
Naujausios
Perlaidoti kariai artina karo pabaigą
Šemetiškių kaimo (Šiaulių r.) laukuose archeologo Simono Sprindžio vadovaujama komanda ieško penkių dešimčių Antrojo pasaulinio karo vokiečių karių palaikų. Savaitgalį Ketūnuose pavyko rasti aštuonių karių palaidojimo vietą. Po atliktų tyrimų palaikai amžinojo poilsio atguls kapinėse. „Yra toks posakis: karas baigiasi tada, kai paskutinis karys atsigula į kapą. Greičiausiai to padaryti nepavyks, bet artiname karo pabaigą“, – sako S. Sprindys.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Vyksta paieška
Šemetiškių kaimo laukai jau pažadinti pavasario, po kojomis šiugžda pernykštės žolės. Sausuma apgaulinga – padirbėjus kastuvu, pasirodo vanduo, tad talkininkai atgabeno vandens siurbliuką.
Ratu susėdusios Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijos gimnazistės kruopščiai valo žemes nuo savaitgalio radinių. Pievoje suguldytos kaukolės. „Keistas jausmas“, – sako merginos.
Paieškose gelbsti ir daugiau talkininkų – istorijos mėgėjų, Šaulių sąjungos narių.
S. Sprindžio veidas jau įdegęs – balandžio pradžia palepino orais. Nors archeologams tenka kęsti visus gamtos kaprizus – ir šaltį, ir lietų.
Šemetiškių kaime ieškoma maždaug penkiasdešimties palaikų palaidojimo vietos. Apie ją papasakojo netoliese gyvenantis Juozapas Mikulskis, dar prisimenantis kauburėlius ir kryželius su vokiškomis pavardėmis. Pasak S. Sprindžio, tai rodo, kad patys vokiečiai laidojo savo karius, greičiausiai, mirusius karo ligoninėje.
Kodėl laidota šlapioje dauboje, o ne ant kalniuko? Tyrėjai kelia hipotezę: 1944 metų vasara buvo labai karšta, įkasti molingą gruntą buvo sudėtinga, todėl laidota pelkėje.
„Kelis kartus galvojome, kad radome kapų duobes, bet teko nusivilti. Vienu atveju tai buvo melioracijos tranšėja, kitu – panašu į tuščią kapo duobę“, – sako S. Sprindys.
Kasdami rado pavienių kaulų, kaukolės, šlaunikaulio fragmentų. Tai leidžia teigti, kad bent dalis palaidojimų suardyta dėl melioracijos ar arimų. Aptiko vokiško karabino dėtuvę šoviniams, tūtų, bet data ant jų – Pirmojo pasaulinio karo.
Kapavietė po šiukšlėmis
Darbo Kuršėnų apylinkėse netrūksta. Šiuo metu yra išduoti leidimai aštuoniems objektams, dėl dar maždaug dvylikos bus teikiamas projekto papildymas Kultūros paveldo departamentui.
Savaitgalį darbai baigti Ketūnuose. Jau pirmą dieną pavyko rasti liudininką, kuris atsiminė aštuonis kauburėlius, takelį tarp palaidojimų, dalijusį kapus po keturis. Vietinio žmogaus teigimu, net sovietiniais laikais dar stovėjo kryžius. Bet nurodytoje vietoje nieko nepavyko rasti.
Į pagalbą pasitelktas ekskavatorius nukabino maždaug pusmetrio šiukšlyną. Net dirbant tyrėjų komandai, žmonės toliau pylė šiukšles.
Pora kapo duobių aptiktos už 7–8 metrų nuo liudininko parodytos vietos. Tai, pasak S. Sprindžio, gana nedidelė paklaida: liudininkai karo metais buvo vaikai, o vaikas kitaip suvokia atstumus.
Archeologai ir jų talkininkai atidengė visas aštuonias duobes. Mentelėmis, šepetėliais nuvalė palaikus. Pirminė apžiūra parodė, kad du kariai nušauti į galvą, matyti kulkos angos.
Radinių buvo nedaug: vokiškos uniformos sagos, keturi kario identifikavimo žetonai, vienas iš jų labai gerai išsilaikęs.
„Kai dirbome Kaune, atvyko ten palaidoto kario dukra iš Vokietijos. Ji stebėjo darbus, vylėsi, kad jos tėtis bus rastas. Karo belaisvių kapavietėje radinių buvo labai mažai, iš 111 karių identifikavimo žetoną turėjo tik vienas. Identifikuoti konkretaus kario buvo neįmanoma, bet dukra bent jautėsi padariusi viską, ką galėjo“, – sako S. Sprindys.
Archeologai radinius skirsto į aprangos, ekipuotės dalis, ginkluotę ir asmeninius daiktus. Pavyksta rasti piniginių, kartais su monetomis, dokumentų. Būna pakabučių, ar spėjama, suvenyrų, kuriuos įdėjo šeima. Randama ir vestuvinių žiedų: „Liūdna matyti: data ant žiedo iškalta 1939 metų balandžio, o rugsėjį prasidėjo karas.“
Perlaidoja kapinėse
Šiaulių rajonas, sako S. Sprindys, yra vienas daugiausiai mūšių mačiusių rajonų, frontas čia stumdėsi du mėnesius: nuo rugpjūčio iki spalio pradžios.
Kaip vyksta palaikų paieškos darbai? Pirmiausia bandoma ieškoti metalo ieškikliu. Praktika parodė: jei palaidojimas nėra labai gilus (palaidojimai dažniausiai būna iki 1 metro), ieškiklis „pajaučia“ šalmus.
Įtarimą keliančios vietos tikrinamos maždaug 1mx1m šurfais. Bandant surasti laidojimo eilę, kartais kasamos tranšėjos. Naudojamas ir smaigas: galima pajausti grunto skirtumus.
Atidengti palaikai užfiksuojami brėžinyje, nuotraukose, padaromas aprašas. Po fiksacijos kaulai iškeliami, duobė dar kartą patikrinama metalo ieškikliu. Galiausiai teritorija užkasama ir sutvarkoma.
Po antropologinės analizės amžiui, ūgiui, sužeidimams, ligoms, mirties priežasčiai nustatyti palaikai pagarbiai perlaidojami oficialiose kapinėse Vilniuje, Kaune arba Klaipėdoje. Jei pavyksta identifikuoti, pastatomi kryželiai su vardu ir pavarde, jei ne – užrašoma „Nežinomas vokiečių karys“.
„Yra toks posakis: karas baigiasi tada, kai paskutinis karys atsigula į kapą. Greičiausiai to padaryti nepavyks, bet artiname karo pabaigą“, – šypsosi archeologas.
Pernai buvo ekshumuota apie 230 karių iš 8–10 vietų. Dvi iš jų buvo Kuršėnų apylinkėse: Mingėliuose ir Smilgiuose. Skaičiuojama, kad į karių kapines yra perkelta 0,1 procento Lietuvos teritorijoje atgulusių karių.
„Dirbame ne savo malonumui, ne finansinei gerovei, bet siekdami padėti žmonėms, kurių žemėje guli kariai, kartais – ir po sodybos langais. Kartu padedame vokiečiams, kurie rūpinasi Antrojo pasaulinio karo užbaigimu“, – sako S. Sprindys.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Vokiečių karių paieškos komandai ir savanoriams tenka dirbti įvairiomis sąlygomis. Paklausti, ko palinkėti, atsako: „Lengvo grunto!“
VšĮ „Kultūros vertybių globos tarnyba“ atstovas Simonas Sprindys sako, kad kapus labiausiai pažeidžia melioracija, arimai ir juodieji archeologai. Apie galimas palaidojimo vietas archeologas ragina pranešti specialistams, neieškoti patiems, neplėšti kapų.
Rasti palaikai kruopščiai nuvalomi.
Šemetiškių kaimo lauke ieškoma penkių dešimčių vokiečių karių palaikų.
Tyrėjams talkina Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijos gimnazistės.