Naujausios
Ylėje latviai ir lietuviai buvo įsirengę 50 metrų ilgio bunkerį su dviem išėjimais. Jame gyveno ir Latvijos didvyris Karlis Krauja, jo minėto mūšio metu bunkeryje nebuvo, tad tąsyk išliko gyvas. Tragiškas mūšis su okupantais įvyko 1949 metų kovo 17 dieną. MGB užpuolus bunkerį, po penkių valandų kovos žuvo 15 partizanų, 9 pateko į nelaisvę. Šiam istoriniam įvykiui atminti Ylės bunkeris buvo restauruotas. Žiauriame mūšyje Ylės bunkeryje žuvo aštuoni latviai, o taip pat septyni lietuviai: Benediktas Povilaitis-Benis, Jonas Ratkus-Jurginas, Alfonsas Krikščiūnas-Šermukšnis, Kazys Krikščiūnas-Smilga, Jonas Krikščiūnas-Neiranas, Anicetas Rutkus-Tervinskas ir Pranas Gelažius-Klonis. B. Povilaitis-Benis – kraštietis, kilęs iš Milvydžių, karininkas. Iš žuvusiųjų jauniausiam buvo 19, o vyriausiam – 48 metai.
Ylės bunkeris buvo ypač svarbus kovotojų „Jutis“ ir „Daugavos vanagų“ susitikimo punktas. Tai savotiška tvirtovė, suręsta iš rąstų ir paruošta gynybai. Čia buvo autonominė elektros stotis, o teritorija užminuota. Bunkeryje buvo parašyta latvių ir lietuvių partizanų priesaika: „Mes gimėme prie Baltijos laisvi, mes žūsime, kad liktume laisvi.“
Pasak vieno pagrindinių išvykos organizatorių pedagogo Vaclovo Martinaičio, su latviais ryšiai užsimezgė seniai. Žinių apie Ylės bunkeryje žuvusius partizanus kadaise suteikė garbės kraštotyrininkas Karolis Bačionis. Apsilankius Latvijoje susibendrauta su tuo metu prie bunkerio atstatymo daug prisidėjusia Freimanų šeima. Vyras buvo girininkas, jo žmona – Ylės mokyklos, vėliau – Aucės mokyklos mokytoja.
Plikiškių mokiniams latviai ten organizavo šviečiamąsias ekskursijas partizanų keliais, aplankyti rezistencijos, holokausto muziejai. Vienais metais mokiniai su mokytojais net nakvojo Ylės bunkeryje. Po to prisidėjo savo rankomis tvarkydami aplinką, pasodino ten iš mokyklos gėlynų nuvežtą bijūną, kitais metais – šermukšnį.
