Patriotė su kanklėmis

Patriotė su kanklėmis

AKTUALUS INTERVIU

Patriotė su kanklėmis

„Gyvenimas yra nuostabus“, — šiais žodžiais vadovaujasi dešimtmetį Olandijoje gyvenusi šiaulietė kanklininkė Kristina Kuprytė. Kai Lietuvoje žlugdo neteisybė, Kristina jėgų pasikrauna užsienyje. Labiausiai ją žlugdo neteisybė: „Net ir pagauti korumpuoti politikai sugeba apsisukti ant kulno ir toliau būti politiniame gyvenime...“ Kristina sako, kad dabar tinkamas laikas paklausti savęs: o ką gero padariau?

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

Nauja tradicija

— Koks Jums šis laukimo metas?

— Ypatingas. Kai visi sujudę, bėga į parduotuves, aš įsitraukiu į save, stengiuosi nieko nedaryti. Ir mano dovanos dažniausiai būna muzikinės — į adventinius vakarus kviečiu draugus.

Tos pilnos parduotuvės... Gal ir gerai, kad žmonės vieni kitus nors kartais palepina. Bet, manau, turėtumėme labiau orientuotis į kitką: ką gero padariau, kiek dėmesio skyriau draugams ir giminėms?

— Kaip pavyksta neišsibarstyti chaose?

— Paskutiniais metais teko daug keliauti. Buvau ir šventose vietose — buvimas ten padeda susikoncentruoti, apgalvoti, ką gero darai, ką reikėtų pataisyti. Sugrįžta harmonija.

Mano močiutė visada į klausimą: „Kaip gyveni?“, atsakydavo ne „gerai“ ar „blogai, o — “vienodai„. Nesvarbu, šventės ar kasdienybė.

Kalėdų tradicijos mano gyvenime pranyko, nes gyvenu tarp dviejų šalių — Lietuvos ir Olandijos. Ir visada būna neaišku, kur sutiksiu Kalėdas. Bet atsirado nauja tradicija — Kūčių vakarą groju kapucinų vienuolyne Belgijoje, ten susirenka draugai, ten gyvena mano dvasinis tėvas — Tėvas Lukas. Draugystė su juo gimė per kankles, jis įsimylėjo kanklių muziką.

Tėvą Luką galima palyginti su mūsų Tėvu Stanislovu. Jis yra daugelio žmonių dvasinis tėvas.

— Ko išmokote iš Tėvo Luko?

— Jo reziumė: „Gyvenimas yra nuostabus“. Jis necituoja iš knygų. 35-erius metus buvo misionierius Pakistane. Gyveno sunkiai nupasakojamomis sąlygomis, matė daug negandų. Daug nekalba, bet yra pavyzdys.

Kiek jam atvirukų iš viso pasaulio atkeliauja!

Ir Lietuvoje jis yra padėjęs. Vienų globos namų vaikai dainavo per šv. Mišias ir po jų. Po koncerto Tėvas Lukas paragino: „Dabar aukosime vaikų namams. Ir labai būsiu dėkingas, jei negirdėsiu daug skambesio“.

Kai aukas bažnyčioje perdavė mokytojams, vaikai žiūrėjo išplėtę akis: „Kažkoks keistas kunigas. Visą laiką reikia kunigams duoti, o čia jis duoda“.atiduoda tiems, kam reikia.

Vejami iš Lietuvos

— Dešimtmetį gyvenote Olandijoje, prieš penkerius metus grįžote į Šiaulius. Matote čia perspektyvą ar visgi ateitis — Olandijoje?

— Šiauliuose perspektyvą matau tik tuo atveju, jei galiu laisvai išvažiuoti. Ten — atsigauni, pasikrauni bateriją ir čia grįžti iškrauti.

Šiauliuose labai daug džiaugsmo teikia vaikai, kuriuos mokau groti kanklėmis muzikos mokykloje. Bet gaila, kad daug tėvų išvažiavo į užsienį, vaikai auga su seneliais, sesutėmis. Skaudu žiūrėti. Iškreipiama auklėjimo sistema. Tokia situacija — esame vejami iš Lietuvos.

— Ir jūs jaučiatės vejama?

— Kai prieš 5 metus grįžau iš Olandijos, mąsčiau: negali visi išbėgti, aš būsiu patriotė, kuri grįžta. Galvojau, perduosiu savo patirtį, kurią įgijau keliaudama po užsienį. Dabar susimąstau: gal važiuosiu atgal...

Labiausiai žlugdo neteisybė. Liūdniausia, kad net ir pagauti korumpuoti politikai sugeba apsisukti ant kulno ir toliau būti politiniame gyvenime. Nebėra jokio atsakomybės jausmo, sąžinės. Šypsosi žmonėms į akis ir tyčiojasi.

Mano galva, net jei krenta šešėlis, yra įtarimas, politikas turėtų pasitraukti. Ir niekaip nesuprantu, kodėl žmonės balsuoja už apsimelavusius, apsivogusius. Gal dėl protesto? Nejaugi taip galima smegenis išplauti?

— Ar apima nesaugumo jausmas?

— Žmonės Lietuvoje labai sulindę į savo kiautus, savo šeimas. Tik per Kalėdas pagalvoja apie draugus, giminaičius. Pradeda ieškoti dovanėlių. O žmogui dėmesio reikia visus metus. Ypač tai jauti, jei esi vienas.

Mano močiutė visą gyvenimą lankė ligonius, už tai yra gavusi Popiežiaus palaiminimą. Dabar ji stebisi: „Kai pati nevaikštau, niekas pas mane neateina. Kaip taip žmonėms nerūpi?“

— Norą dalintis paveldėjote iš močiutės?

— Turiu genuose. Man gyvenime labai pasisekė, daug išmokau iš draugų, šviesių žmonių.

Apie savo gerus darbus nesinori kalbėti. Žmonės į juos reaguoja piktais komentarais. Man atrodo, savaime suprantamas dalykas daryti gera.

Žmonės užsienyje ir taip vieni su kitais dalijasi: man kažko nereikia, atiduodu tau. Nėra jokio gėdos jausmo.

Senoji Rytų išmintis sako: kuo daugiau duodi, tuo daugiau gauni. Ir man yra tekę gyvenime daug gauti rėmėjų dėka, padedama geradariams, baigiau mokslus.

Kai draugai juokėsi iš mano senos mašinos, kurios nė rakinti nereikėjo, kažkas iš aukščiau pagailėjo ir atsiuntė mašiną — laimėjau loterijoje (juokiasi).

Nuoširdus davimas grįžta dvigubai. Nebūtinai materialiais dalykais. Kiek tokių stebuklų yra tekę patirti! Prieš metus patekau į avariją — per stebuklą likau gyva.

Dėl kanklių — į „Lietuvos talentus“

— Ne vienerius metus kantriai populiarinate kanklių muziką. Ar dėl kanklių ryžotės dalyvauti „Lietuvos talentuose“?

— Lietuvoje gajus nusistatymas, kad kanklės nėra lygiavertis instrumentas kitiems klasikiniams instrumentams. Mokytis groti kanklėmis dažniausiai ateina tie, kurių nepriima į fortepijono, smuiko pamokas.

Į „Lietuvos talentus“ irgi ėjau vien dėl to. Ir būtinai rinkausi televiziją, kur komisijoje sėdi Marijonas Mikutavičius, visada būdavęs prieš kankles. Po pasirodymo „Lietuvos talentuose“ išgirdau: „Kaip nuostabiai gali skambėti kanklės!“

Sausio 1-ąją finale grosiu solo. Man nesvarbu, kiek už mane balsuos, svarbu subtilus skambesys.

— Užsienyje jaučiatės tvirčiau?

— Užsienyje labiau myli ir mane, ir kankles. Galbūt mūsų žmonės labiau pervargę, nelinkę eiti į koncertus.

Mano muzika nėra kiekvienam, negaliu siekti, kad patiktų masėms. Bet norisi, kad kuo daugiau žmonių ją išgirstų.

Kanklės geriausiai skamba bažnyčiose, kamerinėje aplinkoje, arti žmonių, iš sielos į sielą. Kanklių prigimtis melancholiška. Ką begrotum, nebus labai garsu ir greita.

Advento laikotarpis kanklėms — nuostabus. Jų skambesys yra gilus, skirtas susimąstyti.

GALIMYBĖS: Kristinos Kuprytės kanklės skamba ir arfos, ir gitaros garsais. 

PRASMĖ: Prieškalėdiniame chaose neišsibarstanti Kristina Kuprytė sako, kad didžiausias džiaugsmas — duoti.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

TIKSLAS: „Aš kaip misionierė — per pasaulį keliauju su kanklėmis,“ — sako kanklininkė Kristina Kuprytė, siekianti, kad kanklių muziką pamiltų kuo daugiau žmonių. 

MUZIKA: Kai Kristina Kuprytė grojo kanklėmis ant kalno Rokaporenoje (Prancūzija), klausytojai kalbėjo: „Tarsi iš dangaus sklinda dieviška muzika.“ 

Asmeninio albumo nuotr.