Pasaulio piliečiams mieliausia Lietuva

Pasaulio piliečiams mieliausia Lietuva

Didelis pasaulis gali tapti mažas. Tuo įsitikino šiauliečiai, kurių gyvenimas sukasi ir Šiauliuose, ir užsienyje. Kadaise buvę tolimi kraštai tapo kasdienybe, o pasaulio mastelius sumažino naujosios bendravimo technologijos. Užsienyje lietuviai nebesijaučia svetimi.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

Šeimą jungia kompiuteris

Dainininkas Virgis Stakėnas, kurio vienturtė dukra Agnė su šeima gyvena JAV, įsitikinęs: pasaulis didelis ar mažas, priklauso nuo žmonių, o ne nuo atstumų. Kaip tik prieš pokalbį su „Šiaulių kraštu“ dainininkas Skype programa buvo bendravęs su Kolorado valstijos ligoninėje gulinčiu draugu, matė jo palatą ir gydantį personalą.

Dainininkas šypsosi: jo Agnė kaip tik yra klasikinis tautų draugystės pavyzdys, nes Amerikoje atsidūrė dėl Šiaulių ir Omahos (JAV) miestų bičiulystės.

Nusikeldamas į praeitį, dainininkas prisipažįsta nemanęs, jog metams į JAV studijuoti išvykstanti dukra liks anapus Atlanto.„Aš, kaip ir visi tėvai, dukrai linkėjau paties geriausio: kad įgautų gyvenimiškos, mokslo patirties. Paskui įvyko, kaip įvyko. Nei aš galiu, nei noriu įtakoti jos gyvenimo, kad paskui neišgirsčiau priekaištų, jog kažko neleidau daryti.“

Dabar Agnė yra JAV pilietė, bet palaiko ryšį su tėvonija, kasmet aplanko Šiaulius. Tik šią vasarą liks JAV: aplankius gandrams, šeimoje auga jau ne viena dukra, o trys mažyliai.

Mažųjų anūkų dvynukų V. Stakėnas „gyvai“ dar nėra matęs. Per anksti į šį pasaulį pasibeldus mažyliams, pagalbon išskubėjo dainininko žmona. Įtemptu laiku šeimą šiapus ir anapus vandenyno suburdavo kompiuteris.

Visgi naujosios technologijos, atrišusios rankas bendrauti su įvairiausiose pasaulio kampeliuose esančiais žmonėmis, nėra visagalės. „Niekada niekas neatstos gyvo bendravimo, kai tu matai žmogaus akis, gali jį paliesti, pagaliau — jausti jo kvapą, nuotaiką. Tai, ką per distanciją sunku pajausti“, — sako dainininkas.

Į JAV dainininkas skrenda nuolat, turi daugybę draugų. Pastarąjį kartą lankėsi prieš Kalėdas, keliaudamas įveikė apie 4 tūkstančius mylių.

Dainininkas prisimena sovietinius metus: buvo didelė laimė, jei žmogų išleisdavo į socialistinę šalį, dar didesnė — į kapitalistinę. Dabar — keliauk, kur tik nori.

„Užsienio troškimas kartais iškreiptas. Iki šiol Mc'Donald's produkcija konkuruoja su cepelinais. Vaikų žaislų rinką užkariavo amerikietiškoji industrija, nors lietuviškose pasakose yra daugybė įdomių herojų. Pažiūrėkite, kaip norvegai didžiuojasi troliais! Juk ir mes tautosakoje rastume ne prastesnių. Bet mes nuo savęs nusisukome“, — apgailestauja dainininkas.

Prancūziją kuria Lietuvoje

Šiaulių universiteto profesorius Vytautas Bikulčius telefonu atsiliepia Dresdene (Vokietija). Kitą dieną šiaulietis jau rašo iš Paryžiaus.

„Pasaulis gali būti ir didelis, ir mažas, žiūrint iš kokio taško pažvelgsi“, — įsitikinęs V. Bikulčius, Prancūzijoje besijaučiantis kaip žuvis vandenyje.

Užsienyje dėstytojas praleidžia atostogas, nes dirba gidu. Turistus supažindina ne tik su svarbiausiais istorijos paminklais, bet ir prancūzų papročiais, gyvenimo būdu, virtuvės ypatybėmis, šiuolaikinio gyvenimo aktualijomis.

Seniai ir ne kartą V. Bikulčius buvo sulaukęs pasiūlymo emigruoti į Prancūziją. Bet dėstytojas mano, kad Prancūziją reikia kurti Lietuvoje. Tam reikia laiko, bet čia gelbsti prancūzų išmintis: Paryžius buvo ne per vieną naktį pastatytas.

Pirmą kartą į savo svajonių šalį dėstytojas pateko tik tada, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę — 1991 metais: „Buvo skaudu, kad aš, prancūzų literatūros specialistas, važiuoju taip vėlai. Žinojau, kad kitų šalių studentai jau studijų metais aplanko šalį, kurios kalbą studijuoja, neretai ten atlieka praktiką. Kita vertus, džiaugiausi: geriau vėliau, negu niekada.“

Pirmosios viešnagės metu Prancūzija dėstytojo nepribloškė. „Pažįstami Prancūzijoje stebėjosi: Lietuvoje parduotuvių lentynos tuščios, o čia visko pilna, ir tai manęs nestebina?! Atsakiau: todėl ir nestebina, nes parduotuvių lentynos ir turi būti pilnos. Mane labiau stebina Lietuva, kur nieko nėra. Jie sutiko su tokiu mano požiūriu.“

Jau pirmojoje kelionėje V. Bikulčiui krito i akis, kad prancūzai — laisvi, nesukaustyti žmonės. Taip gavo pagrindinę prancūzų pamoką: išmoko būti laisvas.

Dabar maršrutai į užsienį V. Bikulčiui — įprasti, todėl gali stebėti, kaip keičiasi jo mylima Prancūzija. Ne visos prancūziško gyvenimo detalės dėstytojui yra priimtinos, pavyzdžiui, — vis labiau stiprėjantis pinigo kultas.

Bet Prancūzijoje, pasak šiauliečio, niekas nemoko, kaip gyventi. Žmogus visada gali išsaugoti savo dvasinę nepriklausomybę, o tai yra labai daug palyginus su Lietuvos kasdienybe.

V. Bikulčius įsitikinęs: esant internetui, pasaulio piliečiu jaustis labai lengva. O tai mažina ir pasaulio mastelius. Bekeliaudamas po pasaulį, V. Bikulčius gavo ir didžiausią pamoką: niekur lietuviui nėra taip gerai, kaip Lietuvoje.

„Galima trumpesniam ar ilgesniam laikui (studijoms, darbui) išvažiuoti iš Lietuvos. Bet, kur bebūtumėt, nuo jūsų lūpų nenueis žodis Lietuva.“ Šių minčių teisumu V. Bikulčius įsitikino bendraudamas su lietuviais, jau ne vieną dešimtmetį gyvenančiais Paryžiuje.

Sėslus gyvenimas — ateityje

Kur yra mano namai? To ne kartą savęs klausė komandoras leitenantas Vytenis Benetis, šiuo metu dirbantis Europos Sąjungos kariniame štabe Briuselyje. Karininkas suskaičiuoja, jog yra gyvenęs daugiau nei dešimtyje miestų ir miestelių Europoje bei JAV.

1996 metais baigęs Šiaulių Dainų vidurinę mokyklą, V. Benetis, rinkdamasis studijas, žinojo tik vieną — nori iššūkių. Stojo į KTU, bet dalyvavo ir atrankoje į JAV karo akademijas. Pritrūko anglų kalbos žinių.

Pasitaikius progai, išvyko studijuoti telekomunikacijos mokslų į Suomijos miestelį Mikkelli. Antras bandymas dalyvauti atrankoje mokytis JAV buvo sėkmingas. Šiaulietis išvyko Karinių Jūrų pajėgų akademiją. Ketveri metai Anapolyje (miestelis netoli nuo Vašingtono) prabėgo nejučia.

Mokslus tęsė Merilendo valstijos universitete, pasirinkęs mechanikos specialybę, baigė doktorantūrą. Po studijų V. Benetis grįžo tarnauti Tėvynei: Klaipėdoje — laive, Vilniuje — štabe.

„Keliauti, mokytis, dirbti ir gyventi svetur teko nemažai, tačiau nepamenu, kad būčiau jautęsis svetimas kitose šalyse, — teigia V. Benetis.

Lietuvoje praleistos akimirkos vyrui ne mažiau malonios: čia tėvai, seneliai, plati giminė, draugai, savas kraštas, spalvos, skoniai, kvapai, nuo vaikystės įsigėrę į atmintį. Šiauliai V. Benečiui — gimtasis miestas, keliantis begalę asociacijų iš vaikystės, paauglystės.

„Negaliu teigti, kad turiu tik vienus namus, — sako Vytenis. — Žinau, kad bet kada, lankydamas tėvus Šiauliuose, užeidamas į savo vaikystės kambarį, jaučiuosi namuose. Vasaros, praleistos kaime pas senelius, irgi padarė jų namus mano namais. Išsklaidęs asmeninius daiktus po kelias šalis, nebesu tikras, ar kada nors juos visus besurinksiu ir... ar norėsiu tai padaryti.“

Pasak buvusio šiauliečio, kol gyvenimas vis dar dinamiškas ir šiek tiek klajokliškas, namai yra ten, kur yra bet kuriuo metu. Prieš kelerius metus vedęs lietuvaitę, V. Benetis spėja, jog sėslus gyvenimas visgi yra neišvengiamas. Tačiau tai — dar ateityje.

MARŠRUTAS: Kelionės į JAV dainininkui Virgiui Stakėnui tapo įprastos.

PAVARDĖ: Dainininko Virgio Stakėno pavardė šviečia amerikietiškoje afišoje. 

RYŠYS: Dainininkas Virgis Stakėnas džiaugiasi, kad naujosios komunikacinės technologijos leidžia nevaržomai bendrauti su artimaisiais. Viešėdamas JAV, pabandė skambtelėti ir retro telefonu.

LIETUVYBĖ: Maironio šeštadieninėje mokykloje Toronte (JAV) Virgis Stakėnas koncertavo gausiam būriui mažųjų lietuvių ir jų mokytojams.

Virgio STAKĖNO albumo nuotr.

ŠVENTĖ: Praėjusiais metais Šiauliuose Stakėnų šeima šventė anūkės Izabelės krikštynas. Bendros nuotraukos su anūkais dvynukais V. Stakėnas dar neturi.

Rolando PARAFINAVIČIAUS nuotr.

KARJERA: Komandoras leitenantas Vytenis Benetis karininko karjerą pradėjo JAV. Tarnavęs Lietuvoje ir Prancūzijoje, dabar dirba Belgijoje. benetis

Vytenio BENEČIO albumo nuotr.

NUOMONĖ: Vytautas Bikulčius teigia: esant internetui, pasaulio piliečiu jaustis labai lengva. Bet niekur lietuviui nėra taip gerai, kaip Lietuvoje.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.