
Naujausios
Paveikslas pasakoja šeimos istoriją
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio vilos valgomoje salėje eksponuojamas išskirtinio dydžio (220x195,5 cm) Kelmės dvarininkų Gruževskių šeimos portretas, nutapytas apie 1825 metus. Paveikslas restauruotas beveik dešimtmetį.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Sudėtingas darbas
Chaimo Frenkelio vilos ekspoziciją „Provincijos dvaras“ paveikslas papildė rudenį. Nuo 2007-ųjų jis buvo restauruojamas Prano Gudyno restauravimo centre Vilniuje.
Restauravimo darbai truko ilgai, nes paveikslas buvo labai pažeistas: drobė stipriai deformuota, parudavusi, dėmėta, vietomis lopyta. Suskaičiuota per 100 skylučių, įplėšimų, pradūrimų. Portreto paviršius dėl pageltusio lako ir nešvarumų buvo patamsėjęs, ištrupėjęs beveik trečdalis tapybos sluoksnio.
„Aušros“ muziejaus Restauravimo centro vadovė Vita Andrulienė sako, kad prie šio paveikslo plušėjo ne vienas žmogus. Pagrindinius restauravimo darbus atliko Žymantė Kasperavičienė. Buvo atlikti ir biologiniai, cheminiai tyrimai, be to, paveikslą tyrinėjo menotyrininkai.
Viena iš versijų, kad dailininkas paveiksle įamžino krikštynas. Paveikslo autorius nežinomas. Senosiose muziejaus knygose buvo įvardyta, kad jį nutapė Juozapas Peška (1767–1831).
„Bet ši versija buvo atmesta: tuo laikotarpiu jis jau negyveno Lietuvoje, be to, tai – ne jo braižas. Šio paveikslo dailininkas nėra labai profesionalus“, – sako V. Andrulienė.
Paveikslas dydžiu pranoksta kitus muziejaus eksponatus. Dėl išskirtinių matmenų jį ne iš karto pavyko parsivežti iš Vilniaus.
Šeimos nariai
Portretas Kelmės dvaro salone kabėjo daugiau nei 100 metų. Į „Aušros“ muziejų pateko 1940 metais, registruojant ir aprašant dvaruose likusias vertybes.
Muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Jovita Vilimaitienė sako, kad lankytojams įspūdį daro ir portreto dydis, ir įtaigumas, gyvai ir įdėmiai į žiūrovą žvelgiančios dešimt porų akių.
„Lietuvos ir Lenkijos dvaruose tokių didelių savo formatu ir asmenų skaičiumi portretų nebuvo daug. Dažniausiai vyravo 2–5 asmenys, siejami šeimos, giminystės ryšiais. Natūralu – tokį didelį portretą nutapyti reikėjo ir daugiau lėšų, ir pozuojančių asmenų kantrybės“, – sako J. Vilimaitienė.
Žvelgiant į paveikslą pirmiausia žvilgsnis užkliūva už Jokūbo Ernesto Gruževskio figūros: „Dailininkas pasirinko vaizduoti šeimos tėvą sėdintį. Sėdima pozicija būdinga aukšto rango asmenims, tai reiškia autoritetą, pagarbą. Tokia poza buvo parenkama ir tapant vyresnio amžiaus asmenis. Portrete J. E. Gruževskiui – 70 metų.“
Sūnus Julius Gruževskis tarsi įspraustas prie tėvo. Tai, kad vyriausias sūnus prigludęs prie dešinės tėvo rankos, rodo, jog jis yra dešinioji tėvo ranka, paveldėtojas.
„Gruževskiai buvo lenkų kilmės, tėvo valia sūnus nelankė rusiškos mokyklos, degė aistra tarnauti buvusiai Tėvynei –- Abiejų Tautų Respublikai, ir buvo vienas pagrindinių 1831 metų sukilimo Žemaitijoje organizatorių ir lyderių. Sukilimui pralaimėjus, jam teko trauktis į užsienį, nes grėsė mirties bausmė, tremtis“, – pasakoja muziejininkė.
Kelmės dvarui grėsė konfiskacija. Antrasis Gruževskių sūnus Jonas Gruževskis, studijavęs Mintaujoje, grįžo į Lietuvą, kad išsaugotų dvarą. Jo didelių pastangų dėka buvo konfiskuota tik 1/4 dvaro dalis, turėjusi priklausyti Juliui.
Pasak J. Vilimaitienės, į konfiskuojamo turto sąrašą buvo įtrauktas ir šis šeimos portretas. Nežinoma, kokių laimingų aplinkybių dėka jis liko dvare.
Simboliškai nutapytas ir jauniausias vaikas šeimoje – Jurgis Gruževskis. Jis klūpo tėvui prie kojų ir rankoje laiko obuolį ar kamuoliuką. Tai – įprasta to laiko vaikų tapymo tradicija – nenuoramas buvo paprasčiau tapyti žaidžiančius.
Šalia tėvo ir brolių stovi dvi jaunesnės šeimos dukros Dorota ir Otilija. Dorota pavaizduota balta suknele. Balta spalva moterų garderobe įsivyravo XVIII–XIX amžių sandūroje, ši spalva, kai tapytas paveikslas, dar buvo populiari. Otilija vilki ryškią chromo spalvos suknelę, tai modernu ir nauja.
Kitoje stalelio pusėje stovi dukra Liudvika su vyru Nikolajumi Saltykovu ir sūnumi. Sutuoktinių ryšį rodo natūralus pasisukimas vienas į kitą.
Nikolajaus aprangoje atsispindi laikmečio mada: jis vilki fraką, baltus marškinius, baltą liemenę. Pastatyta apykaklė, parišta kaklaskarė. Liudvika dėvi tuo laiku visiškai naujai į madą atėjusią ryškią turkio raudonio suknelę.
Seseriai iš dešinės stovi Ema Gruževskytė. Spėjama, kad prie vyresniosios sesers šeimos ji nutapyta neatsitiktinai. Tai, kad ji liečia sūnėno rankelę, tarsi sako, kad yra pasiruošusi santuokai.
Moterų šukuosenos – tuo metu labai populiarūs garbanėlių voleliai šonuose ir nedideli kuodeliai.
Paveiksle nėra mamos Dorotos Gruževskienės, ji mirė būdama 32-ejų.
Portreto dešiniajame kampe pavaizduota Kelmė. „Gruževskiai dvarą valdė kone keturis šimtmečius, paveiksle norėjo save įtvirtinti ir pavaizduoti kaip Kelmės dvaro ir miesto klestėjimo bei gerovės kūrėjus“, – sako muziejininkė. Matyti ir Kelmės evangelikų reformatų bažnyčia, kurią fundavo ir pastatė Jokūbo Ernesto Gruževskio protėviai.
Portreto centre stovi stalelis su vaisių padėklu. Vaisiai yra tradicinis šeimos portretų simbolis, simbolizuojantis vaisingumą. Vienas ar dar geriau keli vyriškos lyties paveldėtojai simbolizuoja, kad šeimos vardas ir turtai bus išsaugoti.
Pagal menotyrininkės Dalios Tarandaitės atliktą Gruževskių šeimos portreto tyrimą muziejus parengė interaktyvų gidą lietuvių ir anglų kalbomis. Naudojant gidą galima sužinoti ne tik apie identifikuotus asmenis, bet ir apie to laiko madą, socialinius ryšius, gyvenimo būdą.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Jovita Vilimaitienė sako, kad grupinių portretų Lietuvos ir Lenkijos dvaruose būta nedaug, jie dažniausiai vaizdavo nuo dviejų iki penkių asmenų. Gruževskių šeimos portrete įamžinta dešimt šeimos narių.
„Aušros“ muziejaus nuotr.
Gruževskių šeimos paveikslas prieš restauravimą.