Pamilęs lietuvaitę, įsimylėjo Lietuvą

Pamilęs lietuvaitę, įsimylėjo Lietuvą

Pa­mi­lęs lie­tu­vai­tę, įsi­my­lė­jo Lie­tu­vą

Lie­tu­vos krep­ši­nio rink­ti­nė, ypač „Žal­gi­rio“ krep­ši­nin­kai, tu­ri iš­ti­ki­mą aist­rin­gą ger­bė­ją, ku­rio pa­vy­dė­tų bet ku­ri ko­man­da. Ali Ad­nan iš Pa­kis­ta­no grie­bia­si už gal­vos ir juo­kia­si: „Tur­būt per krep­ši­nio var­žy­bas nu­si­ro­viau plau­kus!“ Links­mas ir ge­ra­šir­dis Ali, pui­kiai kal­ban­tis lie­tu­viš­kai, ne sy­kį pa­kar­to­ja: „Aš tik­rai my­liu Lie­tu­vą!“ Mū­sų ša­lį jis įsi­my­lė­jo, pa­mi­lęs šiau­lie­tę. Sa­vo na­mais lai­ko Šiau­lius, čia au­gi­na du sū­nus ir no­rė­tų su­lauk­ti se­nat­vės.

Lo­re­ta KLIC­NER

loreta@skrastas.lt

Apie Lie­tu­vą – su mei­le

Ali Ad­nan be­veik vi­są po­kal­bį šyp­so­si: jo op­ti­miz­mas ir po­zi­ty­vus po­žiū­ris į gy­ve­ni­mą Lie­tu­vo­je, ro­dos, iš­tirp­dy­tų ir šal­čiau­sią bam­bek­lį. Gri­lio še­fu ar­mė­nų res­to­ra­ne „Ara­ra­tas“ dir­ban­tis Ali – tar­si įkvė­pi­mas džiaug­tis gy­ve­ni­mu.

Tie­sa, Ali juo­kau­ja, kad jau „su­lie­tu­vė­jo": gat­vė­je svei­ki­na­si tik su pa­žįs­ta­mais, o ne su vi­sais, kaip Pa­kis­ta­ne, įsi­my­lė­jo krep­ši­nį, klau­so­si lie­tu­viš­kos mu­zi­kos, o ba­lius be ce­pe­li­nų – ne ba­lius. Kai su drau­gais iš­va­žiuo­ja kep­ti šaš­ly­kų ir įkve­pia ty­ro miš­ko oro, sa­ko, api­ma neap­sa­ko­mas jaus­mas: „Mmm...“ – šil­tai nu­si­šyp­so Ali.

Į Lie­tu­vą jis at­va­žia­vo dau­giau ne­gu prieš dvy­li­ka me­tų. Vil­niaus uni­ver­si­te­te jau­nuo­lis mo­kė­si vers­lo va­dy­bos. Šei­ma, ypač tė­vas, no­rė­jo, jog sū­nus įgy­tų pro­fe­si­ją ir tu­rė­tų dip­lo­mą, ku­rį pri­pa­žin­tų už­sie­nio ša­ly­se. Bet stu­di­jų Ali ne­bai­gė, jau­tė, kad vers­lo va­dy­ba – ne jo pro­fe­si­ja. Be to, mi­rė tė­vai. Ši ne­tek­tis tuo me­tu 21-erių Ali bu­vo la­bai skau­dus smū­gis.

Vil­niu­je su­si­ra­do dar­bą vie­no­je tarp­tau­ti­nė­je kom­pa­ni­jo­je, po to ki­to­je, bet vi­sa­da ži­no­jo, kad la­biau­siai pa­tik­tų ga­min­ti.

„Man nuo vai­kys­tės pa­ti­ko ska­niai pa­val­gy­ti, ska­niai pa­ga­min­ti. Ki­ti klau­sia, ko­dėl ne­no­riu dirb­ti ofi­se, prie po­pie­rių, prie kom­piu­te­rio? Tai ne man“, – įsi­ti­ki­nęs Ali.

Vil­niu­je jis su­si­pa­ži­no su bū­si­ma žmo­na Eg­le, ma­te­ma­ti­ke ir krep­ši­nin­ke.

„Ji vos ne pu­sę me­tų ma­ne ig­no­ra­vo, nes esu už­sie­nie­tis ir tur­būt čia at­va­žia­vau tik trum­pam, – šyp­so­si Ali. – Bet aš įsi­my­lė­jau. Ir kar­tu su ja įsi­my­lė­jau Lie­tu­vą.“

Su­kū­rę šei­mą ir lauk­da­mi pir­ma­gi­mio, jie per­si­kė­lė gy­ven­ti į Šiau­lius, čia bu­vo būs­tas ir ar­ti­mie­ji. Ali iš pra­džių bai­mi­no­si, kad ma­ža­me mies­te ga­li ne­pri­tap­ti. Vil­niu­je li­ko dar­bas ir drau­gai.

„Ma­no drau­gai, ypač lie­tu­viai, gąs­di­no, kad Šiau­liuo­se dėl ra­siz­mo tu­rė­siu pro­ble­mų. Vil­niu­je bu­vo at­ve­jų, kai „ski­nai“ stum­dė­si, spjau­dė­si. Bet Šiau­liuo­se to ne­pa­ty­riau, ne­su­ti­kau žmo­gaus, ku­ris ma­ne pa­stum­tų ar įžeis­tų dėl to, koks aš esu“, – sa­ko Ali.

Kal­bą iš­mo­ko pa­ts

At­va­žia­vęs gy­ven­ti į Šiau­lius Ali dar ne­kal­bė­jo lie­tu­viš­kai, su žmo­na bend­rau­da­vo ang­lų kal­ba. Kad su uoš­viais ne­rei­kė­tų kal­bė­ti per ver­tė­jus, jis nu­ta­rė iš­mok­ti lie­tu­viš­kai.

„Pa­gal­vo­jau, jei­gu čia gy­ve­nu, tu­riu iš­mok­ti lie­tu­viš­kai. Taip tu­ri bū­ti, – įsi­ti­ki­nęs Ali. – Kur­sų ne­lan­kiau, bet va­ka­rais žiū­rė­da­vau te­le­vi­zi­jos se­ria­lus, to­kius kaip „Mo­te­rys me­luo­ja ge­riau“ ar „Ne­my­li­mi“, la­bai pa­tik­da­vo žiū­rė­ti ži­nias. Ir daug bend­rau­da­vau su žmo­nė­mis. Da­bar mo­ku skai­ty­ti, ra­šy­ti, be­veik vis­ką su­pran­tu. Bet yra gra­ma­ti­nių klai­dų... Gal per lai­ką iš­mok­siu?“

Ali šyp­so­si, kad iš pra­džių lie­tu­vių kal­ba at­ro­dė neį­vei­kia­ma: „Ačiū ar pa­čiū... at­ro­dė, kad nie­ka­da neiš­mok­siu, bet kuo to­liau, tuo la­biau se­kė­si. Ir žmo­nės gir­da­vo: kaip ge­rai kal­bi. Tai su­tei­kė pa­si­ti­kė­ji­mo.“

Jis sėk­min­gai iš­lai­kė lie­tu­vių kal­bos ir Lie­tu­vos Kons­ti­tu­ci­jos eg­za­mi­nus.

Sa­vo gim­tą­ja ur­du kal­ba jis bend­rau­ja te­le­fo­nu su ar­ti­mai­siais, ku­rie gy­ve­na Pa­kis­ta­ne. Kar­tais nu­va­žiuo­ja jų ap­lan­ky­ti.

„Bet po ke­lių die­nų no­riu grįž­ti į Lie­tu­vą, – ti­ki­na Ali. – Aš be žmo­nos ir vai­kų ne­ga­liu. Grįž­tu ir jau­čiu – čia yra ma­no na­mai: žmo­na, vai­kai lau­kia.“

Ali pa­tin­ka, kad Lie­tu­vo­je yra ma­žai žmonių. „Štai sek­ma­die­nį be­veik tuš­čias mies­tas, – sa­ko šiau­lie­tis. – Pa­kis­ta­ne mi­li­jo­nai žmo­nių – oro uos­te, gat­vė­se. Trūks­ta oro. Man rei­kia erd­vės. Čia – ra­my­bė.“

Krep­ši­nio šei­ma

Apie sa­vo žmo­ną Eg­lę ir šei­mą Ali kal­ba su mei­le. Jam la­bai pa­tin­ka uoš­vio kom­pa­ni­ja, kar­tu žiū­ri krep­ši­nį.

Ne­pa­mil­ti šios spor­to ša­kos Ali tie­siog ne­ga­lė­jo: žmo­na žai­dė už Vil­niaus uni­ver­si­te­to krep­ši­nio ko­man­dą, uoš­vis – tre­ne­ris ir kū­no kul­tū­ros mo­ky­to­jas, žmo­nos bro­lis ir­gi žai­džia krep­ši­nį.

„Jūs pa­ma­ty­tu­mė­te, kaip aš žiū­riu var­žy­bas! Aš tur­būt sa­vo plau­kus nu­ro­viau per krep­ši­nio var­žy­bas! Esu la­bai di­de­lis „Žal­gi­rio“ fa­nas, o kai žiū­riu Lie­tu­vos rink­ti­nės žai­di­mą, vai­kai ei­na į ki­tą kam­ba­rį, – apie sa­vo aist­rą krep­ši­niui pa­sa­ko­ja Ali. – Ke­lis kar­tus va­žia­vom į Lat­vi­ją žiū­rė­ti 18-me­čių čem­pio­na­to, kai žai­dė Jo­nas Va­lan­čiū­nas Lie­tu­vos rink­ti­nė­je. Žmo­nės žiū­rė­jo į ma­ne ir ste­bė­jo­si: ko­dėl jis ser­ga už Lie­tu­vą, vos ne iš pro­to ei­na? Vie­nas sir­ga­lius at­ne­šė alaus, spau­dė ran­ką ir sa­kė: tu – kaip tik­ras lie­tu­vis.“

Kai žmo­na kar­tą pa­klau­sė, ko­kia kal­ba jis mąs­to – lie­tu­viš­kai ar ur­dų, Ali iš pra­džių nu­ste­bo. „Ge­ras klau­si­mas, – pri­si­me­na Ali. – Lie­tu­viš­kai! Kai 24 va­lan­das kal­bi lie­tu­viš­kai, ar ga­li bū­ti ki­taip? Ur­du kal­bu tik te­le­fo­nu su ar­ti­mai­siais. Bet tos kal­bos neuž­mir­šau.“

Ir stai­ga pri­si­me­na: „Va­kar sap­na­vau lie­tu­viš­kai!“

My­li­mą dar­bą su­si­ra­do Šiau­liuo­se

Iš vai­kys­tės at­si­neš­tą sva­jo­nę ga­min­ti Ali iš­pil­dė Šiau­liuo­se. Pra­mo­kęs lie­tu­viš­kai ieš­ko­jo dar­bo mies­to ka­vi­nė­se ir res­to­ra­nuo­se, ta­čiau ne­sėk­min­gai. Vie­nas pa­žįs­ta­mas pa­siū­lė nuei­ti į ar­mė­nų res­to­ra­ną „Ara­ra­tas“ – gal ten jis bus rei­ka­lin­gas? Ali atė­jo tuo me­tu, kai „Ara­ra­tas“ ieš­ko­jo dar­buo­to­jo prie gri­lio.

„Pa­kal­bė­jau su sa­vi­nin­ku ir iš kar­to pa­ju­tau bend­ru­mą. Sa­ko, pa­ban­dyk“, – pri­si­me­na Ali. Ki­tą ry­tą atė­jęs į dar­bą jis jau ži­no­jo, kad čia bus sa­vas. Da­bar Ali – gri­lio še­fas: ir pro­duk­tus už­sa­ko, ir ma­ri­nuo­ja, ir ke­pa.

„Man la­bai pa­tin­ka, la­bai fai­nas ko­lek­ty­vas. Jis ma­ne my­li. Be ma­nęs jiems liūd­na va­ka­rė­liuo­se, – juo­kia­si Ali. – Gal to­dėl, kad ne­mėgs­tu pyk­tis, šauk­ti. Kai ry­te at­si­ke­liu į dar­bą, jau­čiuo­si at­si­pa­lai­da­vęs, nė­ra įtam­pos. Ten kaip na­mai, aš sa­vo dar­bą pui­kiai ži­nau.“

„Ara­ra­te“ jis dir­ba aš­tun­ti me­tai ir yra vie­nas iš il­ga­me­čių dar­buo­to­jų.

Jis pa­siilgs­ta pa­kis­ta­nie­tiš­ko mais­to, sko­nio iš vai­kys­tės, ku­ris pri­me­na na­mus Pa­kis­ta­ne.

„Na­mie ga­min­da­vo ma­ma, ji tu­rė­jo ir pa­dė­jė­ją. Man pa­tik­da­vo žiū­rė­ti, kaip ma­ma de­da prie­sko­nius“, – pri­si­me­na Ali. Kar­tais ga­min­da­vo ir jis, bet „nei­šei­da­vo taip ska­niai“.

„Pa­kis­ta­ne val­go rie­biau, ašt­riau ir prie kiek­vie­no pa­tie­ka­lo tu­ri bū­ti la­va­šas, jį mir­ko­me į pa­tie­ka­lą ir val­go­me“, – pa­sa­ko­ja Ali.

Su šyp­se­na pri­si­me­na sa­vo pir­mus ap­si­lan­ky­mus par­duo­tu­vė­je Vil­niu­je: „Iš pra­džių ei­da­vau val­gy­ti į ka­vi­nes, bet kiek ten val­gy­si ir ką tė­vas pa­sa­kys – ar tu at­va­žia­vai ato­sto­gau­ti? Rei­kia ga­min­ti na­mie. Po­rą va­lan­dų vaikš­čio­da­vau par­duo­tu­vė­je su krep­šiu, kol kaž­ką nu­si­pirk­da­vau“.

Pa­si­gen­da ge­rų nau­jie­nų

Pir­mai­siais gy­ve­ni­mo me­tais Lie­tu­vo­je Ali su­lauk­da­vo daug klau­si­mų apie Pa­kis­ta­ną, ypač apie mo­te­ris – ar jos ten ne­skriau­džia­mos, ar tik­rai vy­rai tu­ri po ke­lias žmo­nas?

„Dau­gy­bė žmo­nių to klaus­da­vo, bet mū­sų gi­mi­nė­je žmo­nos tu­ri tiek pat ar net dau­giau tei­sių ne­gu vy­rai. Mū­sų šei­mo­je nė vie­nas vy­ras ne­gy­ve­na su ke­lio­mis žmo­no­mis. Tu­ri gerb­ti, my­lė­ti mo­te­rį. Tu­ri vie­ną, o apie ant­rą pa­gal­vo­si, iš­mes iš na­mų“, – šyp­so­si Ali.

Užau­go su dviem bro­liais ir se­se­ri­mi, tu­rė­jo lai­min­gą vai­kys­tę: „Šei­ma bu­vo tur­tin­ga, bu­vau iš­le­pin­tas, ma­ne my­lė­jo, vis­ko tu­rė­jo­me“. Vy­res­ny­sis bro­lis gy­ve­na ir dir­ba Aust­ri­jo­je, ten įsi­kū­rę ki­tų gi­mi­nai­čių, da­lis li­kę Pa­kis­ta­ne.

Kal­bė­da­mas apie Pa­kis­ta­ną, Ali ap­gai­les­tau­ja, kad mus pa­sie­kian­čios ži­nios iš jo gim­to­sios ša­lies yra blo­gos: Ta­li­ba­nas, te­ro­riz­mas, spro­gi­mai ir pa­na­šios. Jis su tuo nie­ka­da nė­ra su­si­dū­ręs.

„Mes ma­ty­da­vo­me konf­lik­tus tik per te­le­vi­zi­ją, nes ten, kur gy­ve­no­me, bu­vo ra­mu. Ša­lis la­bai di­de­lė, o ne­ra­mu­mai vyks­ta ša­lia Af­ga­nis­ta­no sie­nos“, – sa­ko Ali.

Jam ap­mau­du, kad Eu­ro­po­je žmo­nės ne­su­lau­kia ži­nių apie tai, kas yra ge­ro Pa­kis­ta­ne. Kai 1947 me­tais rugp­jū­čio 14 die­ną Bri­ta­ni­jos In­di­ja bu­vo pa­da­lin­ta į Pa­kis­ta­ną ir In­di­ją, įsi­kū­rė dvi vals­ty­bės. Ali žo­džiais, in­dų ir pa­kis­ta­nie­čių kul­tū­ros la­bai pa­na­šios, be­veik ta pa­ti kal­ba, tik Pa­kis­ta­ne jam at­ro­do šil­tes­ni žmo­nės.

„Jei­gu jūs nu­va­žiuo­si­te į Pa­kis­ta­ną, jus vos ne ant ran­kų ne­šios. Jiems sve­čias yra la­bai bran­gus: tris kar­tus per die­ną mai­tins, nie­ko ne­rei­ka­laus, la­bai my­lės, ypač švie­sų žmo­gų“, – pa­sa­ko­ja Ali.

Gi­mi­nės Pa­kis­ta­ne su­si­tin­ka ne tik per ves­tu­ves ar lai­do­tu­ves, kaip lie­tu­viai, o bend­rau­ja daž­nai. „Jei­gu dė­dėms ar te­toms po­rą die­nų ne­skam­bin­si, jie pa­gal­vos, gal mes pyks­ta­mės?“

Da­lis pa­kis­ta­nie­čių, kaip ir lie­tu­vių, emig­ruo­ja, bet Ali at­sar­gus ver­tin­ti: „Žmo­nės gal­vo­ja, kad at­va­žiuos čia, ir iš kar­to bus ge­ras gy­ve­ni­mas, pi­ni­gai kris nuo me­džių. Taip nė­ra, rei­kia dirb­ti. Taip, čia dar­bo są­ly­gos ge­ros, yra svei­ka­tos drau­di­mas, biu­le­te­nis. Pra­džio­je ir aš no­rė­jau ke­liau­ti, iš­va­žiuo­ti į Ang­li­ją, Aust­ri­ją. Bet da­bar man vis­ko už­ten­ka. Aš ne­si­skun­džiu gy­ve­ni­mu. Ma­nau, kad iki pen­si­jos ir iki mir­ties aš gy­ven­siu čia.“

Au­to­rės nuo­tr.

Try­lik­tus me­tus Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­tis Ali Ad­nan iš Pa­kis­ta­no įsi­my­lė­jo Lie­tu­vą ir ypač Šiau­lius.

Ar­mė­nų res­to­ra­ne „Ara­ra­tas“ dir­ban­tis Ali Ad­nan at­ra­do sa­vo pa­šau­ki­mą.