Naujausios
Pasidalinti duona su kitu
Ekonominių ir dvasinių nelaimių spaudžiami žmonės vis dažniau pagalbos ieško bažnyčioje. Vieni — duonos kąsnio ar žvakės pasišviesti, kiti — gydyti dvasios žaizdų. Mažesnėse ir atokesnėse parapijose žmonės gyvena benduomeniškiau, o mieste dažnai lieka vieni su savo nelaime.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Kasdieniai pietūs
Pietų metas prie Šiaulių vyskupijos „Carito“. Užkalbiname labdaringą maisto davinį į kuprinę įsidėjusį jauną šiaulietį.
Situacija ir gyvenimo istorija — skaudi, todėl vaikinas nenori sakyti savo vardo ir pavardės. Jam — 27-eri, našlaitis, bedarbis. Turėjo gerus globėjus, bet jie iš Anykščių rajono.
Anksčiau dirbęs elektriku, prieš metus vaikinas tapo bedarbiu. Pusę metų gaudavo pašalpą iš Darbo biržos, dabar pragyvenimo šaltinio nebėra.
Gyvena vienas. Stogą virš galvos turi — išeidamas iš vaikų namų gavo 6 tūkstančių pašalpą, o tuo metu tiek dar užteko įsigyti kukliam būstui. Dabar kapsi skolos už komunalinius patarnavimus.
Maisto davinio jau kuris laikas ateina kasdien. Pietums vaikinas parsineša sriubos ir karštą patiekalą. Sako, jog tiek sočiai pavalgyti užtenka.
Pats nebūtų drįsęs ieškoti pagalbos, paragino ir apie tokią galimybę pasakė draugai. Vaikinas tikisi, kad pavyks išbristi iš nepritekliaus. O kokios bus jo artėjančios Šv. Kalėdos? „Turiu draugų, neliksiu vienas“, — viliasi našlaitis.
Prie vieno stalo netilptų
Šiaulių Šv. Jurgio parapijos klebono, Šiaulių vyskupijos „Caritas“ direktoriaus kunigo Egidijaus Venckaus jau nebestebina žmonės, ateinantys prašyti žvakių, nes nebesusimoka už elektrą. Ateina ir genami alkio. Šiemet “Caritas“ apie trisdešimčiai žmonių maisto duoda išsinešti į namus.
„Situacija pribrendo, — sako klebonas. — Bet daugiau išmaitinti mes negalime. Yra tam tikros kategorijos žmonės, kuriems tikrai reikia pagalbos — ligoniai, daugiavaikės motinos, praradę darbą ir negaunantys pašalpos. Tie, kurie tikrai neturi.“
Bet yra ir daug norinčiųjų pasinaudoti geru. Sumušė, apiplėšė, pavogė piniginę, pamečiau pasą — šios išgalvotos istorijos klebonui girdėtos daugelį kartų.
Tikrieji nelaimėliai apie skurdą dažniausiai labai nedrąsiai pasako savo draugams, nors visa šeima gyvena su duonos pluta ir kisieliumi. Bet nedrįsta pasisakyti, nes to jų gyvenime nėra buvę. Per draugus gavę maisto, jie kone užpyksta, negali pripažinti, kaip kokioje padėtyje atsidūrė, netekę darbo.
Ateina ir sakančiųjų: „Visur apėjome, nejaugi bažnyčia mus atstums. Duok!“. Pasak klebono, bažnyčia neatstumia, bet ji nėra įmonė, kuriai iš dangaus krenta dovanos, drabužiai, maistas. Ji yra maldos bendruomenė, kurios tikslas šlovinti Viešpatį. Pati bažnyčia išlaikoma aukomis.
Pamaitinti nelaimėlius padeda geradariai, kurie nenori būti įvardijami. Vieni atneša maisto, kiti — pinigų.
„Adventas kviečia: jei turi dvejus marškinius, du duonos kepaliukus, pasidalink su kitu. Gerumu reikia dalintis, mes jį esame uždarę į širdies kalėjimą. Sakome, kad mums reikia, bet patys neduodame“, — sako E. Venckus.
Iš patirties klebonas žino: jei reikia padėti, atsisuka tik tie, kurie dovaną dalintis atsinešė iš savo šeimos.
Kokio stalo reikėtų norint susodinti visus per šiuos metus atėjusius pagalbos? „Žmones skaičiuotume daugiau nei šimtais“, — trumpai atsako kunigas.
Niekada nebuvo lengva
Televizija moko aukoti telefono skambučiu ar trumpąja žinute. Bet, pasak klebono, yra ir kitokia auka: savęs panaudojimas iki skausmo aplankant ligonį, nors ir šalta, nunešant našlaičiui saldainių.
„Žmonės nepasiruošę priimti kančios, iššūkių, nėra išanalizavę savęs, sielos klausimų. Tik kai nebeturi, pradeda galvoti: “Koks mano gyvenimo tikslas? Kiek man svarbus artimas žmogus?“ Tai nėra kritika, o konstatavimas, ko trūksta žmonėms“, — sako klebonas.
E. Venckus įsitikinęs: protingai valdant materialias vertybes, užteks visko, bet apetitą žmonės įprato tenkinti didesniais kiekiais. Ir nebegali nusižeminti, pagalvoti, kad ne vien duona, malonumai gyvenime turi rūpėti. Net į bažnyčią šiandien žmonės ateina surūgusiais veidais.
„Negalime visada skaičiuoti į kairę ir į dešinę. Reikia pažiūrėti aukštyn ir žemyn. Kada gyventi buvo lengva? Maras, badas, nesantaikos, karai — didžiausios nedorybės visada žmoniją persekiojo. Žmogus turi savo prakaitu užsidirbti duoną ir siekti kilnesnio gyvenimo. Negi mes negalime siekti kažko daugiau negu tik turėti?“ — retoriškai klausia klebonas.
Pasikalbėti žmonės ateina ne tik apie ekonominius dalykus, bet ir apie kasdieninį bėgimą, depresiją. Žaizdotieji nori dvasinio gydymo. „Nors kunigas mus supras“, — sako atėję.
Gydymo receptas paprastas, bet ne visiems įveikiamas: pirmiausia — meilė gyvenimui, žmonėms, o paskui atsiranda įvairios galimybės.
„Mes einame užsidarę, o kartais paprastas pasisveikinimas dovanoja nuotaiką visai dienai. Nereikia kaukių. Jei per šv. Kalėdas mokėsime švęsti gerumą, bus nuostabu“, — sako E. Venckus.
Elgetauja ir nuo Dievo, ir iš gudrumo
Šiaulių vyskupo generalvikaras, Kairių ir Kurų parapijų klebonas Saulius Matulis žino: kuo parapija labiau nutolusi nuo miesto, tuo žmonės bendruomeniškiau gyvena.
„Jei žmogus gyvena bendruomenėje, elgetauti jis dažniausiai neina. Nedidelėse parapijose bendruomenės nariai vieni kitus pažįsta ir pagelbsti, užsuka į namus. Mieste — daugiau susvetimėjo, greitesnis gyvenimo tempas.“
S. Matulis pateikia bendražmogiškos paramos pavyzdį. Sudegus parapijietės namui, padėjo ir klebonas, ir aukas, drabužėlius, statybines medžiagas rinkę kaimynai. Žmonės neliko abejingi.
Penktus metus Kairiuose lankydamas parapijiečius, S. Matulis mato, kaip keičiasi jų gyvenimas. Nuotaikos nėra lengvos, socialinės problemos slegia, bet vyresni žmonės nenusimena ir sako matę blogesnių laikų. Todėl klebono prašo ne materialios pagalbos, bet kad pabūtų, pakalbėtų. Tai — irgi pastoracija.
S. Matulis pritaria neseniai skaitytoms vieno kunigo mintims, kuris elgetaujančius suskirstė į tris kategorijas: elgetaujantys nuo Dievo, elgetaujantys iš puikybės ir elgetaujantys iš gudrumo.
Būna, ateina į kleboniją žmogus ir sako: „Man reikia į Panevėžį važiuot, duok 10 litų“. Kitas ateina su prašymu valgyti, bet, kai gauna maisto, valgo nenoriai.
Bažnyčios ir valdžios misija — tarnystė
Pasak S. Matulio, bažnyčia yra visuotinė. Šalia jos veikia „Caritas“, Šeimos ir Vaikų dienos centrai, Maltos ordinas, atliekantys lyg neapčiuopiamus, bet svarbius darbus.
Klebonas primena posakį: „Pirma žmogų aprenk, o paskui kalbėk apie Dievą“. S. Matulio teigimu, bažnyčios ir valdžios misija — tarnystė, todėl būtina bendradarbiauti. Neseniai jis sulaukė skambučio iš seniūnijos su žinia apie šeimas, kurios neturi žiemą kuo apsirengti. Drabužių pavyko gauti per “Caritą“.
„Per šv. Kalėdas dar kartą išgyvensim tai, kad Dievas ateina trapiu kūdikiu. Trapumas parodo, kad visi esame pažeidžiami. Bet Kristaus gimimas atneša džiaugsmą. Kad ir koks sunkus laikas, gal stalas mažiau gausus, bet šv. Kalėdos yra džiaugsmas. O simbolinė dovana gali būti bendražmogiška šiluma“, — sako S. Matulis.
PAGALBA: Pas Šiaulių Šv. Jurgio parapijos kleboną, Šiaulių vyskupijos Caritas direktorių Egidijų Venckų ateina ir vargo prispausti, ir melagingas istorijas išgalvoję žmonės.
BENDRAVIMAS: Šiaulių vyskupo generalvikaras, Kairių ir Kurų parapijų klebonas Saulius Matulis sako, jog nedidelėse parapijose žmonės vieni kitus pažįsta ir pagelbsti. Lankydamas parapijiečius, klebonas dažniau išgirsta prašymus pasikalbėti, o ne suteikti materialią paramą.
SITUACIJA: Gelbėtis pietų daviniu artimųjų neturintį šiaulietį privertė nedarbas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
išnaša: „Žmogus turi savo prakaitu užsidirbti duoną ir siekti kilnesnio gyvenimo. Negi mes negalime siekti kažko daugiau negu tik turėti?“
