Naujausios
Parapijos istorija atskleista knygoje
„Pasivaikščiojimai po Kairių parapijos istoriją“ – taip pavadinta Kairių (Šiaulių r.) parapijos bendruomenės pastangomis išleista knyga. Knygos sudarytojas istorikas Simonas Strelcovas skaitytojus į vieningą parapijos istoriją atveda pasakodamas apie Kairių bažnyčią, kunigus, tikinčiuosius.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Knyga ir vėliavos
Per 200 puslapių knyga „Pasivaikščiojimai po Kairių parapijos istoriją“ išleista 1000 egzempliorių tiražu.
Vasario 16-ąją, po šv. mišių, ši knyga bus pristatyta Kairių Švč. Mergelės Marijos Belaisvių Vaduotojos bažnyčioje. Šventės dieną Lietuvos karinių oro pajėgų Oro gynybos bataliono kariai iššaus salves.
Pasak Kairių bendruomenės valdybos nario, vieno iš projekto iniciatorių Vaclovo Motiejūno, seniūnijoje norėjosi įtvirtinti Valstybės atkūrimo šventės tradiciją.
„Norėjosi padaryti kažką įdomaus, kad žmonės galėtų susirinkti būtent Vasario 16-ąją. Pradėjome svarstyti, gal reikėtų vėliavos, knygos“, – sako V. Motiejūnas.
Parašiusi projektą, bendruomenė gavo finansavimą, lėšomis parėmė ir parapija. Už jas išleista knyga, pasiūtos autentiškos vėliavos, sukurtas Kairių Švč. M. Marijos Belaisvių Vaduotojos bažnyčios, parapijos ženklas, atkurtas Prisikėlimo apygardos Žaliosios rinktinės partizanų antsiuvas.
„Kairių parapijos žmonės buvo labai išsilavinę, visą laiką rėmė parapiją. Ir dabar, rengiant knygą, žmonės noriai dalijosi medžiaga“, – sako V. Motiejūnas.
„Gimtadienio“ dokumentas
„Šie pasivaikščiojimai po Kairių parapijos istoriją nebūtų išvydę dienos šviesos be iniciatyvių žmonių, mylinčių Kairių parapiją, ir jų geros valios“, – knygos devizą pacituoja knygos sudarytojas Šiaulių universiteto Istorijos katedros docentas Simonas Strelcovas.
Istorikas sako, kad pirmasis jo sumanymas buvo rašyti kasdienybės istoriją.
„Bet susidūriau su problema. Žmonės turi šeimyninius archyvus, jie istoriją mato šiek tiek kitaip nei aš, – sako istorikas. – Archyvuose vyrauja laidotuvių nuotraukos. Bet kad galėtum pasakyti, kaip Kairiuose žmonės gyveno prieš 40, 60, 80 metų, šito nėra.“
Klebonui Tadui Rudžiui tarpininkaujant, S. Strelcovui buvo suteikta galimybė naudotis Šiaulių vyskupijos kurijos archyvu – pirminiais Kairių parapijos šaltiniais.
S. Strelcovui pavyko aptikti Kairių parapijos „gimtadienio“ dokumentą, jame pažymima, kad 1924 metų sausio 30 dieną įsteigta „savistovė Kairių parapija“. Šis dokumentas panaudotas knygos priešlapiuose. Įdomu, kad tuo metu parapija buvo beveik absoliučiai lietuviška ir katalikiška: iš 1897 asmenų – 7 evangelikai liuteronai.
Pilietiškos brandos pavyzdys
Istorikas aplankė daug šeimų, įrašinėjo interviu: „Žmonės mielai bendradarbiavo. Jie jaučia savo istoriją – tai nėra regiono, Lietuvos, Europos istorija. Medžiagos iš žmonių pavyko gauti daug, tik ji neretai kartojasi. Atsvara tam – archyvas.“
Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis iš šeimų albumų. Pavyko aptikti ir retų nuotraukų, pavyzdžiui, Mumaičių geležinkelio stoties. Fotografijose išryškėjo Kairių bažnyčios atstatymo raida.
Į parapijos istoriją knygoje žvelgiama chronologine tvarka per parapijos susikūrimą, Pirmosios Respublikos laikotarpį. Apžvelgiama, kokie dirbo klebonai, kokios veikė mokyklos.
„Kiekvienas lokalus vienetas turi įdomių istorijų, mįslių, po kurias pradėjus knaisiotis, atsiveria įdomūs dalykai“, – sako S. Strelcovas.
Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje kone detektyvinė istorija išsirutuliojo dėl šilėniškių priskyrimo prie Kairių parapijos. Šilėnų gyventojai rašė laiškus Kauno vyskupui, kad būtų paskirti prie Šiaulių.
„Abejočiau, kad dabar, XXI amžiuje, atsirastų tokia stipri bendruomenė, kuri gebėtų išsakyti vieningą nuomonę ir ją siųsti aukščiausios valdžios atstovams. Tai – pilietinės brandos pavyzdys“, – sako S. Strelcovas.
Dalis apie sovietmetį pavadinta „Sovietinėje prieblandoje“. Kairių bažnyčia per karą buvo visiškai sugriauta.
S. Strelcovas sako, kad Kairiams pasisekė, jog 1954 metais atėjo dirbti klebonas Vytautas Radzevičius (1922–2000). Istoriko nuomone, apie beveik pusę amžiaus Kairiuose tarnavusį kleboną būtų galima parašyti atskirą knygą.
Klebono iniciatyva prasidėjo Kairių maldos namų atstatymo darbai. Tai – vienas iš nedažnų atvejų, kai tikinčiųjų aukomis sovietmečiu buvo atstatyta bažnyčia. Pasak S. Strelcovo, paaiškėjo, kad inventorius į Kairius buvo atvežtas iš uždarytos Palendrių bažnyčios (Kelmės rajonas).
Išlaikyta pusiausvyra
Skirsnyje „Pasivaikščiojimai po prisiminimus“ pateikiamos istorijos, parašytos remiantis kairiškių pasakojimais.
Atskira dalis knygoje skiriama Kairių parapijos pastatams, menantiems ikikarinę ar pokarinę istoriją. Juos fotografavo Tomas Saparis ir Renata Motiejūnė. Idėjos autoriai siūlo su knyga keliauti po seniūniją ir rasti įamžintus pastatus.
Knygoje pateikiami ir archyviniai šaltiniai: tekstai iš Kairių bažnyčios inventoriaus, vizitacijų knygų, kunigo V. Radzevičiaus laiškai, jo rašyti atsakymai sovietiniams pareigūnams.
„Klebonas turėjo labai gerą ir subtilų humoro jausmą. Man buvo labai įdomu, kaip tokiomis sąlygomis galima išlaikyti žmogiškumą, kilnumą ir kartu neišsigąsti“, – sako S. Strelcovas.
Knygoje spausdinami ir žmonių, su kuriais bendrauta knygos kūrimo metu, palinkėjimai.
„Rašant knygą, buvo paimtas mažas vienetukas ir pažiūrėta, kaip rutuliojasi jo gyvenimas per tam tikrą laiko tarpsnį. Mūsų regione tokio pobūdžio knygų nelabai yra. Lietuvoje leidžiama serija „Lietuvos valsčiai“ – su moksliniais straipsniais, moksliniu aparatu. Manęs buvo paprašyta, kad knyga būtų ne mokslinė, bet lengvai suprantama skaitytojams. Stengiausi išlaikyti pusiausvyrą“, – sako S. Strelcovas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
SUDARYTOJAS: „Žmonės mielai bendradarbiavo. Jie jaučia savo istoriją – tai nėra regiono, Lietuvos, Europos istorija“, – sako knygos „Pasivaikščiojimai po Kairių parapijos istoriją“ sudarytojas istorikas Simonas Strelcovas.
A. R. GEDVILO šeimos archyvo nuotr.
STOTIS: Mumaičių geležinkelio stotis.
J. BRONUŠO šeimos archyvo nuotr.
ORGANIZACIJA: Kairių parapijos pavasarininkai.
