„Pietinia kronikas“ lip ant scenas

„Pie­ti­nia kro­ni­kas“ lip ant sce­nas

„Ne­rea­laus ge­ru­ma Ri­man­ta Kmi­tas po­pro­mans „Pie­ti­nia kro­ni­kas“ lip ant sce­nas! Jū­sų lauk įspū­dings spek­tak­lis-dis­ko­te­ka „Pie­ti­nia kro­ni­kas. Ori­gi­nals on the sta­ge“! – šiau­lie­tiš­kai ža­da kū­rė­jų ko­man­da. Į sce­ną spek­tak­lis-dis­ko­te­ka, nu­ke­lian­tis į 1994-uo­sius, už­lips Ko­vo 11 die­ną Šiau­lių are­nos Ma­žo­jo­je sa­lė­je. Da­ta, pa­sak re­ži­sie­riaus ir sce­na­ri­jaus au­to­riaus An­ta­no Glus­ki­no, pa­rink­ta spe­cia­liai: „Pers­vars­to­me, kuo mes bu­vo­me, ir pa­si­žiū­ri­me, kas esa­me šian­dien.“

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Kal­ba pa­ki­to

Ri­man­to Kmi­tos ro­ma­nas „Pie­ti­nia kro­ni­kas“ pa­skelb­ta ge­riau­sia praė­ju­sių me­tų kny­ga suau­gu­sie­siems. Šeš­ta­die­nį Kny­gų mu­gė­je, AGA­TA mu­zi­kos sa­lė­je, bu­vo pri­sta­ty­tas ir spek­tak­lis-dis­ko­te­ka „Pie­ti­nia kro­ni­kas“. Spek­tak­lis, pa­sak A. Glus­ki­no, jau fi­ni­šo tie­sio­jo­je.

„Po dau­giau nei dvi­de­šimt me­tų vėl ga­lė­si pa­ba­za­rint su nor­ma­liais ge­zais, čio­lėm, fė­jom, reg­bis­tais, me­ni­nin­kais, me­ta­lis­tais i po­li­ci­nin­kais! Da ga­lė­si pa­šokt pa­gal ge­ra mu­zi­ki­kę i pri­si­mint se­nus – ge­rus – ne­ra­mius lai­kus, kai bak­sas bu­vo Dievs.“ Taip kū­ry­bi­nė ko­man­da pri­sta­to spek­tak­lį ir 1994-uo­sius.

Spek­tak­lio-dis­ko­te­kos re­ži­sie­rius ir sce­na­ri­jaus au­to­rius – A. Glus­ki­nas, dai­nų teks­tus su­kū­rė R. Kmi­ta. A. Glus­ki­nas šyp­so­si: Ri­man­tą te­ko ge­ro­kai įkal­bi­nė­ti.

Ra­šy­da­mas sce­na­ri­jų, A. Glus­ki­nas me­džia­gą siun­tė R. Kmi­tai – ra­šy­to­jas skai­tė, tvar­kė.

Pra­di­nė sce­na­ri­jaus ver­si­ja bu­vo apie 150 pus­la­pių, tai – vos ne pen­kių va­lan­dų spek­tak­lis. Ga­liau­siai ap­si­sto­ta ties dvie­jų da­lių spek­tak­liu, ku­ris truks apie tris va­lan­das.

„Pie­ti­nia kro­ni­kų“ he­ro­jai kal­ba šiau­lie­tiš­kai. Re­pe­ti­ci­jo­se paaiš­kė­jo, kad kal­ba nuo 1994 me­tų pa­ki­to.

„Spek­tak­lio ak­to­rių am­žiaus tarps­nis yra 20–34 me­tai, tai ki­ta kal­bos kul­tū­ros kar­ta. Ak­to­riai pra­dė­jo pyk­tis: pas Kmi­tą vie­naip pa­ra­šy­ta, da­bar ki­taip kal­ba­me! Su­sė­do­me su R. Kmi­ta, pa­si­kal­bė­jo­me ir nu­spren­dė­me, kad kal­bė­si­me taip, kaip kal­ba­ma šian­dien. Tė­vai spek­tak­ly­je kal­bės 1994 kal­ba“, – sa­ko A. Glus­ki­nas.

He­ro­jai ir ak­to­riai – iš gat­vės

Spek­tak­lio-dis­ko­te­kos kom­po­zi­to­rius – Mar­ty­nas Bia­lob­žes­kis, kos­tiu­mų dai­li­nin­kė – Gab­rie­lė Ja­nuš­ke­vi­čiū­tė, pro­diu­se­riai – A. Glus­ki­nas ir No­me­da Šat­kaus­kie­nė.

Ma­dos klau­si­mais kon­sul­tuo­ja šiau­lie­čiai Dan­guo­lė ir Vir­gi­li­jus Ja­nu­le­vi­čiai, iš­sau­go­ję mi­ni­mo laik­me­čio dra­bu­žius, o per Šiau­lių nak­tis suor­ga­ni­za­vę „Tal­kuč­kę“.

De­vy­nias­de­šim­tuo­sius iliust­ruo­jan­čias nuo­trau­kas pa­sko­li­no „Šiau­lių kraš­to“ fo­tog­ra­fas Gied­rius Ba­ra­naus­kas.

Spek­tak­ly­je-dis­ko­te­ko­je vai­di­na Be­ni­ta Va­saus­kai­tė, In­ga Jar­ko­va, Mo­ni­ka Geš­tau­tai­tė, Rad­vi­lė Bro­nu­šai­tė, Go­da Žu­kaus­kie­nė, Jus­ti­nas Nar­vi­das, Kor­ne­li­jus Stuč­kus, Pet­ras Ši­mo­nis.

Ak­to­riai tu­ri skir­tin­gą pa­tir­tį sce­no­je, bet vi­si yra ki­lę iš Šiau­lių ir lais­vai kal­ba šiau­lie­tiš­kai. Jie bu­vo at­rink­ti per at­vi­rą kas­tin­gą, vy­ku­sį va­sa­ros pa­bai­go­je, per Šiau­lių nak­tis.

At­vi­rą kas­tin­gą A. Glus­ki­nas jau bu­vo iš­ban­dęs anks­čiau, prieš pra­dė­da­mas spek­tak­lio „Čia aš Va­ra­ta­rius“, ku­ria­me taip pat kal­ba­ma šiau­lie­tiš­kai, re­pe­ti­ci­jas. Iš „Va­ra­ta­riaus“ į „Pie­ti­nia kro­ni­kas“ per­si­kė­lė ir da­lis kū­ry­bi­nės gru­pės.

„Ped­ro Len­zo „Čia aš Va­ra­ta­rius“ R. Kmi­tai bu­vo ins­pi­ra­ci­ja pa­ra­šy­ti „Pie­ti­nia kro­ni­kas“, o man – pra­tęs­ti at­vi­ro kas­tin­go tra­di­ci­jas. Vi­si „Pie­ti­nia kro­ni­kų“ he­ro­jai – iš gat­vės, no­rė­jau ir ak­to­rių iš gat­vės. Ki­tas da­ly­kas – man pa­tin­ka ri­zi­kuo­ti“, – sa­ko A. Glus­ki­nas.

Re­ži­sie­riaus ri­zi­ka pa­si­tei­si­no. Į kas­tin­gą už­si­re­gist­ra­vo apie 30 žmo­nių, atė­jo apie 18 – ne vie­ną at­bai­dė rei­ka­la­vi­mas dai­nuo­ti.

At­si­ti­ko ne­nu­ma­ty­tas niuan­sas: iš aš­tuo­nių at­rink­tų ak­to­rių pen­ki gy­ve­na Vil­niu­je, tik trys Šiau­liuo­se.

Kas yra lais­vė?

Spek­tak­lio-dis­ko­te­kos prem­je­rai kū­rė­jai spe­cia­liai pa­si­rin­ko Ko­vo 11-ąją, Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­ną.

„Spek­tak­lis yra apie ne­prik­lau­so­my­bės lai­ko­tar­pį. Pers­vars­to­me tai, kuo mes bu­vo­me, ir pa­si­žiū­ri­me, kas mes esa­me šian­dien, – sa­ko A. Glus­ki­nas. – Mes bu­vo­me la­bai nai­vūs. Kai pra­dė­jau dirb­ti su šia me­džia­ga, per­žiū­rė­jau vi­deo, nuo­trau­kas, nu­ste­bau: čia mes taip at­ro­dė­me?! Ne­są­mo­nė! Šu­kuo­se­nos, ma­kia­žas... Mes dė­jo­mės kau­kes, kaž­kuo bu­vo­me. Kuo, neaiš­ku.“

De­vy­nias­de­šim­tų­jų bū­se­ną re­ži­sie­rius pa­ly­gi­na su iš vol­je­ro pa­leis­to šuns bū­se­na. Vol­je­re šuo pik­tas, dras­ko­si, lo­ja, bet pa­leis­tas pa­si­me­ta, ne­ži­no, ką da­ry­ti su lais­ve, pul­ti ar drau­gau­ti.

„Mes bu­vo­me pa­na­šūs. Iš­lei­do iš vol­je­ro ir ne­ži­no­jo­me, ką su ta lais­ve da­ry­ti, kas mes. Tuo me­tu lais­vė bu­vo bak­sas. Tu­ri bak­sų, esi lais­vas. Pri­mi­ty­viai ir ties­mu­kai. Da­bar lais­vė yra at­sa­ko­my­bė, tu at­sa­kin­gas pir­miau­sia už sa­ve, už sa­vo vals­ty­bę“, – ma­no re­ži­sie­rius.

Re­ži­sie­riui de­vy­nias­de­šim­tie­ji – bren­di­mo me­tai. R. Kmi­tos vaiz­duo­ja­mu lai­ku jis jau bu­vo bai­gęs mo­kyk­lą.

„Kny­go­je man vis­kas at­pa­žįs­ta­ma. Gal tik kai ku­rie niuan­sai – Šiau­liuo­se vi­si mez­gė, siu­vo, duo­ną ve­žė į Ry­gą, ko Vil­niu­je ne­bu­vo. Bet vi­sa ki­ta – tie pa­tys Ga­riū­nai. Ma­no tė­vas pre­kia­vo megz­ti­niais. Per Lie­tu­vos sie­ną ga­lė­da­vai pra­vež­ti tik tam tik­rą kie­kį, tė­vas pri­grūs­da­vo, kiek įma­no­ma, pa­ts ap­si­reng­da­vo, aš, ma­ma – ir­gi pri­si­reng­da­vo­me, nu­si­pirk­da­vo­me bi­lie­tą iki pir­mo­jo Bal­ta­ru­si­jos mies­te­lio. Kai mui­ti­nin­kai išei­da­vo iš va­go­no, nu­si­reng­da­vo­me, pa­lik­da­vo­me megz­ti­nius tė­vui ir šok­da­vo­me ko­ne iš va­žiuo­jan­čio trau­ki­nio“, – laik­me­čio rea­li­jas pri­si­me­na A. Glus­ki­nas.

Bet bū­si­mam re­ži­sie­riui tuo me­tu įdo­miau nei pre­ky­ba bu­vo me­nas, lan­kė teat­ro stu­di­ją.

„Ma­no vi­si kla­sio­kai pre­kia­vo, bu­vo sun­ku su jais su­si­šne­kė­ti. Nors tai bu­vo ma­no bren­di­mo lai­ko­tar­pis, at­ro­dė – ne ma­no lai­kas, man bu­vo la­bai sve­ti­ma“, – sa­ko A. Glus­ki­nas.

„Pa­diel­kų“ lai­kas

Spek­tak­lio žan­ras, pa­sak re­ži­sie­riaus, kaip ir pa­tys de­vy­nias­de­šim­tie­ji, nea­pib­rėž­tas: „Kas no­rės žiū­rė­ti spek­tak­lį, te­gu se­ka siu­že­tą, per­so­na­žų pe­ri­pe­ti­jas. Kas no­rės tie­siog pa­bū­ti, pa­šok­ti, ga­li da­ly­vau­ti dis­ko­te­ko­je.“

Iš pra­džių, sa­ko A. Glus­ki­nas, vi­si ste­bė­jo: miu­zik­las, mu­zi­ki­nis spek­tak­lis?! Gry­no, ame­ri­kie­tiš­ko miu­zik­lo, ku­ria­me mu­zi­ka skam­ba nuo­lat, ne­bus, bet kū­rė­jai iš miu­zik­lo pe­ri­ma žai­di­mo tai­syk­les.

„Ma­no gal­vo­je už­duo­tis bu­vo pa­da­ry­ti vi­siš­ką ko­šę, žan­rų sam­plai­ką. Tuo lai­ku mes bu­vo­me vis­kuo: vie­ni sta­lo­nė­mis, ki­ti džu­li­jo­mis ro­berts. Vi­si kaž­kuo se­kė­me, bet ne­bu­vo­me pa­tys sa­vi­mi. Bu­vo­me, kaip Ri­man­tas ro­ma­ne ir ra­šo, „pa­diel­ko­mis“. Ne­šio­jo­me ne ori­gi­na­lus, o „pa­diel­kas“. Kaip at­ras­ti sa­ve, kad esi ori­gi­na­las? Kaip su­si­for­muo­ja as­me­ny­bė?“ – svars­to A. Glus­ki­nas.

Iki va­sa­ros spek­tak­lis-dis­ko­te­ka bus ro­do­mas tik Šiau­liuo­se. A. Glus­ki­nas ti­ki­si, kad pa­ma­ty­ti „Pie­ti­nia kro­ni­kų“ at­vyks ir iš Šiau­lių ki­lu­sios Lie­tu­vos žvaigž­dės. Nors daž­niau­siai re­ži­sie­riui iš bu­vu­sių šiau­lie­čių ten­ka iš­girs­ti klau­si­mą: „Ka­da spek­tak­lį at­ve­ši­te į Vil­nių?“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Re­ži­sie­rius An­ta­nas Glus­ki­nas sa­ko, kad „Pie­ti­nia kro­ni­kų“ rea­li­jos bū­din­gos vi­sai de­vy­nias­de­šim­tų­jų Lie­tu­vai.