Pašaukimą surado gimtajame mieste

Lai­mos AGA­NAUS­KIE­NĖS nuo­tr.
Rad­vi­liš­kie­tė re­ži­sie­rė ir pe­da­go­gė Ra­sa At­ko­čiū­nie­nė pa­šau­ki­mą ra­do gim­ta­ja­me mies­te.
De­šimt rad­vi­liš­kie­tės Ra­sos At­ko­čiū­nie­nės pe­da­go­gi­nio ir re­ži­sū­ri­nio dar­bo me­tų pa­žy­mė­ti še­šiais kar­tu su moks­lei­viais pa­sta­ty­tais miu­zik­lais, ne vie­nu spek­tak­liu, kū­ry­bi­nė­mis ma­ni­pu­lia­ci­jo­mis bei iš­skir­ti­niais ren­gi­niais.
Jau­na re­ži­sie­rė lai­mę at­ra­do gim­ta­ja­me Rad­vi­liš­ky­je ir apie dar­bą did­mies­čių sce­no­se nie­ka­da net ne­sva­jo­jo.

"Ne­tu­rė­jau min­čių dirb­ti did­mies­ty­je"

Kai Ra­sa pa­si­rin­ko teat­ro re­ži­sū­ros spe­cia­ly­bę ir įsto­jo į gar­saus re­ži­sie­riaus Gy­čio Pa­de­gi­mo kur­są, ji jau ta­da ži­no­jo, kad dirb­ti no­rės tik gim­ta­ja­me mies­te.

"Nie­ka­da net min­čių ne­bu­vo dirb­ti did­mies­ty­je, nors ga­li­my­bių tu­rė­jau. Man ge­rai se­kė­si, vai­di­nau Klai­pė­dos Pi­lies teat­re, bet lik­ti ten net ne­sva­jo­jau".

Iš vi­sų stu­di­jų me­tų Ra­sai į at­min­tį įsi­rė­žė ke­tu­rios sto­ja­mų­jų die­nos, kai pa­si­bai­gus kiek­vie­nai iš jų, au­go aša­ro­jan­čių­jų bū­rys ir ma­žė­jo lie­kan­čių­jų vyk­dy­ti ki­tas už­duo­tis, kol jų, įsto­ju­sių­jų, be­li­ko dvy­li­ka.

Ta­čiau kol at­ra­do sa­vą­jį ke­lią į pa­šau­ki­mą, bū­si­mo­ji re­ži­sie­rė me­tus mo­kė­si siu­vi­nių di­zai­no.

"Gal tam įta­kos tu­rė­jo vi­są gy­ve­ni­mą siu­vyk­lo­je dir­ban­čios ma­mos no­ras tu­rė­ti sa­vo pa­se­kė­ją, ta­čiau bū­tent tie vie­ne­ri me­tai man pa­dė­jo su­pras­ti, ko iš tik­rų­jų aš no­riu.

Ki­ta ver­tus, ge­nai, tur­būt, pa­da­rė sa­vo – už pir­mą­ją sa­vo re­ži­sū­ri­nę al­gą aš nu­si­pir­kau ne ką ki­ta, o bū­tent siu­vi­mo ma­ši­ną ir ja sėk­min­gai nau­do­juo­si iki šiol", – juo­kia­si re­ži­sie­rė, šie­met švę­sian­ti pe­da­go­gi­nio ir re­ži­sū­ri­nio dar­bo de­šimt­me­tį.

Ra­sa dė­kin­ga li­ki­mui, kad ja, dar dip­lo­mo ne­tu­rin­čia jau­na pra­kti­kan­te, pa­ti­kė­jo Liz­dei­kos gim­na­zi­jos va­do­vy­bė ir įdar­bi­no ne tik pra­kti­kai, bet ir nuo­la­ti­niam dar­bui. Kad jai taip ir ne­te­ko da­ly­vau­ti dar­bo po­kal­by­je, ra­šy­ti įmant­rių gy­ve­ni­mo ap­ra­šy­mų – tie­siog ko­ne tuo pa­čiu me­tu pra­dė­jo dirb­ti Rad­vi­liš­kio kul­tū­ros cent­re ir gim­na­zi­jo­je.

Įkū­rė teat­riu­ką ma­žiau­siems

"Per die­ną ma­ne gim­na­zi­jo­je "su­pa­ka­vo", mat, va­do­vai jau se­niai no­rė­jo tu­rė­ti teat­ro dis­cip­li­ną gim­na­zi­jo­je, tik iki tol ne­bu­vo ra­dę tam spe­cia­lis­to", – dar­bo Liz­dei­kos gim­na­zi­jo­je pra­džią me­na mo­ky­to­ja, vė­liau, kad ga­lė­tų dirb­ti pe­da­go­gi­nį dar­bą, bai­gu­si ir pe­da­go­gi­nes stu­di­jas.

R. At­ko­čiū­nie­nė džiau­gia­si, kad gy­ve­ni­mas jai nuo pat pra­džių ne­gai­lė­jo kū­ry­bi­nės įvai­ro­vės, ne­lei­do už­si­sė­dė­ti vie­na­me amp­lua.

Per de­šimt­me­tį re­ži­sie­rė dir­bo su įvai­riau­siais ak­to­riais – mė­gė­jais ir pro­fe­sio­na­lais, me­ti­nu­kais vai­ku­čiais ir bran­daus am­žiaus žmo­nė­mis, sa­vo po­mė­gį at­ra­du­siais vai­dy­bo­je.

"Prieš pen­ke­rius me­tus į mū­sų "ABC teat­riu­ką" pa­kvie­čiau atei­ti ma­my­tes su sa­vo ma­žy­liais. Kai ku­rie vai­ku­čiai dar net vaikš­čio­ti ne­mo­kė­jo. Tai bu­vo teat­ro te­ra­pi­ja ma­moms, ku­rios tą jaus­mą per­duo­da­vo sa­vo vai­kams.

Kaip ki­lo min­tis dirb­ti su ma­žiu­kais? Gal iš to, kad ir ma­no vai­kai dar bu­vo ma­žiu­kai, o už­si­da­ry­ti su jais na­muo­se ne­si­no­rė­jo, no­rė­jo­si ko­kios nors veik­los.

Ta­da pa­si­do­mė­jau, ko ga­li­ma bū­tų iš­mo­ky­ti to­kio am­žiaus vai­kus, kaip juos la­vin­ti. Į vi­sa tai įdė­jau teat­ro ele­men­tų ir išė­jo teat­ri­nės pa­mo­kė­lės, o vai­ku­čiai ta­po mū­sų ren­gi­nių puoš­me­na.

Ar­gi ne gra­žu, kai ka­lė­di­nia­me ren­gi­ny­je sce­no­je pa­si­ro­do pa­si­puo­šu­sios ma­my­tės su pa­puoš­tais me­ti­nu­kais ant ran­kų, kai į ra­te­lį su­sto­ja tri­me­čiai ir lau­kia sa­vo­jo pa­si­ro­dy­mo. Net ir jų klai­dos bū­da­vo ža­vios ir mie­los.

O teat­riu­ke ne tik jie iš­mo­ko drą­sos. Daug iš jų iš­mo­kau ir aš – tai vi­sai ki­toks dar­bas ir ki­to­kia pa­tir­tis nei dir­bant su suau­gu­siais", – sa­ko R. At­ko­čiū­nie­nė, teat­riu­ke vai­ku­čius su­tin­kan­ti tai su Ka­kės Ma­kės, tai su ki­to­kia ap­ran­ga, su­so­di­nan­ti juos ant pa­gal­vė­lių, pri­gal­vo­jan­ti veik­los ir pa­ties ma­žiau­siems, ir dar­že­li­nu­kams.

Ma­mos gy­ve­ni­mą teat­re ge­rai ži­no ir du vai­kai – sū­nus Vė­jas ir duk­ra Upė.

"Šei­ma įtrauk­ta į ma­no dar­bus. Vai­kai va­ka­rus lei­džia Kul­tū­ros cent­re, čia jie vis­ką ži­no. Ir ne­ma­nau, kad jie yra nu­skriaus­ti ma­mos dė­me­sio at­žvil­giu dėl to. Jiems čia dar ge­riau, ne­gu sė­dė­tų prie te­le­fo­nų.

Di­džiau­si ma­no kri­ti­kai ir­gi yra vai­kai, nes jie ne­mo­ka me­luo­ti. Jei vai­kų dė­me­sio ne­pri­kaus­tei, va­di­na­si, rei­kia kaž­ką keis­ti. Kai "ABC teat­riu­ke" mo­kiau­si dirb­ti su ma­žiu­kais, vi­sus žai­di­mus ir etiu­dus pir­miau­sia iš­ban­dy­da­vau su sa­vo vai­kais", – šyp­so­si 35-me­tį šie­met švę­sian­ti ma­ma.

Kai dar­bas – gy­ve­ni­mo bū­das

Dar­bas su suau­gu­siais ak­to­riais – Ra­sai vėl ki­toks. Jos at­min­tin įsi­rė­žė va­ka­ras, kai su­ži­no­jo, jog mi­rė dvie­jų ak­to­rių spek­tak­ly­je "Pu­pos" vai­di­nęs pe­da­go­gas.

"Mums jau po sa­vai­tės rei­kia ro­dy­ti spek­tak­lį, o žmo­gaus ne­bė­ra. Il­gą lai­ką po to ne­ga­lė­da­vau priei­ti prie to spek­tak­lio de­ko­ra­ci­jų – taip ma­ne su­krė­tė tas išė­ji­mas", – pa­sa­ko­ja re­ži­sie­rė.

Bu­vo at­ve­jis, kai ak­to­rius prieš pat prem­je­rą neat­lai­kė įtam­pos ir pra­din­go. Ta­da te­ko per nak­tį su­ras­ti jam pa­mai­ną. Pri­si­me­na ir tą at­ve­jį, kai, su­mai­šę da­tas, į spek­tak­lį su­si­ruo­šė per va­lan­dą, nes į į jau rin­ko­si žiū­ro­vai.

"Bet tai ir yra gy­ve­ni­mas – su sa­vo džiaugs­mais ir sa­vo įtam­pa. Ir tuo jis yra ža­vus", – re­ziu­muo­ja li­ki­mų sce­no­je dė­lio­to­ja.

Jai įdo­mu ste­bė­ti ir mo­ki­nių au­gi­mą, jų to­bu­lė­ji­mą teat­re, kai su ne­be pir­mus me­tus vai­di­nan­čiais abi­tu­rien­tais jau ga­li ir pa­dis­ku­tuo­ti, kai jie jau pa­tys mąs­to, ku­ria ir siū­lo, jų ma­ny­mu, ge­riau­sius iš­pil­dy­mo va­rian­tus.

"Ir bū­na la­bai gai­la, kai dvy­lik­to­je kla­sė­je su jais jau ga­lė­tum sta­ty­ti vi­sai ki­to­kius da­ly­kus, o jie ima ir išei­na. Bet aš jau iš­mo­kau su tuo su­si­gy­ven­ti.

Ste­biu: vai­kai tam­pa ki­to­kie. Jie ne tik vai­di­na, jie ve­da ren­gi­nius, da­ly­vau­ja kom­po­zi­ci­jo­se, pa­tys pra­šo­si pa­dė­ti pa­si­ruoš­ti me­ni­nio skai­ty­mo kon­kur­sui, nors pra­džio­je į tai žiū­rė­da­vo krei­va aki­mi".

Ra­sa pri­si­pa­žįs­ta, kad pa­mo­ko­se ji bū­na vie­no­kia, re­pe­ti­ci­jo­se – ki­to­kia, po pa­mo­kų – dar ki­ta.

"Man vis­kas tin­ka. Esu ir ma­miš­ka, ir griež­ta, ir reik­li. Drau­gė, auk­lė­to­ja, psi­cho­lo­gė. Ma­no dar­bas ne­si­bai­gia pa­si­bai­gus dar­bo va­lan­doms. Mes su vai­kais su­si­ra­šo­me ir va­ka­rais, o į gal­vą šo­vus ne­ti­kė­tai min­čiai, ten­ka ir nak­tį šok­ti iš lo­vos.

Grįž­tu po sep­ty­nių va­lan­dų tru­ku­sios re­pe­ti­ci­jos ir džiū­gau­ju, kad pa­vy­ko pa­sta­ty­ti ke­lias kū­ri­nio mi­nu­tes. Ar­ba gau­nu po prem­je­ros iš šir­dies pa­ra­šy­tą ži­nu­tę ir kaip­mat pa­si­mirš­ta juo­das dar­bas iki spek­tak­lio.

Šir­dis ap­są­la, kai re­pe­ti­ci­jo­se, prem­je­ro­se ar pa­mo­ko­se su­lau­ki bu­vu­sių mo­ki­nių, kai ku­ris nors pa­skam­bi­na: "Mo­ky­to­ja, gal ga­lim su­si­tik­ti, pa­pa­sa­ko­siu, ko nau­jo iš­mo­kom".

Ir ta­da nu­blanks­ta vi­si eks­per­tiš­ki laips­niai. Iš­min­ties pri­de­da ne jie, o pa­tir­tis (R. At­ko­čiū­nie­nė yra mo­ky­to­ja eks­per­tė, – aut. pa­sta­ba). Ta­da su­pran­ti: tik­rai ne jie ta­vo dar­be svar­biau­si, o tai, kas su­šil­do šir­dį ir dar­bą pa­ver­čia po­mė­giu, tie­siog ta­vo gy­ve­ni­mu", – lie­te lie­ja­si žo­džiai, ne­ju­čia ver­čian­tys su­si­mąs­ty­ti, ar ir tu ga­lė­tum tą pa­tį pa­sa­ky­ti apie sa­vo dar­bą.

Tarp mo­ky­to­jos pa­se­kė­jų – bu­vu­si R. At­ko­čiū­nie­nės mo­ki­nė, miu­zik­lo "Ta­das Blin­da" vie­no iš pa­grin­di­nių vaid­me­nų at­li­kė­ja Mig­lė Re­mei­kai­tė, be­bai­gian­ti re­ži­sū­ros ma­gist­ran­tū­rą, Mig­lė Pra­ne­vi­čiū­tė, pra­dė­ju­si krims­ti ak­to­rys­tės moks­lus, mu­zi­kos pro­diu­sa­vi­mo be­si­mo­kan­tis Gab­rie­lius Ver­din­gas, Klai­pė­do­je stu­di­juo­jan­ti To­ma Pau­rai­tė.

Re­ži­sie­rius be ko­man­dos – nie­kas

Re­ži­sie­rę Ra­są dau­ge­lis rad­vi­liš­kie­čių ži­no kaip miu­zik­lų, ro­ko ope­rų kū­rė­ją. Per de­šimt jos dar­bo me­tų Liz­dei­kos gim­na­zi­jo­je bu­vo pa­sta­ty­ti še­ši to­kio žan­ro kū­ri­niai.

Pas­ku­ti­nis iš jų – "Vel­nio nuo­ta­ka" pa­ro­dy­tas prieš Ka­lė­das – "juo­dą­jį penk­ta­die­nį", gruo­džio 13-ąją.

R. At­ko­čiū­nie­nė ir čia sau lau­rų ne­pri­sii­ma: "Vie­nas re­ži­sie­rius yra nie­kas be ko­man­dos. Miu­zik­las, ypač – pa­sta­ra­sis, – tai di­džiu­lis ko­man­di­nis dar­bas, ku­ria­me vien sce­no­je pa­si­ro­dė per 50 žmo­nių.

Daug me­tų ran­ka ran­kon dir­bo­me su mu­zi­kos mo­ky­to­ju Egi­di­ju­mi Kab­liu, sce­ni­nių dra­bu­žių kū­rė­ja Ole­sia Kab­lie­ne. O kur dar ap­švie­tė­jai, ap­ren­gė­jai, siu­vė­jai, de­ko­ra­to­riai... Su­si­da­ro di­džiau­sias bū­rys prie miu­zik­lo pri­si­lie­tu­sių žmo­nių".

Pa­sak re­ži­sie­rės, teat­re yra dau­gy­bė ga­li­my­bių sa­ve rea­li­zuo­ti, pa­si­jaus­ti ko­man­do­je, bū­ti nau­din­gu ta­me di­džiu­lia­me dūz­gian­čia­me bi­čių avi­ly­je, ir tai yra di­de­lis ma­lo­nu­mas.

Be "Vel­nio nuo­ta­kos", R. At­ko­čiū­nie­nė pa­sta­tė miu­zik­lus "Mu­zi­kos gar­sai", "Ug­nies me­džiok­lė", "Ma­ma Mia", ro­ko ope­ras "Ta­das Blin­da", "Mei­lė ir mir­tis Ve­ro­no­je".

Pa­rė­ju­sią va­sa­rą, per mies­to šven­tę, bu­vo pa­ro­dy­tas jos re­ži­suo­tas spek­tak­lis "Aš my­lė­siu ir lauk­siu", skir­tas Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės mū­šio su ber­mon­ti­nin­kais 100-osioms me­ti­nėms.

Be­ne dau­giau­sia kar­tų žiū­ro­vams bu­vo ro­dy­tas spek­tak­lis "Ka­ra­lai­tė Gar­ba­nė­lė".

Su abi­tu­rien­tais pa­sta­ty­tas spek­tak­lis "Be cen­zū­ros", ku­ria­me ne­bu­vo nei kos­tiu­mų, nei mu­zi­kos, nei švie­sų, o bu­vo ak­to­rių tarp žiū­ro­vų vai­di­na­mos is­to­ri­jos, jai – vie­nas mie­liau­sių ir ge­riau­sų spek­tak­lių.

R. At­ko­čiū­nie­nė sa­ko, kad taip jau yra jos kū­ry­bo­je – po tran­kaus ir gar­saus miu­zik­lo, no­ri­si dra­mi­nio kū­ri­nio, o po jo – vėl mu­zi­kos, švie­sų, gar­sų ir ju­de­sio.

"Esu tas pe­da­go­gas, ku­ris mo­ki­niams lei­džia da­ry­ti, klys­ti ir ieš­ko­ti sa­vęs.

Šie­met lei­dau iš­ban­dy­ti sa­ve Ie­vai Vai­čiu­ly­tei, ku­ri "Vel­nio nuo­ta­ko­je" bu­vo at­sa­kin­ga už rū­bus. Iki šiol in­di­vi­dua­liai kū­ru­si avan­gar­di­nius rū­bus, pa­si­tar­da­ma su re­ži­sie­re, ji pie­šė, kū­rė, py­nė vir­vu­tes, ieš­ko­jo tin­ka­miau­sios vi­zi­jos. Man džiu­gu. Va­di­na­si, jau pa­ki­lom į aukš­tes­nį ly­gį. Ir vai­kai ja­me jau­čia­si rei­ka­lin­gi, reikš­min­gi, vi­sa­ver­čiai".

Iš­šū­kis baž­ny­čio­je

Be­ne di­džiau­siu kū­ry­bi­niu iš­šū­kiu R. At­ko­čiū­nie­nė va­di­na bend­rą pro­jek­tą, ku­rio va­do­vė – bib­lio­te­kos pro­jek­tų va­do­vė Jo­lan­ta Kve­da­rie­nė.

Tuo­met, prieš dve­jus me­tus, Vals­ty­bės die­nos iš­va­ka­rė­se Rad­vi­liš­kio Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Gi­mi­mo baž­ny­čia sken­dė­jo švie­sos, mu­zi­kos ir ju­de­sio ma­gi­jo­je. Čia prieš vi­dur­nak­tį į baž­ny­čią su­plū­du­siems žiū­ro­vams bu­vo pri­sta­ty­ta kū­ry­bi­nė "Min­dau­go" ma­ni­pu­lia­ci­ja me­nu.

Re­ži­sie­rei tą­kart tal­ki­no ir pro­fe­sio­na­lūs ak­to­riai – Ani­ce­tas Gend­vi­las, Ai­das Ma­tu­tis, In­ga Jar­ko­va, cho­reog­ra­fas ir šo­kė­jas Tau­rū­nas Bau­žas.

"Nak­tis, ta sak­ra­li­nė erd­vė, tvy­ran­ti pa­slap­ties au­ra, vi­sai ki­toks gar­sas, nuo sie­ty­nų la­šan­čios žva­kės, smilks­tan­tis vaš­ko kva­pas.

Iki šiol ne­ga­liu pa­mirš­ti. Ir iki šiol esu dė­kin­ga iš­šū­kį priė­mu­siam kle­bo­nui Ta­dui Ru­džiui, su­ti­ku­siam mus įsi­leis­ti į baž­ny­čią, lei­du­siam ak­to­riams už­kop­ti į sa­kyk­lą. Tai bu­vo kaž­kas ne­pa­kar­to­ja­mo", – su­si­ža­vė­ji­mu skam­ba Ra­sos ta­ria­mi žo­džiai.

2019-ųjų "Min­dau­gas" ir­gi vy­ko prieš vi­dur­nak­tį, tik jau mies­to aikš­tė­je, pliaup­te pliau­piant lie­tui. Bet, anot R. At­ko­čiū­nie­nės, tai ir­gi pri­da­vė kū­ri­niui sa­vo­tiš­ko ža­ve­sio ir iš­skir­ti­nu­mo, kai "Šei­ko" teat­ro šo­kė­jai lie­tu­je pro­fe­sio­na­liai val­dė ug­ni­nius lan­kus.

"Šie­met "Min­dau­gas" vėl bus. Jis ir vėl bus ki­toks. Gal pa­si­ro­dy­si­me ant sto­gų, gal gat­vė­je, ne­ži­nau, bet bus įdo­mu", – suint­ri­guo­ja, bet pa­slap­ties neatsk­lei­džia Ra­sa.

Ji sa­ko sa­vo dar­bo re­zul­ta­tą pa­jau­čian­ti tik ta­da, kai ak­to­riai išei­na į prie­kį ir nu­si­len­kia žiū­ro­vams. "Ir dėl šių ke­lių se­kun­džių ver­ta juo­dai dirb­ti pu­sę me­tų".

Komentarai

jocis    Pir, 2020-01-20 / 10:19
keista buvo stebeti tai, kad kc abc teatras buvo mokamas ir ne pigiai. manau kad tai turejo buti nemokamai, nes tas teatras buvo ar yra kaip ir kiti kc kolektyvai, kuriuos megejai lanke sava valia.
Rasa    Pir, 2020-01-20 / 16:04
Bet asmeninių švenčių, jubiliejų ir panašiai tai jau nebeveskit, labai nekaip sekasi.
kolege    Pir, 2020-01-20 / 18:02
Be gao siltas ir talentingas zmogus. Tokiems - pavydi. Rasyt lauksim daugiau spektakliu.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.