Paskutiniai gyventojai

IŠEI­NAN­ČIŲ KAI­MŲ IS­TO­RI­JOS

Paskutiniai gyventojai

Kel­mės ra­jo­no Šau­kė­nų se­niū­ni­jos Dir­vo­nė­lių kai­me iš­li­ku­sios dvi tro­bos. Tik vie­na – tuš­čia. Pas­ku­ti­nių­ gy­ven­to­jų Ma­ry­tės ir Vy­tau­to Šums­kų bei jų sū­naus Vi­ta­li­jaus kai­my­nai – jau ki­tuose kai­muo­se.

Šau­kė­nų se­niū­ni­jo­je yra 68 kai­mai ir 5 vien­sė­džiai. 2011 me­tų gy­ven­to­jų su­ra­šy­mo duo­me­ni­mis, 16-oje kai­mų jau ne­be­bu­vo nė vie­no gy­ven­to­jo. Šiuo me­tu iš­tuš­tė­ju­sių kai­mų – per dvi­de­šimt.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Šau­kė­nų se­niū­ni­jos Vid­so­džio se­niū­nai­ti­ja. Se­niū­nai­ti­jos cent­re Vid­so­džio ir Au­nu­vė­nų kai­mai dar gy­vi. Yra pa­grin­di­nė mo­kyk­la. Ta­čiau ap­link be­veik vi­si kai­mai iš­tuš­tė­ję.

Ly­di­mi Vid­so­džio se­niū­nai­ti­jos se­niū­nai­tės Vir­gi­li­jos Ky­bar­tie­nės rie­da­me duo­bė­tu vieš­ke­liu link Tel­šių ra­jo­no ri­bos. Už še­šių ki­lo­met­rų – jau Gau­lė­nai – Tel­šių ra­jo­no gy­ven­vie­tė. Pa­ke­lė­je iš­tuš­tė­jęs Dul­kiš­kių kai­mas. Ka­da­gy­ne – tik vie­na tro­ba.

Vid­so­džio pa­grin­di­nės mo­kyk­los di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja Vir­gi­li­ja ro­do se­niū­nai­ti­jos že­mė­la­pį. Iš­tuš­tė­ję dau­ge­lis ap­lin­ki­nių kai­mų – Luk­šiai, Už­ber­žy­nis, Dau­gir­dai, Kib­gi­rė, Pa­šat­ri­ja.

Trys ki­lo­met­rai kra­ty­mo­si. Lau­kuo­se, koks ki­lo­met­ras nuo vieš­ke­lio, ma­ty­ti po­ra Dir­vo­nė­lių kai­mo tro­bų. Ban­do­me jas pa­siek­ti. Ke­liu­kas – pa­na­šus į ari­mą. Pas­kui įvin­giuo­ja į pie­vą – va­žiuo­ti da­ro­si sau­giau. Vė­liau vie­nin­te­liai Dir­vo­nė­lių gy­ven­to­jai Ma­ry­tė ir Vy­tau­tas Šums­kai sa­kys, jog pa­li­jus nie­kas ne­drįs­ta ke­liu­ku iki jų tro­bos va­žiuo­ti. At­va­žia­vę ap­lan­ky­ti vai­kai pa­lie­ka ma­ši­nas ant vieš­ke­lio.

Šums­kų trans­por­to prie­mo­nė – dvi­ra­tis. Va­sa­rą nu­va­žiuo­ja nu­si­pirk­ti mais­to į Vid­so­dį. Žie­mą tris ki­lo­met­rus ei­na pės­čio­mis.

Ma­ry­tė Šums­kie­nė Dir­vo­nė­lių kai­me gy­ve­na nuo 1983 me­tų. Nu­si­pir­ko me­di­nį na­me­lį. Per­si­kė­lė gy­ven­ti su vy­ru ir ke­tu­riais vai­kais. Už ke­lio Ka­da­gy­no kai­me gy­ve­no jos tė­vai. Ma­ry­tės vai­kys­tė pra­bė­go Kib­gi­rės kai­me. Tė­vai bu­vo pa­sku­ti­nie­ji Kib­gi­rės kai­mo gy­ven­to­jai.

Pas­kui ir Ka­da­gy­no kai­me li­ko vie­ni. Kas mi­rė, kas iš­si­kė­lė į Vid­so­dį ar di­des­nius mies­te­lius. Da­bar jau ne­bė­ra ir Ma­ry­tės tė­vų. Iš­ke­lia­vo Am­ži­ny­bėn. Ta­čiau na­me­liai ne­li­ko tuš­ti. Juos nu­pir­ko jau­na šei­ma. Šums­kai džiau­gia­si, nors ir to­li kai­my­nai, bet per lau­ką ma­to­si jų ži­bu­rys.

Ma­ry­tė dė­lio­ja žo­džius apie ne­leng­vą sa­vo gy­ve­ni­mą. Au­gi­no vai­kus. Dir­bo Už­ber­žy­nio fer­mo­je. Žu­vo vy­ras. Mo­te­ris iš­te­kė­jo už kai­my­nys­tė­je gy­ve­nu­sio Vy­tau­to Šums­kio. Už ke­lių šim­tų met­rų dar ma­to­si jo tė­vų tro­ba Dir­vo­nė­lių kai­me. Tik ji tuš­čia. Vy­tau­to tė­vai mi­rė. Na­mas taip ir li­ko be gy­vy­bės. Da­bar jie vie­nin­te­liai ir pa­sku­ti­nie­ji Dir­vo­nė­lių gy­ven­to­jai.

„Kai čia ap­si­gy­ve­nom, bu­vo li­kę ne­daug žmo­nių. Kai ku­rie kė­lė­si į Vid­so­dį, kai ku­rie iš­va­žia­vo ki­tur, ki­ti mi­rė. Tuo me­tu so­dyb­vie­tes dar žy­mė­jo iš­li­kę so­dai. Da­bar ir tų ne­bė­ra,“ – pa­sa­ko­ja Ma­ry­tė Šums­kie­nė.

Vie­nin­te­lė­je gy­vo­je so­dy­bo­je li­ko tri­se: Ma­ry­tė su vy­ru Vy­tau­tu ir vy­riau­sias sū­nus Vi­ta­li­jus. Nuo 1991 me­tų Ma­ry­tė be­dar­bė. Gau­na išanks­ti­nę dau­gia­vai­kės mo­ti­nos pen­si­ją. Pen­si­ja ne­sie­kia nė dvie­jų šim­tų eu­rų. Ta­čiau Ma­ry­tė džiau­gia­si. Yra iš ko bent už elekt­rą su­si­mo­kė­ti. Bent ke­lis kar­tus per mė­ne­sį nu­si­pirk­ti mais­to. Vy­ras – ir­gi be­dar­bis. Ne­gau­na nė pa­šal­pos. Sū­nus tu­rė­jo dar­bo miš­ko ruo­šos įmo­nė­je. Bet su­si­rgo, da­bar gy­do­si.

Šei­ma sa­ko įpra­tu­si prie sun­ku­mų. Kai rei­kė­jo iš­leis­ti mo­kyk­lon vai­kus, bu­vo dar sun­kiau. Ei­da­vo pas ūki­nin­kus per­rin­ki­nė­ti bul­vių, ra­vė­ti dar­žų, pa­dė­ti ruoš­ti pa­ša­rus.

Ma­ry­tės duk­ros Lai­ma, Rū­ta ir Ra­sa gy­ve­na Vo­kie­ti­jo­je. Lai­ma ir Ra­sa slau­go se­ne­lius. Rū­ta dir­ba li­go­ni­nė­je. Į Vo­kie­ti­ją iš­va­žia­vo ir jau­niau­sias bend­ras Ma­ry­tės ir Vy­tau­to sū­nus Ri­čar­das. Dir­ba sta­ty­bo­se. Šums­kiai ne­se­niai bu­vo iš­va­žia­vę į Vo­kie­ti­ją ap­lan­ky­ti vai­kų. La­bai pa­ti­ko, kaip jie ten gy­ve­na.

Nuo vai­kys­tės Dir­vo­nė­liuo­se gy­ve­nan­tis Vy­tau­tas Šums­kis pa­sa­ko­ja, jog nuo­ša­lia­me kai­me iki 1974 me­tų ne­bu­vo elekt­ros. Jis au­go prie ži­ba­li­nės lem­pos. Ta­čiau kai­me tuo­met gy­ve­no dau­giau žmo­nių. Nors ir prie ži­ba­li­nės lem­pos sma­giau gy­ven­ti bu­vo.

Da­bar ar­ti­miau­si jų kai­my­nai Ka­da­gy­no kai­me gy­ve­nan­ti jau­na šei­ma ir ne­to­li Vid­so­džio gy­ve­nan­tis ūki­nin­kas. Jis šei­mai pa­gelbs­ti ap­si­dirb­ti že­mės plo­te­lį, kar­tais nu­ve­ža į Kel­mę ap­si­pirk­ti.

78 me­tų vid­so­diš­kė Va­le­ri­ja Iva­naus­kie­nė 33 sa­vo gy­ve­ni­mo me­tus pra­lei­do da­bar jau iš­si­vaikš­čio­ju­sia­me Luk­šių kai­me. Į Vid­so­dį at­si­kė­lė dėl vai­kų. Mat, Luk­šiuo­se už­da­rė pra­di­nę mo­kyk­lą. Te­ko iš pa­sku­ti­nių­jų spaus­tis ir kel­tis į cent­ri­nę gy­ven­vie­tę.

„Kai mes iš­si­kė­lė­me, Luk­šiuo­se dar li­ko daug gy­ven­to­jų. Vi­si dir­bo ko­lū­ky­je. Bu­vo 12 tro­bų. Ne­di­de­lis kai­me­lis. Bet žmo­nių bu­vo tirš­ta. Daug jau­ni­mo, ma­žų vai­kų. Po aš­tuo­nis – de­vy­nis kiek­vie­na­me kie­me bė­gio­da­vo,“ – me­na po­nia Va­le­ri­ja.

Po­ka­ry­je, kai pra­si­dė­jo trė­mi­mai, Luk­šių kai­me­lio gy­ven­to­jai bi­jo­da­vo, kad ir jų ku­rio nors neiš­vež­tų į Si­bi­rą. 1948-ai­siais vi­sas kai­mas su­dė­jo pi­ni­gų, už­sa­kė pas meist­rus kop­ly­tė­lę ir kry­žių. Par­si­ve­žė į kai­mą. Nak­tį vie­na­me kai­mo ga­le pa­sta­tė kop­ly­tė­lę, ki­ta­me – kry­žių. Pa­si­mel­dė, pra­šy­da­mi, kad Die­vas ne­leis­tų bol­še­vi­kams jų skriaus­ti. Ir ne­bu­vo iš­trem­tas nė vie­nas žmo­gus.

Da­bar kai­me­lis iš­tuš­tė­jo. Ne­bė­ra nė vie­no gy­ven­to­jo. Jį sau­go tik gi­ri­nin­ko Mu­šaus­ko at­nau­jin­ta kop­ly­tė­lė ir kry­žius. Va­le­ri­jos tė­vai Bro­nė ir Jo­nas Gri­ciai bu­vo pa­sku­ti­nie­ji Luk­šių gy­ven­to­jai. Kai su­lau­kė gar­baus am­žiaus, kė­lė­si į Vid­so­dį ar­čiau duk­ters. Nu­si­pir­ko trem­ti­nių svir­ną, va­di­na­mą Žil­vi­ti­ne. Ir ap­si­gy­ve­no.

Po­nios Va­le­ri­jos se­ne­liai vi­są gy­ve­ni­mą pra­lei­do Luk­šiuo­se. Ten ir mi­rė.

V. Iva­naus­kie­nė pri­si­me­na, jog Vid­so­dis jai bū­da­vo sma­gi išei­ga. Atei­da­vo į baž­ny­čią, į šo­kius kul­tū­ros na­muo­se. La­bai daug jau­ni­mo suei­da­vo. „Da­bar po vie­ną se­nę kiek­vie­no­je tro­bo­je sė­dim. Ir Vid­so­džio lau­kia Luk­šių li­ki­mas,“ – pro­gno­zuo­ja gy­ven­vie­tės sen­bu­vė.

Au­to­rės nuo­tr.

TRANS­POR­TAS: Vie­nin­te­lis Ma­ry­tės Šums­kie­nės šei­mos trans­por­tas – dvi­ra­tis.

LI­KI­MAS: Prieš 33 me­tus į Dir­vo­nė­lių kai­mą at­si­kė­lu­si Ma­ry­tė Šums­kie­nė su vy­ru Vy­tau­tu ir sū­nu­mi Vi­ta­li­jumi ta­po pa­sku­ti­niai­s šio kai­mo gy­ven­to­jais.

VIE­NU­MA: Vie­ni tarp dan­gaus ir že­mės lau­kuo­se pa­kly­du­sio­je tro­bo­je Dir­vo­nė­lių kai­me.

KA­DA­GY­NAS: Na­mas Kada­gy­no kai­me li­ko tuš­čias. Čia gy­ve­nu­si mo­te­ris bi­jojo bū­ti vie­na. Per­si­kė­lė į so­cia­li­nį būs­tą gy­ven­vie­tė­je. Kai­me li­ko tik vie­na gy­ve­na­ma so­dy­ba.