Naujausios
Piliakalnių daktaras siekia teisybės
Šiaulietis Juozas Lukošiūnas, ko gero, paskutinis Lietuvoje tarptautinio lygio hidrotechnikas, gebantis atstatyti piliakalnius, pripildyti išdžiūvusius ežerus ir sutramdyti upių vagas. Aštuoniasdešimt ketvirtuosius įpusėjęs specialistas dirba daugiausiai ne Lietuvoje. Jo pastarųjų metų svajonė — įprasminti Salduvės piliakalnį, kad žmonės žinotų tiesą.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Karjeros pradžia — Kernavės piliakalnis
„Persiritau į antrą 84-erių metų pusę, bet vis dar nenurimstu, dirbu“, — ponas Juozas Lukošiūnas į redakciją ateina nešinas storu aplanku.
Hidrotechninius darbus nuo 1955 metų dirbantis specialistas yra pripažintas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jo atliktų darbų saugant paveldosaugos ir aplinkosaugos objektus sąrašas perkopia šimtą.
Sąraše — nuo piliakalnių tvirtinimo, hidroelektrinių ir vandens malūnų rekonstrukcijų, upių krantų tvirtinimo iki dvarų tvenkinių, parkų, užtvankų tvarkymo projektų.
Tačiau pirmasis su paveldu susietas hidrotechninis darbas J. Lukošiūno karjeroje buvo Kernavės piliakalnio, vadinamo Mindaugo sostu, gelbėjimas.
1976 metais, prisimena ponas Juozas, Kernavėlės upelis išgraužė piliakalnio šlaitą, o nekvalifikuotai padarius drenažą, pavasarinio potvynio metu žemyn nuvažiavo visas piliakalnio šlaitas.
Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku reikalą ištaisyti buvo įpareigotos trys žinybos, o hidrotechnikas J. Lukošiūnas buvo pasiųstas su užduotimi sutvarkyti piliakalnį taip, kad niekas nė nepastebėtų, jog jis buvo įgriuvęs.
„Pasikviečiau archeologus, geologus, suradome analogišką gruntą, gabenome, kėlėme į kalną, padarėme drenažą, sutvarkėme, apželdinome, paleidome upelį. Padarėm taip, kad po niekas net nežino, kaip ten viskas buvo nuvažiavę, sujaukta — ir ąžuolai, ir liepos šimtametės“, — pasakoja ponas Juozas.
„Lizdeikos kalnas kitoj pusėj Kernavėlės irgi sugalvojo lipt su visais medžiais. Vėl, amen, kviečiasi — būk tu geras“, — taip prasidėjo pono Juozo, kaip piliakalnių daktaro, karjera.
J. Lukošiūnas kartu su archeologais parengė techninių priemonių naudojimo metodologiją gelbstint piliakalnius.
Išgelbėjo ežerą
Netrukus J. Lukošiūnas buvo iškviestas gelbėti Švento ežero Švenčionių rajone. Melioratoriams padirbėjus, ežeras nuseko ir vietos gyventojai pakėlė triukšmą, kad ežerą reikia atgaivinti.
„Nuvažiavau į vietą, pamačiau: o Dievuliau, įsivaizduokit, durpės sluoksnis — 8 metrai, po juo — dar 12 metrų skysto dumblo, ir, būk malonus, atstatyk“, — pasakoja J. Lukošiūnas.
Tada ponas Juozas ėmėsi neišbandyto metodo — surado analogišką gruntą, iš kurio buldozeriais sustūmė užtvanką, pritaikė kitus dar nenaudotus technologinius momentus, kurie padėjo atgaivinti ežerą.
Ponas Juozas tikina niekada nesipykstantis su bebrais. Mat šie irgi hidrotechnikai — stato užtvankas.
„Sutariam su jais: jeigu čia, žemutinėje dalyje, jums nepatinka, tai lipkit į viršų — gražiai užklojau ant šlaito tinklą ir jie persikraustė su visom šeimynom, namelius pasistatė viršutinėje dalyje“, — su meile apie “kolegas“ kalba J. Lukošiūnas.
Latviai dirba geriau
Šiuo metu J. Lukošiūnas Lietuvoje beveik nebedirba, yra likę objektai, kuriuos norisi užbaigti.
Daugiausiai darbuojasi Latvijoje — Bauskės pilyje, Mežotnės piliakalnyje su buvusiu įtvirtintu miestu.
„Latviai parengia projektus, ir svarbiausia — jie juos po truputį vykdo, ir čia visas malonumas. Tik paruošiu dokumentaciją — ilgiausiai po mėnesio su manimi atsiskaito, o Lietuvoje praeina treji metai...“, — lygina J. Lukošiūnas.
Svajonė — atstatyti Salduvės teisybę
Dabartinė J. Lukošiūno svajonė — atstatyti istorinę Salduvės piliakalnio teisybę.
Per karą sudaužytas ir apkasais išvagotas piliakalnis pagal J. Lukošiūno projektą buvo sutvarkytas.
Buvo jau sutarta su kauniečiais pirotechnikais, kad jie pašalins gelžbetonį, atstatys pylimus, tačiau antrai projekto daliai pinigų negauta.
J. Lukošiūnas paprašė archeologo Gintauto Zabielos, šiuo metu vadovaujančio archeologiniams tyrimams Klaipėdos piliavietėje, nubraižyti, kaip pagal turimą medžiagą galėjo atrodyti Salduvės pilis. Šis atsiuntė medinės pilies rekonstrukciją.
Latvijos kolegos, pono Juozo prašymu, su georadarais pernai nuskenavo piliakalnio paviršių ir aptiko, kur buvo įvažiavimas į pilį, vartai, stulpų vietos, prie įvažiavimo dar matyti grindinio likučiai.
Tada J.Lukošiūnas kreipėsi į šiauliečius architektus Vytenį Rudoką ir Gintarą Sobutą, Salduvės parko detaliojo plano autorius, kurie suprojektavo trimatę Salduvės pilies vizualizaciją.
Dabar J. Lukošiūno uždavinys — pasiekti ne tik, kad būtų užbaigta projekto antroji dalis — nuo kalno pašalintas gelžbetonis, bet ir būtų parengta medžiaga apie istorinę Salduvės pilį. Tai yra — išleista knygelė su išsamiais įvairių sričių specialistų straipsniais: nuo ledynmečio, kai aplink Salduvės kalną iš visų pusių tyvuliavo vanduo, iki kovų su kalavijuočiais laikų.
Salduvės kalnas, anot J. Lukošiūno, buvo tarsi savotiška susisiekiančių pilių grandinės kryžkelė, gynybinis Šiaurės Lietuvos centras, praktiškai iš visų pusių apsuptas vandens.
J. Lukošiūno nuomone, rekonstruoti pilies nevertėtų, nes dabartiniai piliakalniai esą visiškai nepanašūs į tuos, kurie čia stovėjo prieš 500 ar 1000 metų.
Baltai verti ne stulpų, o monumento
Neseniai Salduvėje kuriamame Baltų parke pastatyti devyni mediniai stulpai, dedikuoti devynioms baltų gentims. Paklaustas apie šį projektą, J. Lukošiūnas korektiškai tyli.
Jo nuomone, baltai verti ne stulpų, o rimto monumento (tokius matė Varšuvoje, Budapešte), kuriam jis jau seniai yra numatęs vietą — ant kalnelio įvažiuojant į Šiaulius, Salduvės fone. Monumente turėtų būti pavaizduoti bent jau baltų genčių vadai — istorinės asmenybės.
„Lietuviai mėgsta medinius stulpus dėl to, kad lietuvių tautoje gyvas baudžiauninko mentalitetas, bet po 10— 15 metų iš tų stulpų nieko neliks, — sako J. Lukošiūnas. — Tai kam mėtyti pinigus ir klaidinti žmones, tuo labiau, kad šnekame apie baltų kultūrą, o ne apie siaurą kai kurių šiauliečių mąstymą“.
J. Lukošiūnas daro žygius ir dėl kito — Jurgaičių piliakalnio, kuriame įsikūręs Kryžių kalnas — rekonstrukcijos projekto. Pasak pono Juozo, Šiaulių rajono savivaldybė yra pažadėjusi šį projektą įtraukti į kitų metų biudžetą. Apie šį piliakalnį taip pat reikėtų kuo skubiau parengti leidinį ir skaitmeninę laikmeną.
„Nereikia čia atstatinėti pagoniškų pilių, reikia, kad žmonės tiesiog žinotų tiesą“, — sako J. Lukošiūnas.
TIESA: Atstatyti istorinę teisybę ir rekonstruoti mūsų šaknis Juozą Lukošiūną paskatino, anot jo paties, jį labai sukrėtęs Šiaulių katedros šventoriuje perskaitytas užrašas: „Kryžiaus šviesoje užgeso pagonių ugnis“.
PILIS: Tokį Salduvės pilies vaizdą, pagal archeologo G. Zabielos pavyzdį, sumodeliavo Juozas Lukošiūnas.
VAIZDAS: Architektų V. Rudoko ir G. Sobuto parengta Salduvės pilies trimatė vizualizacija, kurią skaitmeninėje laikmenoje, siekia J. Lukošiūnas, šiauliečiai ir miesto svečiai galėtų įsigyti drauge su knyga apie Salduvės piliakalnio ir pilies istoriją.
Giedriaus Baranausko nuotr.
REKONSTRUKCIJA: Taip atrodo piliakalnis, kurio šlaitą pagriaužia nedidukas upelis. J. Lukošiūno darbas — parengti techninį projektą ir atstatyti bei apželdinti piliakalnį taip, kad niekas neįtartų, jog kažkada visas šlaitas buvo nuvažiavęs žemyn...
J. Lukošiūno archyvo nuotr.
MONUMENTAS: J. Lukošiūno manymu, baltų genčių įamžinimas yra vertas ne kelių medinių stulpų Salduvės parke, o rimto monumento. Pono Juozo pabraižytas skulptūrinės kompozicijos eskizas.
eskizas...
