Naujausios
TEMĄ PASIŪLĖ SKAITYTOJAI
Parduotuvėje trūksta maisto
Šiais prekių pertekliaus laikais Šiaulių rajono Piktuižių kaimo parduotuvė primena gūdžius sovietinius laikus: tuščios lentynos, tušti šaldikliai ir vitrinos su jose išrikiuotais tuščiais padėklais. Kaimo gyventojai ne pirmi metai skundžiasi, jog prireikus nusipirkti sviesto ar dešros — tas pats kaip išlošti loterijoje. Tuo tarpu parduotuvės savininkai teigia: prekių atveža tiek, kiek kaimo žmonėms reikia.
Sigita STONKIENĖ
siga@skrastas.lt
Tuščiose lentynose — tušti padėklai
Juokais būtų galima pasakyti, jog krizė vienintelėje Piktuižių kaimo parduotuvėje prasidėjo praėjusią vasarą, o gal ir dar anksčiau. Pernai, baigiantis liepai, gyventojai redakcijai skundėsi: pats darbymetis, o duonos nė su žiburiu nesurasi. Ir taip diena po dienos, savaitė po savaitės.
Tuomet bendrovės „Šiaulių kooperacija“, kuriai parduotuvė priklauso, direktorė Regina Jankuvienė “Šiaulių kraštui“ paaiškino, jog parduotuvė ruošiasi remontui, todėl nenorima užkrauti ją prekėmis. O gyventojai esą skundžiasi be reikalo, nes atvežtų prekių patys neišperka.
Praėjusią savaitę vėl sulaukėme gyventojų skambučio. Panašu, jog kaimo žmonės rimtai supykę.
Piktuižiškiai niekaip nesupranta, kodėl šiais prekių pertekliaus laikais, kai prekybininkai verčiasi per galvą, kone per prievartą siūlydami prekes, jų kaimo parduotuvė „tuščia kaip dykuma“, nors joje dirba dvi pardavėjos. Žmonių nuomone, apie 200 gyventojų turinčiam kaimui reikėtų parduotuvės, kuri atlieka savo funkciją, o ne stovi pustuštė.
Piktuižių parduotuvė yra prie kelio Šiauliai — Akmenė. Praėjusį trečiadienį prie jos susirinkusios moterys skundėsi, jog būtiniausių produktų dažnai tenka važiuoti keturis kilometrus į Šakyną arba 7 kilometrus į Gruzdžius.
„Ta parduotuvė: keturios sienos ir pardavėja, prireikus nusipirkti sviesto ar dešros čia tas pats kaip išlošti loterijoje. Tarybiniais laikais ir tai daugiau prekių būdavo, — piktinosi prie pat parduotuvės gyvenanti Zita. — Mėsos nėra, dešros nėra, nieko. Šiandien, pavyzdžiui, nuėjau duonos, sakė rytoj tik atveš. Atveža silkės du kibiriukus, vienam lieka, kitam ne. Kas turi mašiną, tai gerai, važiuoja į Gruzdžius arba Šakyną, o ką pensininkams daryt? Ir pernai taip vargom, ir šiemet. “
Kaip ir kiti kaimo gyventojai, Zita stengiasi produktais ilgesniam laikui apsirūpinti Šiauliuose.
Kitos Piktuižių gyventojos Joanos nuomone, kaime daug neturtingų, bet išgeriančių, kuriems svarbiausia, kad parduotuvėje būtų alkoholio. Kitų prekių neišperka, be to, prašo „ant bargės“ (į skolą). O į skolą nebeduoda.
„Vasara, vaikai nori ledų, — nėra“, — Zita ėmė kaimynei prieštarauti.
Moterys spėliojo, kam šiais laikais reikalinga laikyti pustuštę parduotuvę.
Populiariausia prekė — alus
Užsukome į parduotuvę.
Pieno produktų vitrinoje buvo porą indelių majonezo, indelis grietinės, dviejų rūšių sūrio, margarino. Mėsos produktų vitrina, šaldytų mėsos gaminių šaldiklis — visiškai tušti.
Lentynose už vitrinų stovėjo keturi dideli buteliai skirtingų rūšių alaus, krūvelė batonų, konservų dėžučių, kavos pakeliai, vaisvandeniai.
Tušti buvo ir ledų šaldikliai. Tačiau pramoninių ir ūkinių prekių lentynos apkrautos. Tiesa, pasirinkimas ne itin gausus, tačiau būtiniausių namų apyvokos prekių yra.
Pardavėja Jūratė Smilgienė nebuvo kalbi. Patarė kreiptis į parduotuvės savininkus, „Šiaulių kooperaciją“. “Ką užsakom, tą atveža“, — sakė ji.
Pasak J. Smilgienės, dalis piktuižiškių prekes vežasi iš miesto. Žmonių perkamoji galia nedidelė, negali prekių užsikrauti, kaip didžiuosiuose prekybos centruose. O užsisakyti didelį kiekį produktų, kad jie liktų ir sugestų, parduotuvei per didelė prabanga.
Sparčiausiai nuo lentynų dingsta alus ir stipresni gėrimai, jie nuo lentynų nušluojami per keletą dienų. Už alų per savaitę suprekiauja 1500 litų, už parduotą degtinę — maždaug 1000 litų. Duonai kaimo gyventojai išleidžia maždaug 250 litų per savaitę, mėsai ir dešrai — apie 350 litų per savaitę.
J. Smilgienė stebėjosi, kad kaimo parduotuvėje „einamos“ prekės yra konservuoti žirneliai, marinuoti burokėliai, sausos sriubos, rauginti, žali kopūstai.
Prekes nors nedideliais kiekiais atveža kelis kartus per savaitę — tomis dienomis lentynos būna pilnos. Pardavėja neslėpė: tam tikra dalis gyventojų nuolatos prašo prekių į skolą.
Nuostoliai — pardavėjai
„Šiaulių kooperacijos“ direktorė Regina Jankuvienė apgailestavo, jog žmonės siekia pakenkti parduotuvei. Ji prasitarė — žino, kas yra tuo suinteresuotas ir dar kaimiečius įtraukia.
„Labiausiai pyksta, skundus rašo, kad neprivežame visokio alkoholio ir neduodame jo į skolą. Bet aš kaimo nesiruošiu girdyti, — “Šiaulių kraštui“ sakė direktorė. — Kaimiečiai žino, kada ir kokios prekės vežamos. Pavyzdžiui, dešros vežamos du kartus per savaitę. Jos ir kitos prekės nuo vežimo iki vežimo turi būti išpirkta“.
Direktorė pažymėjo, jog kitaip kentės pardavėja: būtent ji, o ne savininkas už pasenusias prekes mokės iš savo kišenes.
Pasak R. Jankuvienės, pardavėjoms nuolatos tenka sukti galvą, kur sugedusias prekes dėti arba „šunims, katėms sušerti“. Be to, reikia mokėti tiekėjams, kurie sunkmečiu kreditų nebeteikia.
„Šiaulių kooperacija“ turi parduotuvių ir kitose Šiaulių rajono kaimuose. Pasak R. Jankuvienės, kituose kaimuose padėtis yra normali, “o Piktuižiai yra kaip užkerėti“.
Citata: „Ta parduotuvė: keturios sienos ir pardavėja, prireikus nusipirkti sviesto ar dešros čia tas pats kaip išlošti loterijoje.
VITRINA: Dešrų ir mėsos vitrinoje išdėlioti tiktai tušti prekių padėklai.
PAGYRIMAS: Pagyvenusi pirkėja garsiai gyrė pardavėją ir sakė, kad Piktuižių parduotuvėje yra visko, ko reikia.
„SOVIETMETIS“: Piktuižių kaimo moterys nesupranta, kodėl šiais prekių pertekliaus laikais, kai prekybininkai verčiasi per galvą, kone per prievartą siūlydami prekes, jų kaimo parduotuvė nebe pirmi metai “tuščia kaip dykuma“.
Jono TAMULIO nuotr.
