrainos vėliavėlę, ir jaučiamės, tarsi būtume namie. Tai leidžia vaikams lengviau adaptuotis, nes vaikai išplėšti iš karo zonos, išgyvenę bombardavimus, atsiskyrimą nuo šeimos, jiems nepaprastai svarbu integruotis.

Kitas dalykas, ką jie dažnai mini, kad labai greit sprendžiami klausimai – tiek būsto, tiek ieškant darbo ir ypač integruojant vaikus į darželius, mokyklas. Atkreipiau dėmesį, kad miestas labai daug daro, jog vaikai keliautų kuo mažesnį atstumą į ugdymo įstaigas.

Džiugu, kad vaikai įsijungia į Lietuvos mokymosi procesus. Šeimų, su kuriomis šnekėjome, vaikai pradėjo mokytis lietuviškoje mokykloje, nors vyresnieji, kurie baigia gimnazijos paskutiniąsias klases, elektroniniu būdu jungiasi prie Ukrainos švietimo sistemos ir mokosi „onlainu“.

Man, kaip mamai, atrodytų, kad vaikams labai svarbu išsilavinimas. Tai, kaip Šiauliai integruoja vaikus į ugdymo sistemą, rodo strateginį supratimą, tai Ukrainos ateičiai yra didžiausias indėlis ir geriausia dovana.

Vaikai nuostabūs, labai šilti, užėjome pasisveikinti, jie: „Laba diena!“ Jau moka lietuviškai, labai greit mokosi, nepaisant išgyvenimų, jie šypsosi. Kai jų paklausi, kaip jaučiatės Šiauliuose, vieningai atsako: „Labai puikiai!“

Šiauliai priglaudė klasikinių imtynių sportininkus, klausiau, kaip jūs įsijungėte į komandą. Sakė, labai šaunu, smagu, jie nepaprastai džiaugiasi ir visi juos lydintys asmenys džiaugiasi, kad jie galės sportuoti ir tęsti užsiėmimus.

– Ar lankote pabėgėlius ir kituose miestuose? Kokias problemas jie išsako, kokios pagalbos reikia?

– Lankėmės Alytuje, Visagine, Trakuose, Kulautuvoje ir dabar – Šiauliuose. Vilniuje darome žingsnius, kad padėtume ukrainiečiams, matome visą spektrą.

Visi labai dėkoja, džiaugiasi, kad pakankamai sklandžiai sprendžiasi visos problemos, dažniausiai mini kažkokias smulkmenas, kartais žmonėms pritrūksta informacijos. Šiauliuose net ukrainiečių kalba yra skelbiama informacija savivaldos puslapyje, atrodo, viskas prieinama, bet paprastus, elementarius klausimus reikia pakartoti kelis kartus arba asmeniškai žmogui skirti dėmesį. Noriu pabrėžti, kad socialinės sferos darbuotojos, kurias Šiauliuose teko sutikti, paliko nepaprastai profesionalų įspūdį, labai dalykiškos, organizuotos, į kiekvieną klausimą žinančios atsakymą. Kaip patys ukrainiečiai sako, mūsų diena prasideda nuo: „Labas rytas, čia jus trukdo iš koordinacinio centro.“

Labai svarbu, kad žmonės nėra palikti patys sau, jie nukreipiami teisinga linkme, dalis jau susirado darbus, dirba. Labai džiugina pilietinės iniciatyvos, puikios moterys iš moterų klubo globoja ukrainiečių vaikus, priima į šeimas, atiduoda šilumą. Tai nepaprastai džiugina, Šiauliai yra šviesos, atjautos ir gražios Lietuvos simbolis, už tai dėkojame miesto gyventojams ir visiems, kurie susitelkė spręsdami šitą neeilinę problemą, nes tai yra didžiulis iššūkis tiek Ukrainai, tiek Lietuvai.

Labai svarbus atradimas žmogaus greta, to tikro žmogaus, kuris daro konkretų darbą, kuris padeda verkiančiam vaikui, turinčiam per dieną suaugti. Šiauliai reprezentuoja Lietuvą, priimdami ukrainiečius, ir skaičiai yra įspūdingai.

– Vis dažniau pasigirsta sakančių, kad pamirštami lietuviai – kaip išlaikyti balansą ir nesusipriešinti?

– Kalbėjome savivaldoje, kad lietuviai irgi nebūtų pamiršti. Dienos centras, kuriame integruojasi ir ukrainiečių vaikai, didžiulę laiko dalį skiria žmonėms su negalia, žmonių, turinčių socialinių problemų, integracijai. Labai svarbu šito nepamiršti, nes mūsų gyventojai taip pat reikalauja dėmesio, socialinės problemos niekur nedingsta, jos turi būti sprendžiamos.

Reaguoja į Olenos Zelenskos prašymus

– Ukrainos prezidento žmona Olena Zelenska kreipėsi į pirmąsias ponias, prašydama pagalbos. Ką gali šioje situacijoje pirmosios ponios?

– Mes labai daug bendradarbiaujame, nuo pirmųjų karo dienų palaikome glaudų ryšį per Ukrainos ambasadą. O. Zelenska, deja, negali nei skambinti, nei rašyti, kontaktuoti, kad nebūtų galima identifikuoti jos buvimo vietos, bet mes turime savo kanalus, labai glaudžiai bendradarbiaujame ir labai aktyviai reaguojame.

Su kitomis pirmosiomis poniomis Europoje taip pat palaikome ryšį ir bandome koordinuoti savo veiklas. Labai daug kalbamės su ponia Agata Duda iš Lenkijos, nes Lenkija priima didįjį pabėgėlių antplūdį. Koordinuojame savo veiklas, kalbamės apie tai. Dabar Vilniuje dirbame ties idėja įkurti ukrainiečių koordinavimo centrą – dar projektinė stadija, apie kurią galbūt anksti kalbėti.

Pagrindinis klausimas – humanitarinė pagalba, Ukrainos žmonių integravimas ir prieglobsčio suteikimas, pasirūpinimas jų reikmėmis. Kiek sutikau pabėgėlių centruose, visi sako: „Vos tik baigsis karas, mes sugrįšime“. Lygiai tą patį išsako ir ponia Olena: „Aš laukiu to momento, kai galėsiu pasakyti – pergalė, grįžkite namo! Bet aš žinau, kad jūs esate Lietuvoje, Lietuva yra saugi šalis, Lietuva pasirūpins jumis.“ Mes stengiamės, kad šitie žodžiai ir pažadas nebūtų tuščias. Mano tikslas važiuoti per įvairiausius centrus, žiūrėti, kaip vyksta procesai, kurioje vietoje juos būtų galima pagerinti. Lietuviai yra nuostabi tauta, kuri šitų įvykių akivaizdoje labai susivienijo ir labai tikslingai sprendžia visas socialines problemas.

Kita vertus, dabar pabėgėlių srautas dar nėra toks didelis ir nevaldomas, su kuo susiduria, pavyzdžiui, Lenkija. Dabartinis piešinys Lietuvoje šiuo momentu atrodo labai gerai.

– Kaip Jūsų gyvenimas pasikeitė nuo vasario 24-osios?

– Man buvo nepaprastai skaudu. Prieš kelis mėnesius buvome Kijeve ir dar prieš tai buvome konferencijoje Kijeve. Konferencija buvo labai svarbi, lietė pirmųjų ponių ir ponų veiklas visame pasaulyje, diskutavome apie tai, kaip minkštoji galia galėtų prisidėti prie humanitarinės pagalbos pasaulyje gerinimo, bet tada niekas nežinojo, kad atsidursime šitokio žiauraus ir XXI amžiuje neįsivaizduojamo iššūkio akivaizdoje. Pati Olena Zelenska sako: „Diana, mes niekada negalvojome, kad mums teks kalbėti apie sužeistus žmones, kaip juos išvežti, suteikti pagalbą, pasirūpinti vaikais, kurie neteko savo tėvų, aprūpinti juos būstu, kad kalbėsime apie žmonių žūtis, netektis, sužalotų žmonių likimus.“

Tuo metu konferencijoje kalbėjome apie nemažiau svarbius, popandeminius, dalykus, švietimo sistemos iššūkius, kultūrinę integraciją, tarptautinį bendradarbiavimą. Bet tai buvo taikos meto temos. Konferencija vyko Sofijos soboro teritorijoje. Kai įsivaizduoji, kad dabar yra bombarduojama, naikinama, kai matai karo vaizdus, įvykius, kurie XXI amžiuje neturėtų vykti... Atrodytų, žmonija turi ir kultūrą, ir išsilavinimą, turėtų spręsti visas iškylančias problemas diplomatiniu būdu, pokalbių, derybų būdu. Kai suvoki, kad žūsta miestas ir to neatstatysi, niekada negrąžinsi žmonių, palaidotų Operos ir baleto teatre ar kažkuriuose kultūros rūmuose. Tai tiesiog nesuvokiama, tos aukos yra per sunkios. Aš kiekvieną rytą atsikeliu ir galvoju: atrodytų, nėra beraščių, tamsių, neišsilavinusių žmonių minios už lango, bet tai, kas vyksta... Kiekvieną kartą tos istorijos, kurios iškyla, negali palikti abejingų. Norisi, kad tai kuo greičiau pasibaigtų, kad būtų prieita prie taikių spendimų, prie derybų, prie karo nutraukimo ir kuo greitesnio šalies atstatymo.

– Ar asmeniškai teikiate paramą?

– Taip, dabar artėja Velykų metas, organizacijos, kurios dirba su pabėgėliais, bus paremtos Velykų laikotarpiu, tam tikrus paaukojimus jau padarėme. Bet didysis mūsų indėlis yra bendradarbiavimas su visomis organizacijomis, parama joms ir visai pilietinei visuomenei, kuri atsistojo ir už Ukrainos, ir Lietuvos laisvę. Jeigu, jau nebeabejojama dabar, Ukrainos karas būtų susiklostęs kitaip, jei Kijevą būtų pavykę per dvi dienas užimti, mūsų likimas irgi būtų susiklostęs visai kitaip.

Ankstesnės iniciatyvos nenutrūko

– Be Ukrainos, jūs, kaip pirmoji ponia, kam skiriate didžiausią dėmesį, kokios sritys svarbiausios?

– Didysis rūpestis, kylant infliacijai, kaip žmonės atlaikys finansinį smūgį ir iššūkius, susijusius su karu, nes tai bus ilgalaikis procesas, niekam nebus lengva. Vienas dalykas yra suremti pečius, bet dar mums reikės atlaikyti nepaprastai sunkų laikotarpį ir socialinių paslaugų sfera niekur nedingsta iš mano dienotvarkės. Aš ir anksčiau aktyviai joje dirbau, domėjausi socialiai pažeidžiamų žmonių grupėmis, per šituos trejus metus padarėme įdirbį socialinių paslaugų kokybės gerinimo klausimais, tiek per konferencijas, tiek apsilankant regionuose, tiek dirbant kartu su socialiniais centrais. Socialinės rūpybos klausimas yra visada aktualus, pažeidžiami žmonės, kurie galbūt neturės pajamų, sunkiau gyvens, turi išlikti valstybės fokuse, visais jais rūpintis tikrai reikės. Šiauliuose kalbėjomės su socialinės rūpybos darbuotojais, vadovais. Taip, galime padėti, turime infrastruktūrą, sprendimus ir patys specialistai nepaprastai profesionalūs.

Kitas dalykas – lituanistinis švietimas užsienyje. Yra 150 tūkstančių lietuvių vaikų užsienyje, iš jų mes per lituanistines švietimo mokyklas pasiekiame 7 tūkstančius. Įsivaizduokite, kokia didžiulė nutautėjimo grėsmė ir koks svarbus lituanistinis švietimas. Trejus metus apie tai kalbu, labai stengiuosi akcentuoti, kad karas nenutrauktų dėmesio lituanistiniam švietimui. Jei prarasime tokią didžiulę kartą jaunų žmonių, jeigu jie nekalbės lietuviškai, milžiniškas klausimas iškyla mūsų pačių išlikimui. Be to, mes nežinome, kaip klostysis karo reikalai, kokia bus ekonominė situacija, kokių dar, neduok Dieve, perturbacijų galime sulaukti. Šitoje šviesoje labai svarbu ir patriotinis auklėjimas.

Ne veltui pasirinkau Birutietes kaip tam tikrą partnerį ir patriotinio ugdymo klausimams spręsti, ir dėl patarimų ukrainiečių šeimoms, ir dėl paramos mūsų karių šeimoms. Lietuvių karių šeimos irgi stovi prieš didžiulį iššūkį, daugelis aktyviai dirba tiek Lietuvoje, tiek tarptautinėje erdvėje. Moterys, pačios karininkės arba turinčios karių šeimose, labai gerai žino, kuo gyvena karių šeimos, jos gali padėti ukrainiečių karių šeimoms ar teritorinės gynybos savanoriams, nes labai gerai žino jų poreikius, jos yra neprastai patyrusios partnerės, kurios per savo širdį ir patirtį gali perleisti sudėtingus klausimus, būti ekspertės pagalbos teikimo, organizavimo, galbūt naujų bendradarbiavimo formų paieškos klausimais.

Nepaisant to, kad vyksta karas, nenutrūksta senos iniciatyvos. Su Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu susitikome ir apsvarstėme tolimesnius planus. Fizinio raštingumo idėja jau seniai yra mūsų bendro darbo rezultatas. Ir net per pandemiją turėjome labai daug konferencijų, videosusitikimų, „online“ susitikimų, jų metu stengėmės suteikti metodinę medžiagą šeimoms, kaip judėti karantino sąlygomis, kai esame uždaryti patalpose, kad maži vaikai ar mokyklinio amžiaus jaunuoliai judėtų.

Fizinio raštingumo idėja yra daug didesnė negu tiesiog fizinis ugdymas. Jeigu pažvelgsime į jaunąją kartą, medikai indikuoja, kad jie mažai juda, labai daug laiko praleidžia prie kompiuterio, kad vis daugiau turi sveikatos problemų. Idėja – fizinį raštingumą ugdyti nuo pat mažų dienų, pradėti nuo ikimokyklinio ugdymo įstaigų, leisti vaikams išbandyti įvairias sporto šakas, nereikalaujant aukštų rezultatų.

Linki šviesos

– Kalbamės Didžiąją savaitę, koks jums yra šis laikas?

– Didžioji savaitė yra paskutinis etapas, prieš tai yra septynios savaitės, per kurias vyksta apmąstymų procesai, natūralus ėjimas į Prisikėlimą, į pavasario atgimimo džiaugsmą, Prisikėlimo džiaugsmą. Tai – momentas, kai apmąstome labai svarbius dalykus ir prisikeliame su nauja viltimi ir nauja energija.

Labai norėtųsi šiauliečiams palinkėti neprarasti esminio problemų suvokimo, suprasti, kas yra svarbu: šiandien labai svarbu būti susitelkusiems, būti vieningiems.

Šis gražus Prisikėlimo momentas, dvasinis atgimimo momentas, kai mes visi kartu prisikeliame kažkam gražaus, kai matome prieš save viltį ir tikėjimą, perspektyvą. Labai norėtųsi kiekvienai šeimai palinkėti tos šviesos, perspektyvos matymo ir nesigąsdinti to, kad turime skirtingus požiūrius į kažkokius klausimus, mes rasime į juos atsakymą. Draugystė, sutarimas, meilė, žinoma, džiaugsmingas šventų Velykų rytas, kai vaikai džiaugiasi margučiais, kai šeima susėda prie stalo, kai mes apkabiname vienas kitą, kai linkime pačių gražiausių dalykų. Labai norėtųsi, kad prie mūsų Velykų stalų, nepaisant situacijos, būtų šiluma, sutarimas, tylus, ramus, užtikrintas, saugus pasitikėjimas vienas kitu, kad eitume į priekį ir, įveikę kliūtis, pasiektume daug nuostabių dalykų.

Dar kartą noriu išreikšti didžiulę padėką šiauliečiams už tai, kad telkiatės, kad esate valstybės veidas, valstybės atrama. Tiesiog – gražaus pavasario, tikėkimės, kad aplinkybės pasikeis ir mes galėsime švęsti, o visos mūsų dienos bus šviesios, gražios, prasmingos.

– Kokios bus jūsų Velykos?

– Kai atsirado naujos pareigos, labai mažai laiko lieka asmeniniam gyvenimui. Labai džiaugiuosi, kad mano vyresnioji sesuo visada laukia mūsų šeimos per didžiąsias šventes, sukurdama šilumos ir jaukumo įspūdį. Suvažiuojame kelios kartos, susirenkame tėviškėje. Galime su visais artimaisiais susėsti prie gražaus šventinio stalo, patikrinti, kieno margutis yra tvirčiausias, palinkėti vienas kitam visa ko geriausio, pabūti, pasidžiaugti buvimu kartu, paprastais mažais dalykais, šventine diena, kai gali sustoti ir pabūti tiesiog žmogumi – pasidžiaugti šeimyniniu ryšiu.